Pasak Ritos Melienės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos docentės, dirbančios specialiosios pedagoginės pagalbos (specialiosios pedagogikos, logopedijos) studijų programose Vilniuje ir Kaune, tokia situacija neabejotinai mažino mokinių įsitraukimą ir apsunkino dalyvavimą nuotoliniame ugdyme. Tai ypač skaudžiai palietė specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus.
Švietimo sistema menkai pasiruošusi iššūkiams
Skubaus nuotolinio mokymosi kontekste specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai yra labiau pažeidžiami – jie turi individualių ugdymosi poreikių, kurių netenkinant greičiau prarandama mokymosi motyvacija, mokiniai vengia dalyvauti nuotolinėse pamokose, vengia prašyti pagalbos ir ne visuomet linkę ją priimti, todėl atsitraukia, „iškrenta“ iš mokymosi proceso arba elgiasi netinkamai trukdydami mokytis sau ir kitiems.
„Mokymuisi persikėlus į nuotolį, mokytojams buvo sunku pastebėti vaikams kylančius sunkumus ir laiku reaguoti, suteikti tiesioginę pagalbą, kaip tai vyksta kontaktinio mokymosi metu. Mokiniams esant už ekrano, išties sudėtinga stebėti jų veiklą, aktyvumą, todėl vertindami mokytojai ne visuomet atsižvelgdavo į vaiko įdedamas pastangas, o tai mokinius demotyvuodavo“, – įsitikinusi R.Melienė. Anot jos, nepaisant mokytojų dedamų pastangų, nuotolinio mokymo metu kyla didelė rizika prarasti tiek emocinį, tiek akademinį ryšį su mokiniais.
Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai dažnai visiškai nedalyvavo nuotolinėse pamokose. Lyginant su bendraamžiais, šie vaikai dažniau reikšdavo pyktį, liūdesį, jie buvo labiau verksmingi, nervingi, mažiau įsitraukė į ugdomąsias veiklas.
„Sunkumai, kuriuos šie mokiniai patiria mokykloje, mokantis namuose nuotoliniu būdu dar labiau išryškėjo – mokytojams buvo kur kas sunkiau pasiekti, kad mokinys sutelktų dėmesį, sustiprėjo savireguliacijos problemos, struktūros poreikis. Čia vėl išryškėjo, kaip svarbu kontaktas su mokinio šeima: specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniams kartais reikia daugiau ir tikslingos, suplanuotos pagalbos, kurios mokinių tėvai nėra pasirengę suteikti. Matėme tai, kad tėvai ne visuomet padeda savo vaikams arba priešingai – patys atlieka užduotis už savo vaikus, stokoja gebėjimo padėti ir spręsti su nuotoliniu ugdymu susijusias problemas, mokiniai ir šeimos susiduria su technologijų prieinamumo trikdžiais“, – pasakoja R.Melienė.
Tyrimai rodo, kad nuotolinio mokymo metu ypatingai svarbu bendradarbiauti su tokių mokinių tėvais, teikti jiems pagalbą pasidalinant su jais mokymosi medžiaga, teisingais užduočių atsakymais, kitais galimais mokymosi šaltiniais, aiškiomis rekomendacijomis, kaip struktūruoti mokymą, sukurti rutiną ir dienotvarkę.
Anot pašnekovės, pandemija parodė, švietimas buvo menkai pasiruošęs veikti staiga pasikeitusioje situacijoje, o tėvai nesulaukė tinkamos institucinės pagalbos, buvo palikti vieni padėti vaikams mokytis ir įveikti emocinius sunkumus. O juk specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams ir jų šeimoms nuotolinio ugdymo metu reikia ypatingo dėmesio ir pagalbos.
Kaip padėti vaikams, tėvams ir mokytojams?
Karantino metu mokiniai, kurie turėjo ribotas galimybes dalyvauti mokymosi procese dėl specialiųjų ugdymosi poreikių arba nepalankios aplinkos namuose, galėjo ateiti į mokyklą ir mokytis kontaktiniu būdu. Šia galimybe mokiniai pasinaudojo pagal poreikius.
