Kassija Izotova – moteris, kuri studijų metais pakliuvo tarp motyvacija degančių jaunuolių ir ėmė judėti savo svajonių link. Vis dėlto kelias iki to nebuvo lengvas. Vaikystėje ji susirgo ir gydymas pažeidė klausos nervą. Tai sukėlė nepataisomą žalą – ji prarado klausą.
Dalį žmonių ši žinia palaužtų, tačiau Kassija nepasidavė. Jos užnugariu tapo ir gausus artimųjų būrys: „Tėvai užaugino devynis vaikus, iš kurių buvau vienintelė sesutė. Buvome rusakalbių šeima, bet vyresnis brolis Abelis mane labai palaikė – kol aš lankiau Kauno neprigirdinčiųjų ir kurčiųjų ugdymo centrą, jis lankė lietuvišką mokyklą.“
Tad šiandien, atlaikiusi visus sunkumus, ji dirba Lietuvos gestų kalbos metodiniame skyriuje, dalyvauja kurčiųjų stovyklose bei džiaugiasi šeimos meile. Kassija pabrėžia, kad didžiausių iššūkių kėlė studijų metai, todėl su 15min leidosi į praeitį ir atskleidė savo laikų mokymo įstaigų žaizdas.
Negalėjo pasirinkti svajonių studijų
„Norėjau studijuoti mediciną, bet tada ši specialybė kurtiesiems buvo tabu. Buvo sakoma, kad mes „negalėtume“ girdėti“, – pokalbį pradeda Kassija. Atsisakiusi svajonės ji nusprendė pasukti kita linkme – 2000 m. įstojo į socialinės pedagogikos studijas.
„Nors jos buvo ir ne mano svajonė, tačiau laimėtas projektas siūlė pasinaudoti nemokamomis studijomis. Žinoma, iš pradžių apėmė bjaurus jausmas, kai žinai, kad tai nemokamos studijos, tačiau širdyje suvoki, jog tai ne tas pašaukimas. Siutina ir senas posakis, jog diplomas garantuoja gyvenimo duoną. Na, kiek šiandien žmonių uždirba geriau be jo?“ – svarsto moteris.
Prisiminusi pirmuosius studijų metus, ji neslepia, kad iššūkių buvo. Visų pirma, problemų kilo ne tik dėl neteikiamų gestų kalbos vertimo paslaugų, bet ir dėl dėstytojų. Su kai kuriais susitarti buvo paprasčiausiai neįmanoma.
„Man, kaip studentei, turinčiai klausos negalią, nebuvo teikiamos vertimo į gestų kalbą paslaugos. Žinoma, jaudinausi, bet ir pasiduoti neketinau. Buvo ir tokių dėstytojų, kurie sakydavo: „Ateik, atsisėsk ir stebėk.“ Nesupratau, „skaičiavau muses: analizavau dėstytojo nosį bei aprangą. Bet tai būdavo užskaitoma“, – stebisi K.Izotova.
Netikėjo, kad turi negalią
Kai kurie dėstytojai apskritai netikėdavo, kad Kassija turi klausos negalią. Elektroniniu laišku nepasitikėdavo, paprašydavo pasirodyti gyvai.
„Pasirodžius vėl išleisdavo... Būdavo ir tokių atvejų, kai dėstytojai neleisdavo išeiti iš auditorijos, liepdavo nusirašyti konspektus nuo šalia sėdinčiojo. Būdavo tragedija, jei studento rašysena „kaip iš kosmoso ar majų rašto“. Jei nesuprasdavau keverzojamo žodžio, praleisdavau. O žinios juk taip būdavo prarastos“, – pastebi ji.
Žinoma, dirbo ir supratingų dėstytojų. Kassija juokauja, kad kai kurie stebuklingai „perskaitydavo jos mintis ir pasidalindavo konspektais, siūlė įvairias alternatyvas bei greitus atsiskaitymo būdus.
„Nei bendramoksliai, nei dėstytojai ar lektoriai nemokėjo lietuvių gestų kalbos. Nedaug turėjau draugių, kurių artikuliacija lūpomis buvo aiški, tad ne visuomet ir pavykdavo susišnekėti“, – studijų sunkumais dalijasi moteris.
Trūko gestų kalbos vertėjų
Kassija tvirtina, kad mokymosi kokybę dažnai lemdavo į auditoriją ateinantys vienokio ar kitokio lygio gestų kalbos vertėjai. Tai leisdavo pasijausti esant lygiai su girdinčiuoju studentu. Tais atvejais nereikėdavo sukti galvos, iš kur teks gauti informaciją.
Todėl šiandien K.Izotova didžiausią padėką tebejaučia vertėjams. Būtent šie specialistai jos mokslą pavertė tikru malonumu.
„Didelę pagarbą ir padėką skiriu vertėjams Arūnui Šaukeckui ir Rimai Kiesienei, kurie gelbėjo net išeiginėmis dienomis, neskaičiuodami valandų. Jei ne jie, daug žinių būčiau neįsisavinusi“, – tikina ji.
