Kodėl norėdamas studijuoti politikos mokslus, vėlgi iš pradžių baigia anglų kalbos ir literatūros studijas ir tik tada suka politikos link. Be abejo, pagal anglų kalbos mokėjimo ir įvaldymo lygį Didžiojoje Britanijoje galima tiksliai pasakyti, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso arba kokį išsilavinimą yra įgijęs tūlas pilietis.
Žymus šiuolaikinis rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas, po Rusijos invazijos į Ukrainą su šeima pasitraukęs į Vokietiją ir itin vertinamas ir gerbiamas Vakaruose, pabandė viešai persakyti Vakarų intelektualų nuomonę apie kultūros situaciją, susiklosčiusią Europoje XX ir XXI a. sandūroje. Jų nuomone, tada Europoje gan netikėtai visiškai pasikeitė daugumos žmonių požiūris į kultūrą, literatūrą ir į kitas humanitarines sritis.
Tai kas gi įvyko XX a. pabaigoje? Ogi vėl ir vėl triumfavo kvailybė.
Po Antrojo pasaulinio karo tragedijos, po Holokausto, po visuotinio sutrikimo ir išgąsčio dar ilgą laiką dominavo visuotinė pagarba humanizmui ir kultūrai, nes tik su ja žmonės siejo savo viltis išsikapstyti iš tos kloakos, kurioje atsidūrė įkliuvę į visagalybės pinkles. Beveik nebebuvo likę vietos cinizmo ir nihilizmo apraiškoms. Paradoksalu, bet net filosofas Martinas Heideggeris 1947 m. išleido traktatą „Apie humanizmą“. Pavadinimas skamba gan ironiškai, žinant, kad M.Heideggeris dėstė nacių Vokietijoje ir neturėjo jokių rimtesnių konfliktų su Trečiuoju Reichu.
Po karo ir vėliau Europa įsiklausydavo į intelektualų žodžius, nes viena iš šventų intelektualų priedermių, bent jau kaip tai suprantama Prancūzijoje, – netylėti, pasisakyti visais svarbiais visuomenės, politikos, moralės ir kultūros klausimais (to, deja, dažnai pasigendame nepriklausomoje Lietuvoje).
Tai kas gi įvyko XX a. pabaigoje? Ogi vėl ir vėl triumfavo kvailybė. Pagerėjusi žmonių gyvenimo kokybė, plūstelėjusios naujosios technologijos, vėl sugrįžęs (tik kitomis formomis) visagalybės jausmas suteikė galimybę daugumai žmonių manyti, kad sėkmingas gyvenimas, įvairios lyderystės formos įmanomos ir be kultūros įtakos, apeinant ją iš kairės ar dešinės, kad savo gyvenimą galima tvarkyti eliminuojant humanitarinį ir humanistinį požiūrį į jį.
Ir Lietuvoje pakanka kvailybės triumfo požymių.
Ši situacija susiklostė ir Lietuvoje. Ir Lietuvoje pakanka kvailybės triumfo požymių. Per visą nepriklausomybės laikotarpį (tik pagalvokite – daugiau nei ketvirtį amžiaus) švietimas nustumtas į pašalius, o juk dažnai giedame: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina…“ Tokioje situacijoje ypač svarbus vaidmuo tenka mokytojui. Manau, tik mokytojai šiuo metu dar gali nukreipti mokinių siekius prasminga linkme. Vėliau universitetuose tai daryti bus jau per vėlu.
Dabar dažnai kalbama apie lietuvių literatūros kanoną. Nesame Bažnyčios susirinkimas, bet tikriausiai sutiksime, kad literatūros kūrinių sąrašo šerdis privalo būti. Naivu tikėtis, kad Kristijono Donelaičio „Metus“ pamėgs visi be išimties, naivu manyti, kad mokiniai savarankiškai skaitys Maironį ar Antaną Baranauską. Bet mes, mokytojai, galime išugdyti pagarbą šiems autoriams, siekti, kad kiekvienas mokinys bent jau pagarbiai atsilieptų apie klasikinę lietuvių literatūrą ir kultūrą. Ir tai, matyt, geriau nei apsimestinis meilės demonstravimas.