„Diskriminuojančio individualios pagalbos poveikio išvengti padeda atvejai, kai pagalbos specialistas ar mokytojo padėjėjas ateina į klasę, ten, kur yra mokinys, ir padeda jam dalyvauti bendrame mokymosi procese. Mokinys tokiu atveju gauna dvejopą pagalbą. Jis girdi mokytoją, mato klasės draugų veiklas, turi galimybę į jas jungtis ir naudojasi teikiama mokytojo padėjėjo ar specialisto pagalba. Tokiu būdu užtikrinamas mokinio dalyvavimas mokymosi procese, – pabrėžia R.Melienė. – Tačiau nuolat šalia mokinio esantis suaugęs pagalbos teikėjas suponuoja silpno, nuolatinės pagalbos reikalingo žmogaus naratyvą šio mokinio atžvilgiu, kuris daro poveikį mokinio savivertei ir pasitikėjimui savo galiomis“.
Siekiant užtikrinti ugdymo prieinamumą, kai kuriems mokiniams buvo teikiama trumpalaikė pagalba, pavyzdžiui pagalba įvaldyti technologijas: iš vienos pusės, trumpalaikė pagalba padėjo mokiniams išspręsti trumpalaikes problemas, iškilusias jų mokymosi praktikoje, iš kitos – buvo pastiprinti savikontrolės mechanizmai ir savivaldžio mokymosi gebėjimai.
Ilgalaikė pagalba priežiūros grupėje buvo teikiama mokiniams, kurie neturėjo galimybės mokytis namuose dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, stokojo gebėjimų savarankiškai mokytis namuose, o pagalbos iš šeimos sulaukti negalėjo. Ši pagalba buvo veiksminga mokiniams, kurie turėjo daug spragų ir savarankiškai jas įveikti neturėjo galimybių. Priežiūros grupės pedagogai ar savanoriai padėjo šiems mokiniams susiplanuoti laiką, susistruktūruoti mokymosi medžiagą, nusistatyti prioritetus ir palaipsniui įveikti susiklosčiusius sunkumus.
„Be abejo, mokytojams svarbi specialiojo pedagogo tiesioginė pagalba vaikui mokantis, kokia forma ji bebūtų teikiama – virtualiai ar kontaktiniu būdu mokykloje. Tačiau aš labiau norėčiau akcentuoti specialiojo pagalbą mokytojui ruošiantis pamokoms, kai bendradarbiaujant sutariama dėl ugdymo turinio – ko, ir kokiais būdais bus mokomasi, kokios galimybės įsitraukti ir patirti sėkmę bus skirtingų poreikių mokiniams.
Bendradarbiavimas su šeima ir tėvų konsultavimas, paaiškinant, kaip jie gali padėti savo vaikui mokytis, kaip organizuoti mokymosi procesą iš namų, atsižvelgiant į vaiko individualius poreikius, personalizuoti ugdymą organizuojant mokinių mokymosi veiklas, užtikrinant interaktyvumą, mokinių sąveiką mažose grupėse ir individualią pagalbą. Šiuo laikotarpiu specialistų poreikis turbūt dar labiau padidėjo – dalis jų dirbo pagalbos grupėse kontaktiniu būdu, tačiau tuo pačiu reikėjo užtikrinti ir pagalbą mokantis nuotoliu“, – sako pašnekovė.
Ypač svarbu išlaikyti sąveiką tarp mokytojo ir mokinių
Kontaktinis ugdymas pripažįstama kaip būtina mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, kokybiško ir sėkmingo ugdymosi sąlyga.
Mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, yra būtinas fizinis kontaktas su mokytoju ir bendraamžiais. Tačiau esama tyrimų, kurie rodo, kad yra ir teigiamų tokių vaikų nuotolinio ugdymo pavyzdžių, tačiau šiuo atveju būtina taikyti mišraus mokymo formą, efektyviai derinti sinchroninį ir asinchroninį mokymąsi.