Sunkumai užgrūdino
Kassija prisimena, kad, kaip ir visi girdintieji, taip ir ji, sąžiningai studijavo ir egzaminų nebijojo. Beje, prisimena karčią patirtį, kuomet kartą kreipusis dėstytojo pagalbos, ji sulaukė pajuokos... Tad po to mokėsi tik savarankiškai.
„Atvirai kalbant, baigiamasis darbas tema „Dėstytojo santykiai su studentais, turinčiais klausos negalią“ būtų man geriau pavykęs nei mano pasirinktąja tema“, – juokavo moteris.
Savo problemomis Kassija su niekuo nesidalijo, manė, kad jei apie tai prabils viešai, bus palaikyta silpna. O tokia pasirodyti nesinorėjo. Tačiau sunki emocinė būsena lydėjo dažnai...
Gausi šeima – laimė
Išgyvenimams likus praeityje ir Kassijai 2006 m. baigus socialinės pedagogikos studijas, jos gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu – moteris ištekėjo, augina 3 pabiručius ir džiaugiasi aplankytomis net 46 pasaulio šalimis. Jai kartais atrodo, kad dabartinis gyvenimas primena vaikystę, kuomet augo viena su aštuonetu brolių. Užsigrūdino ginčuose su jais. Tad šiuo metu bendrauti su vienu – savo vyru – vieni juokai.
Kassija nesinaudoja klausos aparatu. Dar paauglystėje nuo ilgo klausos aparato naudojimo jai skaudėdavo galvą, o klausa, pasak pašnekovės, tapo prislopinta. Keliskart aparatą dainuodama sugebėjusi nuskandinti vonioje...
„Visuomet įspėju, kad blogai girdžiu. Paprašau pakartoti, jei nesuprantu išgirdusi“, – dabar ramiai jaučiasi moteris.
„Mokslo šaknys karčios, o vaisiai – saldūs“
Savo kasdiene patirtimi, įgytomis žiniomis Kassija noriai dalijasi ir Lietuvos gestų kalbos metodiniame skyriuje, kurčiųjų stovyklose. Priimtiniausia studentus jai mokyti dviem būdais – bendravimu ir žodynu.
„Man labai svarbu, kad kiekvienas, lankydamas pamokėlę, jaustųsi laisvai, nesijaudintų Ir mokytųsi norėdamas, o ne iš reikalo. Ne visi gestų kalbos mokosi savo noru. Gera žinia ta, kad kai pajaučia rezultatą, apsidžiaugia. Labai tinka sena patarlė: „mokslo šaknys karčios, o vaisiai – saldūs“, – pastebi Kassija.
Šiais metais Kassija dalyvavo ir dalijosi patirtimi Valstybinio studijų fondo vykdomo projekto „Studijų prieinamumo didinimo“ organizuotuose aukštųjų mokyklų darbuotojų mokymuose, skirtuose dirbantiesiems su studentais, turinčiais negalią.
„Keičiau Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentą Kęstutį Vaišnorą. Dalyvavimas atnešė nemenką naudą ir man pačiai. Pirmiausia, širdyje net verkiau eilinį kartą supratusi, kiek žmonių dar labai daug nežino apie tuos, kurie turi negalią... Antra, smagu pildyti „tuščius“ indus esminėmis žiniomis, asmeninėmis patirtimis, naudingomis rekomendacijomis. Manęs klausė mokymų dalyviai, iš kur tiek žinau, o aš retoriškai jų klausiau atsakydama: kuri žmogaus kūno dalis labiausiai išsikišusi? Žinoma juk, kad nosis! Todėl ir esu smalsi“, – vėl pajuokauja moteris.
Kokie galėtų būti sprendimai?
Ir dabar, nuo jos studijų praėjus jau daugiau kaip 20 metų, studentams, turintiems klausos negalią, vis dar tenka susidurti su problemomis – trūksta konspektuotojų, asistentų ir gestų kalbos vertėjų. K.Izotova mano, kad norint rasti tinkamus sprendimus, pirmiausia reikėtų spręsti šios srities vertėjų problemą.
„Šiuo metu pagal statistiką Lietuvoje yra maždaug 100 gestų kalbos vertėjų, aptarnaujančių maždaug 8 tūkst. kurčiųjų. Ar jie gali suspėti? Aišku, kad ne. Dėstytojas turi pasirūpinti savo pasirinktos temos kokybe. O kad kokybė nenukentėtų, vertėtų iš anksto, prieš dvi ar tris savaites, užsisakyti vertimo paslaugas.
Labai būtų naudinga, jei prisidėtų ir konspektuojantys žmonės. Galime imti pavyzdį iš Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro, kuris turi „sėdinčius“ vertėjus. Jie žino visą administraciją, struktūrines veiklas, kokiose klasėse reikėtų versti. O kodėl jų negalėtų turėti universitetai?“ – svarsto Kassija.
Ji galvoja, kad ir dar viena naujovė leistų atsikvėpti ne tik studentams, bet ir dėstytojams – auditorijoje įrengiamos FM sistemos (perduodamas balsas tiesiai į klausos aparatą – red. past.) Tokiu būdu bet kuris neprigirdintysis galėtų dėstomą medžiagą išgirsti.
