Man asmeniškai, nors iš pradžių susidomėjau kalbos archajiniais bruožais, vėliau pagrindinis motyvas ją išmokti buvo noras pasidomėti dar įdomesniu dalyku: lietuvių kalbos ideologija.
Kalbos ideologija susidomėjau pirmą kartą, kai pastebėjau, kaip patys lietuviai reaguoja į lietuviškai kalbančius užsieniečius. Dažniausiai tai atrodo maždaug taip: lietuvių kalbos kursuose išmoksti pasakyti porą taisyklingų sakinių, pvz., „Prašom kavos“ arba per taisyklingai „Norėčiau juodosios arbatos“. Tokią frazę išgirdę lietuviai pirmiausia rodo didelę pagarbą, po to patys atsiprašo dėl savo klaidų, paaiškina, kad dauguma nemoka taisyklingai kalbėti. Toliau mandagiai pataria nesimokyti kalbos iš pačių lietuvių, nes visi daro gausybę klaidų (ypač jaunimas). Man pačiam iš pradžių tai buvo smagu, nes galvojau, kad žmonės tiesiog juokauja arba žaismingai palaiko mane sunkiame kalbos mokymosi kelyje.
Netikėjau, kad šios nuostatos gali turėti ideologinį pagrindą. Bet netrukus sužinojau apie labai didelę kalbininkų galią tokiose institucijose kaip Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Kalbos inspekcija, taip pat apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Paaiškėjo, kad čia kalbos klaidos nejuokingos – už jas skiriamos didelės baudos. Tad ir nekeista, kad lietuviai atsiprašo dėl savo kalbos.
Bet ar panašu ir kitur? Šiame straipsnyje noriu atsakyti į šį klausimą analizuodamas Lietuvos kalbininkų viešą nuomonę dėl kalbos politikos ir palygindamas su kalbininkais iš dviejų kitokių šalių – Norvegijos ir Serbijos.
Kalba, kalbininkai ir ideologija Lietuvoje ir pasaulyje
Standartinė kalba, nors yra jauniausia kalbos atmaina, paprastai suprantama kaip vienintelė gera, normali kalbos atmaina, o visos kitos (tarmės, sociolektai, miesto kalba, imigrantų kalba) – kaip netaisyklingos, blogesnės.
Lietuvių standartinė (bendrinė) kalba buvo kuriama, kaip ir dauguma kitų Europos standartinių kalbų, XIX amžiuje. Tada atsirado ir idėja, kad vienai valstybei priklauso tik viena kalba bei kad ta kalba turėtų būti geriausia iš visų jos atmainų. Standartines kalbas kūrė kultūrinis elitas, rašytojai, kalbininkai. Kurį laiką kalbininkų ir kalbos mokytojų užduotis buvo skleisti tą naujai sukurtą kalbą kiekvienam visuomenės nariui. Toks didelis projektas buvo reikalingas XX amžiaus pradžioje, kad galėtų susiformuoti raštinga pilietinė visuomenė ir šiuolaikinė valstybė.
Tačiau tyrėjai pastebi, kad šis procesas turėjo tam tikrų neigiamų pasekmių. Jas garsus kalbininkas Jamesas Milroy įvardija „standartinės kalbos ideologijos“ terminu. Jis įvedė šią sąvoką norėdamas nurodyti tai, kad standartinė kalba, nors yra jauniausia kalbos atmaina, paprastai suprantama kaip vienintelė gera, normali kalbos atmaina, o visos kitos (tarmės, sociolektai, miesto kalba, imigrantų kalba) – kaip netaisyklingos, blogesnės, netinkamos vartoti tam tikrose srityse.
Mano hipotezė – kad Lietuvos kalbininkų sukurta kalbos politika yra vadovėlinis, būdingiausias šios ideologijos pavyzdys. Bet pradėsiu nuo gimtųjų namų – Serbijos.