„Visgi dažniau laikomasi nuomonės, jog praradus fizinį kontaktą mokymosi procese buvo pažeista ugdymo šerdis – sąveika tarp mokytojo ir mokinių. Tad perspektyvoje planuojant švietimo įstaigų veiklą ir mokinių ugdymą nuotoliniu būdu, būtina atsižvelgti į mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, didesnį pažeidžiamumą ir užtikrinti esminę sąlygą – kontaktinio ugdymosi prieinamumą ir mokinio poreikius atitinkančią tiesioginę pagalbą“, – pabrėžia R.Melienė.
Sparčiai didėja pagalbos mokiniui specialistų poreikis
Ikimokyklinio, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklose auga specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių skaičius: tarp besimokančiųjų pagal priešmokyklinio ugdymo programą specialiųjų ugdymosi poreikių turi dažniau nei kas trečias mokinys ir kas penktas pagal pradinio ugdymo programą besimokantis mokinys.
Augant specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių skaičiui, didėja ir pagalbos mokiniui specialistų poreikis. 2020 m. ikimokyklinio, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklose dirbo 4 055 pagalbos mokiniui specialistai (2017 m. – 3 890). Per trejus metus pagalbos mokiniui specialistų skaičius ikimokyklinio ugdymo mokyklose išaugo 14 proc., profesinio mokymo įstaigose – 16 proc., o bendrojo ugdymo mokyklose jis šiek tiek (0,2 proc.) sumažėjo.
Per 2017–2020 m. šalyje vienam pagalbos mokiniui specialistui tenkantis vidutinis mokinių skaičius bendrojo ugdymo mokyklose padidėjo nuo 17 iki 19 mokinių, ikimokyklinio ugdymo mokyklose išliko 21 mokinys, profesinio mokymo įstaigose padidėjo nuo 13 iki 17 mokinių.
Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, šiais mokslo metais šalyje beveik 30 proc. proc. mokyklų išvis neturėjo specialiojo pedagogo. Vilniaus rajone tokių mokyklų buvo 45 proc., Klaipėdos mieste – 43 proc., Vilniaus mieste – 41 proc., Kauno mieste – 33 proc.
„Specialiųjų pedagogų poreikis, nepaisant Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir pedagogų rengėjų pastangų, išlieka didelis. Kita vertus, nors specialistų stipriai trūksta, mokyklos dar geba atliepti skaitymo, rašymo, dėmesio, aktyvumo sutrikimų turinčių vaikų poreikius. Kam turėtume aktyviau pradėti ruoštis, tai dirbti mokyklose su vaikais, turinčiais intelekto, regėjimo, klausos ar kt. negalią – tokių vaikų mokyklose daugės. Turime labai mažai specialistų, kurie tokį darbą išmanytų, o jauni žmonės vis dar labai vangiai renkasi šiuos dalykus studijuoti ir dirbti, tad esame tam silpnai nepasiruošę“, – sako R.Melienė.
Nuo 2020 m. specialiosios pedagogikos, logopedijos studijos prieinamos ne tik Lietuvos šiaurės-vakarų regionui, bet ir pietų-rytų regionui. Specialiosios pedagoginės pagalbos bei su ja susijusiose srityse dirbančių šalies bei užsienio aukšto lygio mokslininkų sutelkimas VDU sudarė galimybę sukurti pažangią specialiosios pedagoginės pagalbos studijų programą, grįstą nacionaliniu mastu būtinų specialistų rengimu ir specializacijų (autizmo spektro ir / ar elgesio ir emocijų sutrikimų turinčių vaikų ugdymo, klausos ar regos sutrikimų turinčių vaikų ugdymo) lanksčiu pasirinkimo modeliu jau pirmojoje studijų pakopoje. Ateinančiais mokslo metais VDU taip pat startuoja Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrantūros programa.