„Yra opi problema – įrengimas bei FM sistema labai brangiai kainuoja. Taip pat kyla kitas klausimas, kiek tokių auditorijų reikėtų įrengti? Bet būtų juk nuostabu, jei pavyktų įgyvendinti šį projektą. Ir tai tikrai atsipirktų, nes padaugėtų kurčiųjų studentų“, – idėjos sėkme neabejoja K.Izotova.
Moters nuomone, būtų tikslinga nuolat tikrinti studijų prieinamumo kokybę kiekviename universitete. Pasak jos, tai atneštų didelių ir pergalingų pokyčių.
„Nėra tokio asfalto, kuriam nereikėtų atnaujinimo“, – vaizdžiai tikina Kassija.
Istorija patvirtina – studijų patirtį lemia keletas veiksnių
Panašiomis mintimis K.Izotova pasidalijo ir Valstybinio studijų fondo vykdomo projekto „Studijų prieinamumo didinimo“ organizuotuose aukštųjų mokyklų darbuotojų mokymuose. Gegužės mėnesį šiuos mokymus baigė septinta mokymų grupė, kurią sudarė 46 aukštųjų mokyklų darbuotojai.
„Šių mokymų tikslas – stiprinti aukštųjų mokyklų darbuotojų kompetencijas, reikalingas darbe su studentais, turinčiais negalią, ir taip didinti šių asmenų studijų prieinamumą. Į paskutinį mokymų susitikimą – „Negalią turinčių studentų studijų individualizavimas“, profesorius Jonas Ruškus pakvietė ir gestų kalbos metodininkę Kassiją, kuri sutiko pasidalinti savo studijų patirtimi bei įžvalgomis, kaip būtų galima pagerinti studijų procesą, atsižvelgiant į individualius, klausos negalią turinčiųjų poreikius“, – atskleidžia projekto „Studijų prieinamumo didinimo“ mokymų organizatorė Jūratė Marcinkevičienė.
Į mokymus aukštosios mokyklos deleguoja ne tik studijų skyrių specialistus, asistentus ar studijų koordinatorius, bet ir kitų profesijų atstovus – docentus, profesorius, prodekanus, studijų skyrių, katedrų bei bibliotekų vedėjus, direktorių pavaduotojus: „Įvairių sričių specialistų dalyvavimas mokymuose patvirtina, kad studijų prieinamumo didinimo klausimai išlieka nuolat aktualūs formuojant ir įgyvendinant aukštųjų mokyklų politiką studentams, turintiems negalią.“
Nuo 2016 m. projekto mokymuose dalyvavo 306 aukštųjų mokyklų deleguoti atstovai. Pasak dalyvių, įgytos žinios, išgirstos unikalios studentų patirtys, suteikia aiškumo, sprendžiant studentų, turinčių negalią, studijų prieinamumo didinimo klausimus.
„Tikimės, kad mokymuose negalios ekspertų perduota patirtis, rekomendacijos, paskatins kiekvieną dalyvį apgalvoti, koks galėtų būti jo asmeninis indėlis, kad studijos jų aukštosiose mokyklose būtų įtraukios ir negalia būtų ne kliūtis studijuoti“, – viliasi „Studijų prieinamumo didinimo“ atstovė.
Pasak jos, Kassijos istorija patvirtina, jog studijų patirtį lemia ne tik turimos negalios specifiškumas, asmenybės savybės, motyvacija, bet ir aplinkos bei studijų proceso organizavimas, jį pritaikant konkretiems tokių studentų poreikiams.
„Svarbus ir akademinės bendruomenės požiūris į negalią turinčiuosius bei kompetencijos, lemiančios sklandų bendravimą ir bendradarbiavimą“, – tikina J.Marcinkevičienė.
„Studijų prieinamumo didinimo“ mokymų organizatorė džiaugiasi, kad šiandien aukštasis mokslas darosi prieinamesnis studentams, turintiems negalią. Ji pastebi, kad nors problemoms, apie kurias pasakoja Kassija, visiškai išspręsti reikia laiko, tačiau jau dabar matomi pozityvūs pokyčiai.
„Keičiasi tiek akademinės bendruomenės, tiek visuomenės požiūris į studentus, turinčius negalią, studijų aplinka tampa draugiškesnė ir geriau pritaikyta studentų individualiems poreikiams. Aukštosios mokyklos imasi iniciatyvos gerinti studijų prieinamumą ir kurti įtraukią ir patrauklią studijų aplinką visiems studentams.
Valstybinis studijų fondas, įgyvendindamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Studijų prieinamumo didinimas“, ne tik organizuoja aukštųjų mokyklų darbuotojų mokymus, kuriuose patirtimi pasidalijo ir straipsnio herojė Kassija, tačiau taip pat teikia ir finansinę paramą studentams, turintiems negalią. Studijų metu studentai turi galimybę gauti 184 Eur dydžio kas mėnesį mokamas tikslines išmokas, skirtas padengti studijų metu atsiradusioms papildomoms išlaidoms“, – tikina J.Marcinkevičienė.