Serbijos kalbininkai – stipri ideologija be galios
Iš pirmo žvilgsnio Serbijos kalbininkai panašūs į Lietuvos. Jie susirūpinę tik serbų standartine kalba – visuomenei skirti jų straipsniai įspėja apie neva augantį neraštingumą, kviečia skirti didesnį dėmesį standartinės kalbos puoselėjimui. Kartais net ir kitos kalbos atmainos – tarmės, miesto kalba – pristatomos kaip potenciali grėsmė serbų bendrinei kalbai, kalbama apie „tarmizmus“ ir „slengą“. Skamba panašiai kaip Lietuvoje? Iš tiesų, kultūriniu lygmeniu situacija Lietuvoje yra labai panaši. Šiuo atžvilgiu galime stebėti kol kas tik jau minėtą standartinę kalbos ideologiją.
Tačiau, žiūrint valstybės lygmeniu, instituciškai, situacija Serbijoje yra visiškai skirtinga nei Lietuvoje. Serbijoje yra tik viena kalbos institucija – Serbų kalbos standartizavimo komisija, įkurta 1997 m. Ji nėra valstybinė, o aktyvių kalbininkų organizacija, kuri nusistatė sau tikslą įvykdyti serbų-kroatų kalbos standarto reformą ir nuspręsti, kaip atrodys nauja, serbų, kalba. Skirtingai nei Lietuvoje, visi kalbininkai šioje institucijoje veikia savanoriškai. Vadinasi, kalbininkų vykdoma kalbos politika nekainuoja nė cento (dinaro). Kaip man tvirtino pačios komisijos nariai, politikai kartais atsižvelgia į kalbininkų rekomendacijas, kartais – ne. Jos nėra niekam privalomos.
Norvegijos kalbininkai kalba apie kitokias problemas
Kalbos norma Norvegijoje, atrodo, yra labiau žmonių nei kalbininkų reikalas. Centrinė kalbos institucija, Norvegų kalbos taryba yra patariamasis valstybės organas, kuris atlieka tyrimus ir duoda rekomendacijas apie norvegų ir kitų kalbų Norvegijoje statusą. Darbuotojai čia rūpinasi labiau darbo organizavimu, o sprendžia kalbos vartotojai. Pavyzdžiui, vykdant paskutinę normos reformą, buvo sukurtas mišrus komitetas – trys kalbininkai, du žurnalistai ir du mokytojai. Šio komiteto darbas buvo ne spręsti apie tai, kokias kalbos formas naudoti, o labiau – suteikti erdvę kiekvienam norinčiam dalyvauti rengiant reformą. Komitetas dirbo pagal rekomendacijas iš mokytojų, rašytojų ir žurnalistų sąjungų, iš organizacijų – leidyklų, universitetų, vertimo biurų – ir iš paprastų žmonių per internetą.
Palyginti su Lietuva ir Serbija, dar įdomiau tai, kad vyraujantis Norvegijos kalbininkų diskursas iš tikrųjų yra ne apie norvegų, o apie mažumų kalbas ir tarmes. Daugelyje straipsnių nurodoma, kad tautinių mažumų kalbos neturi būti diskriminuojamos, kad mažumos (pvz., samiai) turi gauti valstybės paslaugas savo gimtąja kalba. Tą patį rūpestį kalbininkai rodo ir nestandartinėms norvegų kalbos atmainoms: jų teigimu, tarmės, miesto kalba arba mišri kalba nėra prastesnės atmainos už standartines rašto kalbas.
Kalbininkai čia atlieka „mitų griovėjų“ vaidmenį. Pvz., Daugiakalbystės tyrimų centro tyrėja Bente Ailin Svendsen nurodo, kad imigrantų norvegų kalba nėra blogesnė už kitas ir, kaip bet kuri kita kalba, ji egzistuoja dėl to, kad atlieka tam tikras komunikacines ir socialines funkcijas. Norvegijoje kalbos mitus sklaido ir kalbos institucijos: Kalbų tarybos vyr. patarėjas Sturla Berg-Olsenas (beje, profesionalus baltistas ir mokantis lietuvių kalbą) primena žmonėms, kad paplitę teiginiai, jog raštingumas prastėja, kad netrukus visi kalbėsime tik angliškai, kad kalbos taisykles nustato kalbos institucijos ir panašūs, yra niekuo nepagrįsti. Kalbininkas aiškina, kad su laiku keičiasi raštingumo samprata, o ne žmonės darosi neraštingi, kad anglų kalbos įtaka apsiriboja tam tikromis sritimis ir jos vartojimas specializuotas (Norvegijoje anglų kalba vartojama universitetuose – tarptautinėms studijoms, gamtos mokslams, kuriems reikia dalintis savo rezultatais tarptautiniu lygiu, taip pat – tarptautinėse įmonėse). Jis taip pat nurodo, kad apie kalbos taisykles sprendžia kiekvienas kalbos vartotojas, nes mes visi turime gramatinę ir socialinę kalbos kompetenciją. Kitaip sakant, Norvegijoje kalbininkai rūpinasi ne kalbos, o visuomenės būkle, žmonių švietimu.
