2007 metais Lietuvoje įkurta Klasikų asociacija puoselėja klasikinės filologijos ir Antikos kultūros sklaidą. Asociacija jungia ne tik dėstytojus, buvusius studentus, bet ir visus kitus, matančius prasmę klasikinių mokslų sklaidoje.
Nuo šių metų Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas studentams pasiūlys ir Klasikinių studijų magistrantūros programą, kuri sukurta Vakarų universitetų pavyzdžiu. Apie klasikos studijas ir asmeninę patirtį 15min papasakojo du Klasikų asociacijos nariai – Tomas Riklius ir Vilius Bartninkas.
T.Riklius: „Visko principai yra fundamentalūs ir beveik nepakitę“
– Kokia jūsų patirtis Briuselio ir Bolonijos universitetuose? Kokia jų sistema? Kokia svarba teikiama klasikiniam išsilavinimui?
– Briuselio Vrije universiteto bendra sistema gan primena Vilniaus universitetą, tačiau, kalbant apie klasikines studijas, Belgijoje, kaip ir Italijoje, mokiniai dar mokykloje gan intensyviai mokosi klasikinių kalbų, skaito romėnų ir graikų literatūrą, mokosi Antikos istoriją, tad studijos yra skirtos gilinti jau turimoms žinioms. Paskaitose Antika nagrinėjama socialiniais aspektais (pvz., vergovė, moterų padėtis, negalia), jei studijuojama literatūra, apžvelgiama ir jos įtaka moderniems rašytojams, poetams.
Italijoje, Bolonijos universitete, padėtis dar įdomesnė. Universitetas, kuris laiko save seniausiu ir pirmuoju vakarietišku universitetu ir tuo be galo didžiuojasi, labai daug dėmesio skiria klasikiniam ugdymui ir tyrimams.
Universitete yra didžiulė Klasikinės filologijos ir italianistikos katedra, prilygstanti beveik visam fakultetui, atskirai veikia senovės istorijos ir kultūrų centrai, Ravenoje universitetas turi Bizantijos tyrimų centrą, kur tiriama ir antikinė muzika. Kaip jau minėjau, kai kurie italai humanitarinėse mokyklose privalomai studijuoja graikų ir lotynų kalbas, skaito Antikos autorius ir nemaža dalis jų tuo be galo didžiuojasi.
Beveik visi mano sutikti italai teigia, kad tokios gimnazijos yra laikomos aukščiausio lygio įstaigomis, suteikiančiomis universalų išsilavinimą, nesvarbu, ar po to mokinys ketina studijuoti humanitarinius ar, pavyzdžiui, technologijų mokslus. Dėl šios priežasties ir paskaitos yra orientuotos į Antikos recepciją – t.y. klasikines studijas.
Ką aš pats studijavau: Romos globalizmas, kur Romos imperija diachroniškai buvo lyginama su Britanijos kolonializmu Indijoje, JAV įkūrimu, Hanų dinastija Kinijoje, buvo analizuojama vergovės ir ekonominė padėtis Romoj ir minėtuose pavyzdžiuose; kinikų filosofijos paskaitoje, kurios pagrindas turėjo būti Diogenas, visgi dėstytojas su visais studentais ieškojo atsakymų, kaip kinizmas virto šiuolaikiniu cinizmu, todėl analizavome viduramžių tekstus, tuomet XX a. ir ypač – Michelį Foucault.
Taip pat ir kitose paskaitose – klasikinės studijos yra laikomos visa ko pagrindu, todėl stengiamasi analizuoti, kaip Antika paveikė mūsų visuomenę, kaip Antikos literatūra buvo „perrašoma“ per amžius ir kokiais pavidalais ją galima matyti šiuolaikinių rašytojų kūriniuose ir pan. Tas pats ir kino bei kinematografijos paskaitose.
– Kaip pats apibrėžtumėt klasikinį išsilavinimą? Kokios jo ribos ir požymiai: senovės graikų, lotynų kalbų mokėjimas, literatūros, filosofijos, menų studijos?
– Kaip pats studijavęs Klasikinės filologijos bakalaurą ir ketverius metus gilinęs lotynų bei senovės graikų žinias, manau, kad kalbų išmanymas yra svarbus gilesniam supratimui, gebėjimui nagrinėti tekstus, juos versti, tačiau visgi šiuolaikinės technologijos suteikia absoliučią prieigą prie milžiniškų duomenų bazių, įrankių, kur mokant kurią nors vieną iš didžiųjų Europos kalbų (anglų, vokiečių, prancūzų ar italų) galima lygiai taip pat analizuoti Antikos tekstus nemėgėjišku lygiu.
