– Kaip klaipėdiečiai studentai atsidūrėte tolimoje Itakės saloje?
– Esame Jūrų hidrologijos magistro studijų pirmo kurso studentai ir, kaip įprasta, vasarą turėjome atlikti praktiką. Labai norėjosi, kad ji būtų kuo įdomesnė ir ten, kur galbūt paprastai nepatektumėm. Paskatinti dėstytojos, nusprendėme praktikos vietos ieškoti užsienyje. Mums buvo svarbu, kad praktika būtų susijusi su jūra, dar geriau – su veiklomis ant vandens. Viena iš į mūsų laišką sureagavusių organizacijų buvo Graikijoje.
Jos veikla – mokslinių ir aplinkosauginių projektų koordinavimas. Viskas vyko gana greitai ir sklandžiai. Nors keletas tyrimų su mokslininkais, kuriuos turėjome atlikti buvo atšaukti dėl koronaviruso, tačiau mielai sutikome dalyvauti projekte, kurio tikslas buvo apleistos žuvų fermos valymas. Valymo akcija vyko Itakės saloje, viename iš gražiausių Graikijos kampelių. Komandos tikslas buvo išmontuoti prieš 10 metų bankrutavusią žuvų fermą. Apleista ferma, veikiama audrų, po truputį iro, vis plačiau paskleisdama šiukšles į aplinką. Turėjome likviduoti šį ekologinės nelaimės židinį.
– Kaip vyko darbai?
– Darbas vyko paplūdimiuose, priekrantėse ir labai giliai po vandeniu. Projekto metu nuo putplasčio, plastiko, virvių ir tinklų atliekų buvo išvalyti 3 paplūdimiai, specialios įrangos pagalba nuo jūros paviršiaus buvo panaikinti 25 žiedai, iš dugno trauktos ir demontuotos metalo konstrukcijos, ištraukti didžiąją dugno dalį užkloję tinklai. Galutinėje ataskaitoje buvo paskelbti rezultatai: 45 savanoriai per mažiau nei pora savaičių surinko 76 tonas šiukšlių, iš jų – apie 39 tonas plastiko, apie 32 t metalo, 5 t tinklų. Taip pat jūrų biologai fiksavo dugną ir buvusios fermos poveikį jūros dugnui. Visos atliekos buvo perduotos perdirbimui ir naujam panaudojimui.
Niekada nebuvau susimąsčiusi apie tai, kad jūros dugne esantys tinklai yra viena iš opiausių vandenynų problemų. Jų uždanga ne tik naikina ekosistemas. Jie sudaryti iš specialių medžiagų, dėl kurių niekas negali augti. Projekte dalyvavęs biologas pasakojo, kad tinklai jūros dugne net ir gulėdami, sėkmingai atlieka savo nenaudingą darbą – ten nuolat miršta įsipainiojusios žuvys ir kiti gyviai.
– Darbai netipiški. Ar buvo sunku?
– Tikrai nebuvo labai lengva. Keldavomės ryte ir kiekvieną dieną, taip pat ir savaitgaliais, plaukėm su galingais kateriais į praktiškai neįžengiamą vietovę. Pirmosiomis dienomis situacija buvo tokia bloga, kad likus gal 50 metrų iki reikiamos vietos kateriai nebegalėjo plaukti toliau, todėl reikėdavo šokti į vandenį ir patiems plaukti į krantą, kaip kokiems robinzonams. Tuomet iki vėlyvos popietės dirbdavom, paplūdimiuose ir priekrantėse. Dideliuose gyliuose dirbo narai. Ant karštos saulės dienos buvo gana ilgos ir varginančios, bet naujos pažintys, bendras tikslas vienijo. Komandoje buvo puiki atmosfera. Aš daugiausiai dirbau paplūdimyje, Simas daugiau po vandeniu.
– Kokia patirtis, įgytas šiame projekte, išskirtumėt?
– Man atrodo, ji mums davė daugiau nei mes jai. Bet trumpai gal išskirčiau, kad susipažinom ir susidraugavom su tokiomis organizacijomis kaip olandų „Healthy Seas“, techninių narų organizacija „Ghost Diving“ ir graikų „Enaleia“, kuri yra net apdovanota Jungtinių Tautų už globalų poveikį. Sužinojome ir gyvai pamatėme, kaip žuvų fermos veikia aplinką ir jūros dugną. Taip pat stebint visą, kone katastrofa tapusią fermą, kilo nemažai idėjų, kaip tokio tipo verslai galėtų būti valdomi ateityje, kad išvengti panašių padarinių.
Bet turbūt didžiausią įspūdį paliko labai profesionali projekto komunikacija. Finale buvo sukurtas ir BBC dokumentinis filmas. Sena kaip pasaulis tiesa: nesvarbu, kokie geri tavo tikslai, bet jei tu jų tinkamai neiškomunikuoji pasauliui, nerodai gerojo pavyzdžio, nerodai aplaidumo padarinių, labai sunku išeiti iš užburto rato ir keisti visuomenės mąstymą bei elgesį.