Lietuva – unikali
Norvegijos ir Serbijos pavyzdžiai puikiai išryškina skirtumą tarp Rytų ir Vakarų Europos – Norvegija panašesnė į, pvz., Angliją, kur turbūt žinomiausias kalbininkas pasaulyje Davidas Crystalas griauna mitus apie „blogą kalbą“, parodo žmonėms, kam reikalingi skirtingi kalbos variantai. Serbijos kalbininkai remiasi XX a. pradžioje gyvavusios Prahos mokyklos pavyzdžiu, kai kalbininkai mėgino teoretizuoti savo vaidmenį kuriant ir demokratizuojant standartinę čekų kalbą. Sovietiniame bloke jų vaidmuo ėmė virsti į kalbos reguliuotojo vaidmenį. Šia prasme Serbijos kalbininkai panašūs į Čekijos ir Rusijos. Čia įeina ir Lietuva.
Lietuvoje yra net trys kalbos institucijos, turinčios daug etatų. Didžiausia iš jų yra VLKK, jau minėta Inspekcija su kalbos tvarkytojais visose savivaldybėse, ir dar nemažą vaidmenį atlieka Bendrinės kalbos tyrimų centras Lietuvių kalbos institute. Jų nuomonės retai skiriasi – visada sutinkama, kad yra problemų su mokinių (ir suaugusiųjų) raštingumu, kad kalbai reikia priežiūros, kad kalbos norma yra ne tai, kaip žmonės kalba, o kalbininkų nustatyta sistema, kurią mokykloje reikia išmokti. Lietuviškos institucijos puikiai iliustruoja minėtą Milroy standartinės kalbos ideologijos institucionalizavimą. Lietuvoje visa valstybinė sistema yra sukurta tarnauti kalbininkų kuriamai bendrinei kalbai, nors tai kartais reiškia, kad institucijos kovoja prieš gyvą žmonių kalbą ir kalbos atmainas. Pats Milroy kalbėjo apie ideologiją, bet turbūt nežinojo, kad yra tokia šalis, kur ta ideologija turi ne tik kultūrinę, bet ir fizinę formą.
Galų gale verta pagalvoti apie ateitį. Mano tyrimas parodė, kad baimė dėl savo gimtosios kalbos vartojimo Lietuvoje yra institucionalizuota. Gyventojų mokesčiai skiriami keistai paslaugai – gąsdinti kalbos vartotojus baudomis dėl kalbos klaidų. Pirmas logiškas klausimas būtų, ar ateityje norime tokios visuomenės? O antra – pačios kalbos institucijos: ar tikrai jos dirba tinkamą darbą? Vietoj kalbos klaidų ir taisyklių kūrimo institucijos galėtų naudingai spręsti visuomenei aktualias problemas. Čia kaip pavyzdį galiu duoti aiškios kalbos projektą (vykdomą Švedijoje ir Norvegijoje), kur kalbos specialistai siekia supaprastinti sunkią biurokratinę kalbą, valstybės tarnautojai mokomi rašyti aiškiai, kad visuomenė galėtų efektyviai bendradarbiauti su valstybe, skaityti savo šalies įstatymus. Galimybių padėti visuomenei daug. Svarbiausia ateityje omenyje turėti tai, kad kalbos politika turi būti mūsų visų labui, skatinti demokratiškumą bei laisvą lietuvių ir kitų kalbų vartojimą, o ne kelti baimę ar nepasitikėjimą savo gimtąja kalba.