Humanitarai turi tokią gausą pasiekiamų universalių įrankių, kad užtenka pramokti lotynų ir graikų pagrindus, o tuomet jau įmanoma padaryti beveik viską.
Kitaip sakant, humanitarai turi tokią gausą pasiekiamų universalių įrankių, kad užtenka pramokti lotynų ir graikų pagrindus, o tuomet jau įmanoma padaryti beveik viską. Kalbant apie klasikinį išsilavinimą apskritai, neįsivaizduoju Europos ir Vakarų universitetų be tam tikro klasikinio pagrindo – filosofijos, istorijos, Antikos ir jos kultūros studijų. Iš esmės jau vien dėl to, kad tai yra beveik visko pagrindai ir be galo interdisciplininės studijos.
Skaitant Ovidijaus „Metamorfozes“ galima nagrinėti Quentino Tarantino filmus – vaizdo ir istorijos konstravimo principai beveik identiški, praėjo „tik“ 2000 metų. Mums atrodo, kad esam be galo pažengę ir visiškai kitokie, tačiau daugelis dalykų beveik nepasikeitė, pakeitė formą ar mediją, bet nuo Antikos fundamentaliai nepasikeitė. Vien dėl to sakyčiau, kad vakarietiško universiteto studentai turėtų turėti ne tik filosofijos, bet ir Antikos kultūros bei meno paskaitų, kad pamatytų, kaip tęsiame Vakarų tradiciją ir kad Lietuva taip pat yra neatsiejama jos dalis.
– Ar klasikiniai mokslai nėra savotiškas anachronizmas dabartiniame į rinkos poreikius orientuojamame švietime?
– Ir yra, ir nėra – čia kaip su sausgyslėm žmogaus kūne – nei jaučiame, nei pagalvojame, kad jos yra, bet be jų nelabai galėtume judėti, nes niekas nerištų raumenų ir kaulų. Ką noriu pasakyti, kad iki XIX a. pabaigos Antikos paveldas buvo itin stiprus ir neatsiejamas nuo išsilavinimo, kultūros, bet XX a. medijų atsiradimas taip stipriai paveikė technologijų raidą, kad kažkuriuo metu pradėjome nebesieti savęs ir praeities.
Atrodo, kad tik tobulėjame ir nuolat judame į priekį. Taip, technologiškai tikrai taip, bet visko principai yra fundamentalūs ir beveik nepakitę. Tarkim ir vėlgi apie tą patį kiną – juokaujame, kad pirmasis režisierius istorijoje buvo Homeras, nes jis poezijoje sugebėjo taip sukonstruoti aprašomus vaizdus, jog vaizduotėje pradedame matyti epinį veiksmo filmą: vaizdas iš paukščio skrydžio, peršokimas tarp atskirų scenų, kameros pritraukimas, tuomet vėl atitolinimas, išryškinant tam tikrus pasakojamos istorijos elementus.
O kas sugeba taip analizuoti dalykus ir atrasti fundamentalius ryšius, vargu ar bus nuvertintas darbo rinkoje.
Gal pavyzdys skamba keistai, bet bent jau aš po savo studijų pradėjau matyti Antiką visur, tik formos ir pavidalai kiek pasikeitė. O kas sugeba taip analizuoti dalykus ir atrasti fundamentalius ryšius, vargu ar bus nuvertintas darbo rinkoje. Juk dauguma dabartinių specialybių-profesijų ieško specialistų, kurie gebėtų analizuoti, sinkretinti didelius informacijos kiekius, rengtų ir įgyvendintų strateginius planus.
Kartais reikia labai specifines funkcijas atliekančio darbuotojo, bet tos funkcijos galima tiesiog išmokti, o bet kuriai įmonei reikia žmogaus, gebančio žvelgti daug plačiau ir pasitelkti įvairius mąstymo scenarijus. Klasikinis išsilavinimas būtent ir priverčia apie vieną dalyką mąstyti plačiau ir įvairiausiais kampais, ieškoti priežastinių ryšių ir jungčių.
– Kaip apibendrintumėte, kokias perspektyvas suteikia klasikinis išsilavinimas?
– Aš manyčiau, kad begalines. Iki jau minėto antropologinio lūžio XX a. beveik bet kurios profesijos atstovas, laikantis save kultūringos ar intelektualios visuomenės dalimi, turėjo vienokį ar kitokį išsilavinimą – iš namų, mokyklos ar universiteto.