Naivu tikėtis, kad Kristijono Donelaičio „Metus“ pamėgs visi be išimties, naivu manyti, kad mokiniai savarankiškai skaitys Maironį ar Antaną Baranauską.
Manau, kad vienas svarbiausių mokytojo tikslų, be literatūros teorijos perteikimo, ruošimo egzaminams ir t. t., yra literatūrinio skonio formavimas. Mokykloje šalia mokinio visada yra mokytojas, yra kam patarti, nukreipti. O baigus vidurinę, jau nelabai bus kam rekomenduoti vieną ar kitą autorių ar kūrinį. Mes privalėtume siekti, kad ir vėliau jaunas žmogus, perskaitęs galbūt kelis sakinius ar bent jau pastraipą, atpažintų, ar tai literatūra, ar tik laisvalaikio skaitiniai.
Atrodo, kalbu apie beveik neįmanomus dalykus, ypač dabar, kai ir Nacionalinių premijų teikimo kriterijai seniai devalvuoti, ir ne tik literatūros srityje. Natūraliai gali kilti klausimas, o kas gi tie tikrieji kūriniai, padėsiantys ir galintys formuoti literatūrinį skonį.
Manau, renkantis kūrinius, mokytojams vertėtų palikti daugiau laisvės, ypač kai kalbame apie konteksto autorių sąrašą. Griežtai apibrėžto, nurodant konkrečias pavardes, manau, išvis neturėtų būti. Literatūros mokytojai, taikydami aukščiausius meniškumo vertinimo kriterijus, privalėtų patys sugebėti nardyti pasaulio ir lietuvių literatūroje, privalėtų patys be niekieno pagalbos skirti banalybę, kičą ir t. t. Juk šias sąvokas rekomenduojama aptarti pagal naująją programą dar su dešimtokais.
Suprantu, kad dauguma dalykų yra įgimti, bet mes (bent jau žinojimo srityje) galime ir privalome tobulėti. Be abejo, būtina mokėti atskirti vienadienius kūrinius, nepainioti jų, nors ir kaip jie tau pačiam būtų mieli, su tikra literatūra. Sąmoningai vengiu pavardžių, norėdamas išlikti korektiškas, nors ir suprantu, kad tai nėra gerai.
Manyčiau, kad literatūros esmę sudaro jos turinys, todėl drįsčiau teigti, jog kiekvienas didis menininkas savo kūryboje ir savo kūryba sprendžia savo problemas, kuo tos problemos universalesnės, skausmingesnės, tuo jos mums visiems aktualesnės ir prasmingesnės. Todėl iš tiesų būtina reikli atranka į vadinamąjį kanoninį sąrašą, nes, žiūrėk, ima ir prasmunka vienas kitas menkavertis rašytojas, ypač kai kalbame apie gyvuosius. Suprantu, kad laikas viską sudėlios į savo vietas, bent jau taip sakoma.
Būtina reikli atranka į vadinamąjį kanoninį sąrašą, nes, žiūrėk, ima ir prasmunka vienas kitas menkavertis rašytojas, ypač kai kalbame apie gyvuosius.
Manau, per pamokas reikia nagrinėti tik laiko patikrintų autorių kūrinius, todėl gaila, kad kai kas manė, jog Broniaus Radzevičiaus kūryba mokiniams per sudėtinga, kad buvo galima lengva ranka pastumti į šalį Romualdą Granauską, kad vieno iš lietuvių poezijos aukso fondo poetų Alfonso Nykos-Niliūno poezija mokiniams atseit nesuprantama ir vidurinėje jos niekas neskaitys.
Esu įsitikinęs, kad retas kuris, mokykloje bent jau minimaliai nesusipažinęs su šių ir kitų to vertų autorių kūryba, atras juos jau suaugęs, nebent studijuotų humanitarines disciplinas arba, kaip jau minėjau, turėtų įgimtą literatūrinį skonį.
Sakyčiau, kad, ugdant supratimą ir pagarbą geriausiems rašytojams ir jų kūrybai, geriau jau šiek tiek perlenkti lazdą ir galbūt net skatinti jaunatvišką literatūrinį snobizmą, kurį visada laikiau ir laikau teigiamu jauno žmogaus bruožu, vėliau iš to išaugama.