Antanas Smetona yra išvertęs Platono tekstų iš senosios graikų kalbos.
Pavyzdžiui, Britanijos kolonializmui einant jau į pabaigą, aukščiausius postus Indijoje norintys gauti valstybės pareigūnai britai, pirmiausia turėdavo išlaikyti Romos istorijos ir lotynų autorių egzaminus, nes tai parodydavo kandidato pasiruošimą analizuoti faktus, ieškoti priežastingumo ir priimti racionalias bei logiškas išvadas.
Priminsiu, kad ir tarpukariu mūsų valstybės tėvai turėjo solidų klasikinį išsilavinimą iš gimnazijų ar universitetų. Antanas Smetona yra išvertęs Platono tekstų iš senosios graikų kalbos. Iš esmės bent kažkokios klasikinės studijos leidžia bet kam giliau pažvelgti į šiandieninę kultūrą, pamatyti esminius veikimo principus ir jau tuomet galbūt sukurti kažką naujo vakarietišką kultūrinį paveldą panaudojant kaip atspirties tašką.
V.Bartninkas: „Pasirinkimo laisvė didesnė vertybė nei studijų prestižas“
– Kokia jūsų patirtis Kembridžo universitete? Kokia universiteto sistema? Kokia svarba teikiama klasikiniam išsilavinimui?
– Jeigu mėgintume įsivaizduoti Kembridžo universitetą kaip visumą, tai matuojant pagal lietuviškus mastelius jis mūsų pernelyg nenustebintų. Skaičiuojant visus darbuotojus ir studentus, jis yra vos keliais tūkstančiais žmonių stambesnis už Vilniaus universitetą.
Tačiau skiriasi proporcijos: Kembridže kur kas didesnę dalį studentų sudaro magistrantai ir doktorantai, o akademinio personalo yra keletą kartų daugiau nei įprasta mūsų universitetuose. Priežastis paprasta. Kembridžas labai daug investuoja į inovacijas, o tam reikia žmonių, kurie išimtinai užsiimtų moksliniais tyrimais.
Atrodytų, kad tokio pobūdžio universitete klasikiniams mokslams vietos neturėtų būti labai daug. Juk ką naujo gali pasiūlyti Antikos nagrinėjimas? Visgi skaičiai liudija didžiulį susidomėjimą. Klasikinių mokslų fakultete dirba apie 40 dėstytojų ir mokosi apie keli šimtai studentų, o per atvirų durų dienas fakultetą kasmet aplanko apie 8 000 moksleivių.
– Kaip apibrėžtumėte klasikinį išsilavinimą? Kokios jo ribos ir požymiai: senovės graikų, lotynų kalbų mokėjimas, literatūros, filosofijos, menų studijos?
– Tradiciškai klasikinius mokslus sudaro visos disciplinos, kuriomis galima tyrinėti Antikos pasaulį. Tokiu būdu klasika aprėpia viską, ką mes paveldėjome iš graikų ir romėnų: nuo bronzos amžiaus B linijinio rašto šifravimo iki Sofoklio tragedijų iki romėniškų architektūros šedevrų. Žinoma, norint pilnai dirbti su literatūra, istorija, filosofija ar net archeologija reikalinga minimali higienos norma: pramokti senovės graikų ir lotynų kalbų.
Šiandien situacija yra šiek tiek pakoregavusi šį idealą. Mes nebegyvename XX amžiaus pradžios Britanijoje, kurioje didelė moksleivių dalis praleisdavo daug metų mokydamiesi senųjų kalbų ir taip įgusdavo, kad net galėdavo patys kurti lotynišką poeziją. Labai mažai beliko tokių mokyklų. Be to, ir Antikos tyrinėjimai yra pakitę. Dėl archeologinių, tekstinių duomenų neaprėpiamos gausos ir tyrimų pažangos, reikia gana anksti pradėti specializuotis tam, kad gerai suprastumei vieną ar kitą studijų lauką. Toks modelis, kuriame dominuoja nesibaigiančios įvadinės paskaitos, yra nebetinkamas.
Studentai pasirenka dvi iš penkių pagrindinių disciplinų, pavyzdžiui, literatūrą ir lingvistiką, ir toliau savo žinias gilina būtent tose srityse.
Todėl šiandien Antikos studijos atrodo maždaug šitaip: įstojus į Kembridžą pradžioje yra gana daug laiko investuojama į senųjų kalbų mokymą; po to prasideda specializacija. Studentai pasirenka dvi iš penkių pagrindinių disciplinų, pavyzdžiui, literatūrą ir lingvistiką, ir toliau savo žinias gilina būtent tose srityse. Taip kartais išeina ir labai netikėti deriniai. Tarkim, esu dėstęs studentams, kurie pasirinko antikinę archeologiją ir filosofiją. Ką dar labiau nesuderinamo galima sugalvoti! Bet išties, tokie pasirinkimai tik praturtina studentų kūrybingumą ir vaizduotę.
Taip išlošia tiek dėstytojai, tiek studentai. Dėstytojams nebereikia varginti savęs ir studentų enciklopedinio pobūdžio informacija. Po pirmų metų paruošiamųjų kursų, jie orientuojasi į savo tyrimų tematikas ir jų pagrindu paruošia bendresnio pobūdžio kursus. Savo ruožtu studentai gauna progą dirbti su šiuo metu aktualiais klausimais, kurie skatina gyvą santykį su mokslu, o ne banalų informacijos atkartojimą.
– Ar klasikiniai mokslai nėra savotiškas anachronizmas dabartiniame į rinkos poreikius orientuojamame švietime?
– Taip, iš humanitarinių mokslų dažnai prašoma pasiteisinimo, bet aš į tai žiūriu gana pozityviai. Juk tai yra gera proga apmąstyti savo darbo reikšmę platesniame kontekste, atrasti kūrybingesnį santykį su visuomene. Vienų atsakymas į jūsų klausimą būtų, kad humanitarinės studijos padeda suformuluoti brandesnį santykį su istorija, kultūriškai praturtina, išlavina skonį... Kiti atsakytų, kad rinka pernelyg greitai keičiasi, kad mes galėtume žinoti, ko jai reikės ilguoju laiku, todėl verta išmokti mokytis ir įgyti intelektualinių pajėgų, kurie visad leis persikvalifikuoti į kitą sritį.
Bet kodėl tiesiog nepasakius, kad toks išsilavinimas tau leidžia tapti tiesiog įdomiu žmogumi?
Visa tai tiesa. Bet kodėl tiesiog nepasakius, kad toks išsilavinimas tau leidžia tapti tiesiog įdomiu žmogumi? Argi taip jau blogai sau pasakyti, kad savo studijų laiką nori paskirti brandžiam tekstų skaitymui, įdomioms diskusijoms, naujų argumentų paieškai? Negi neverta tą trumpą laiką, kuomet dar nesi paniręs į profesinius ir šeimos reikalus, pasinerti į egzotiškas kultūras ir pamirštas idėjas? Man regis, tai ne pats blogiausias tikslas gyvenime. Ir tikrai jau ne toks, po kurio nebeturėtum ateities darbo rinkoje.
– Kokias perspektyvas suteikia klasikinis išsilavinimas?
– Visas, kurių studentas gali norėti. Klasikai tampa mokytojais, politikais, verslo konsultantais, viešųjų ryšių agentais, rašytojais. Niekaip negaliu pamiršti pokalbio tarp Jonathano Evanso ir Kathryn Parsons laikraštyje „Financial Times“. Abu įgijo klasikinį išsilavinimą, bet vienas tapo britų žvalgybos vadovu, o kita – sparčiai augančio technologijų startuolio įkūrėja. J.Evansas ginčijosi su K.Parsons dėl to, kam priklauso ateitis – mirusios kalboms ar kodavimams, klasikiniam išsilavinimui ar IT? Ir nors bendro atsakymo nepriėjo, abu sutiko, kad jų išsilavinimas atvėrė jiems kelius patiems rinktis ir spręsti dėl savo ateities.
Kai kas nors bando įtikinti kokios nors studijų programos perspektyvumu, mane kamuoja toks klausimas: kodėl mes vis dar norime, kad kažkas – tėvai, studijų programa ar valstybė – už mus nuspręstų, ką mes turime ateityje veikti? Man regis, kur kas didesnė vertybė už studijų perspektyvumą ir prestižą yra laisvė, galėjimas kurti įvairius ateities scenarijus ir įprasminti save įvairiose srityse.
Tačiau jokia studijų programa nesuteikia garantijos, tik pasiūlo platesnes ar siauresnes sąlygas save realizuoti. Juk nuo pačių studentų priklauso, ar jie tikrai įdeda savęs į studijas, ar tiesiog mechaniškai plaukia. Ir jei studijų proceso pabaigoje išeini taip ir nepabandęs praplėsti savo vaizduotės ribų, neįdėjęs pastangų kultivuoti mąstymą, tuomet nepadės net ir labai prestižinis diplomas.