Juk daug geriau, jei jaunas žmogus demonstratyviai vaikšto su Charles'io Baudelaire'o tomeliu rankoje ar viešai skaito Rainerį Marią Rilkę ir garsiai kalba apie Eimunto Nekrošiaus teatro įtaką Oskarui Koršunovui. Ateityje šis jaunatviškas snobizmas, tikiu, peraugs į tikrosios literatūros pomėgį, supratimą, pagarbą ir tikrojo meno vertinimą.
Daug geriau, jei jaunas žmogus demonstratyviai vaikšto su Charles'io Baudelaire'o tomeliu rankoje ar viešai skaito Rainerį Mariją Rilkę.
Prisiminkime Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metus“: kiek daug juose sveiko jaunatviško snobizmo, kiek beveik kiekvienoje novelėje prikaišiota įžymių menininkų pavardžių – ir tai tik dar kartą patvirtina, koks svarbus ir būtinas jaunam žmogui, ypač kūrėjui, yra apsiskaitymas ir erudicija. Tai nė kiek nesumenkina apsakymų vertės, jų meniškumo, sakyčiau, net daro juos savaip žavius. Gal vieną kartą reikia išlipti iš Maksimo Gorkio „meno liaudžiai“, geriau jau virti snobiškose, galbūt elitinėse Teofilio Gotjė „meno – menui“ sultyse.
Derėtų paklausti, o kurgi kūrybos skatinimas ir puoselėjimas per literatūros pamokas. Manau, kad geriausių pasaulio ir lietuvių literatūros kūrinių skaitymas bei analizavimas ir yra veiksmingiausias būdas skatinti kūrybiškumą.
Dėstant literatūrą, neįmanoma išvengti asociacijų. Kadaise pradėjęs mokytojauti perskaičiau rašytojo ir, beje, mokytojo Julijono Lindės-Dobilo tvirtinimą, kad jis per Žemaitės kūrybą sugebėdavo supažindinti su pasaulio literatūra ir ją išdėstyti. Iškart neįsigilinęs, ne visai supratau šių žodžių prasmę. Vėliau suvokiau, kad per asociacijas, pasitelkus panoraminį mąstymą, iš tiesų įmanoma beveik nesustojant perteikti viso pasaulio literatūros vaizdą. Be abejo, tuo dažnai naudodavausi per savo pamokas.
Per asociacijas, pasitelkus panoraminį mąstymą, iš tiesų įmanoma beveik nesustojant perteikti viso pasaulio literatūros vaizdą.
Kiekvienas kūrybingas mokytojas, nagrinėdamas Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“, aptardamas šio eilėraščio laiką ir erdvę, kultūros ženklus ir eilėraštyje minimus Sapfo ir Katulą, galbūt perskaitys ir Konstantino P.Kavafio eilėraštį „Itakė“, pasirems Mircea Eliadės „Amžinojo sugrįžimo mitu“ ar Naujojo Testamento „Sūnumi palaidūnu“.
Kūrybingas mokytojas tikrai ras per pamoką kur įterpti ir perskaityti Edmondo Kelmicko sonetų vainiką „Žiemos parafonija“, Tomo Venclovos „Eilėraštį apie žuvusį“ ar keletą subtilių ankstyvųjų Onės Baliukonės eilių. Tik geriausių autorių geriausi kūriniai iš pasaulio ir lietuvių lobyno, jų skaitymas balsu, nagrinėjimas ir analizė gali atverti jaunimui akis, sužadinti pagarbą tikrajai literatūrai, padėti ugdyti literatūrinį jų skonį, literatūros ir kultūros vertės supratimą.
„Nesitikėkite atsikratyti knygų.“ – yra pasakęs Bernard'as Grassetas, o šią frazę taip pavadindamas savo knygą (Žara, Vilnius, 2013 m.) pasiskolino garsus rašytojas filologas, kalbotyrininkas (semiotikas) Umberto Eco, tad iš tiesų – nesitikėkite...
Kęstutis Subačius – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos direktorius, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ekspertas. „Būti mokytoju“ – 10 straipsnių ciklas skirtas svarbiausioms švietimo temoms.
