Jau pusmetį VšĮ „Meno avilys“ kartu su Britų tarybą (angl. British Council) Lietuvos mokyklose vykdo medijų raštingumo projektą „Dideli maži ekranai“, kurio metu rengiama metodinė medžiaga pamokoms, mokymai mokytojams, kūrybinės dirbtuvės mokiniams, susitikimai su medijų specialistais iš Lietuvos ir Jungtinės Karalystės bei kitos veiklos.
Vesti mokymus projekte dalyvaujantiems mokytojams į Vilnių atvyko du pasaulyje garsūs ir ilgametę patirtį turintys medijų raštingumo specialistai dirbantys Londono universiteto koledžo Edukacijos Instituto Kultūros, komunikacijos ir medijų departamento Žinių laboratorijos (angl. UCL Knowledge Lab) programoje „Skaitmeninė medijų kultūra ir edukacija“. Dr. Johnas Potteris yra šios programos vadovas, leidinio „Mokymasis, medijos ir technologijos“ redaktorius, Aukštojo mokslo akademijos vyresnysis bendradarbis, o dr. Michelle Cannon – programos lektorė, Europos Kino raštingumo patariamosios grupės narė, daktaro disertaciją skyrusi edukacinių skaitmeninių medijų programų kūrimui pradinio ir vidurinio lavinimo mokykloms. Po išsamių ir intensyvių mokymų kalbėjomės apie medijų edukacijos ir raštingumo svarbą bei jų taikymą Jungtinėje Karalystėje.
– Kaip Jūs suprantate medijų raštingumą?
– Michelle: Tik pradėjus vartoti šią sąvoką, medijų raštingumo tikslas buvo parodyti kaip medijos manipuliuoja masėmis, kaip įvairios žiniasklaidos priemonės naudojasi savo galiomis, kaip konstruojami diskursai ir t.t. Daugiau nei dešimt metų tokios diskusijos buvo tapusios įprastu kalbėjimu apie medijų raštingumą ir edukaciją. Atsiradus skaitmeninei medijai požiūris į šias sąvokas šiek tiek pasikeitė. Skaitmeniškumas, medijų prieinamumas ir tam tikra demokratija leido atsirasti platesniam požiūriui. Atsižvelgta į tai, jog žmogus pats kuria medijas ir prisideda prie jų vystymosi. Kad žmogus yra ne tik vartotojas, bet ir kūrėjas. Padėtis ypač pasikeitė pasirodžius tokiems įrenginiams kaip planšetės ir išmanieji telefonai. Galios pozicijoje buvęs ir visada „vartų saugotojus“ turėjęs medijų kūrimas, dabar tapo prieinamas didelei daliai visuomenės. Šie prietaisai yra galingi įrankiai, kuriais jaunas žmogus turi išmokti tinkamai naudotis, kad galėtų kurti medijas, jaustųsi priklausąs bendruomenei ir dalyvaujantis bendruomenės gyvenime. Pagrindinis dabar mums kylantis klausimas – kokiu būdu medijų raštingumas kaip disciplina atsiras mokyklose.
– Pasižiūrėję į jaunus žmones pamatytume, jog jie visi naudojasi įvairiomis medijų formomis: fotografuoja savo telefonais, dalyvauja socialinių tinklų gyvenime, filmuoja. Kam tuomet reikia tokios disciplinos mokyklose? Kodėl mokiniams svarbu suprasti ką jie daro kiekvieną dieną, kai tai yra tokia natūrali jų gyvenimo dalis?
– Johnas: Šiame klausime galima rasti keletą svarbių ir įdomių problemų. Visų pirma, tai — saugumas. Kartais galvojama, kad socialinės medijos mokykloje neturi būti svarbus dalykas. Mokykloje mes mokomės apie „svarbius“ dalykus, o tegu medijos lieka už mokyklos ribų. Palikti įvairiausių rūšių medijų aptarimą už mokyklos ribų nėra nei gerai, nei protinga. Kartą viešėjau mokykloje, kurioje visi tėvai sakė, kad yra kalbėjęsi su vaikais apie saugumą socialinėse medijose. Klausiausi vaikų koridoriuose ir nugirdau dvi merginas kalbantis. Viena iš jų sakė, kad savo asmeniniais duomenimis dalijasi su visais internete. Tuo metu jos abi stovėjo prie plakato, kuris skelbė, kad prasidėjo „saugumo savaitė“. Taigi, saugumas yra pats pirmas argumentas, apie kurį visi galvojame, kai kalbame apie medijų raštingumą.
Saugumas yra pats pirmas argumentas, apie kurį visi galvojame, kai kalbame apie medijų raštingumą.
– Antra, skaitymas ir rašymas visuomet buvo svarbus dalykas žmonių gyvenime – tai buvo veikla, kuria žmonės užsiiminėjo dar iki tol, kol pasirodė įvairios medijos. Tam, kad geriau rašytum, sugebėtum aiškiau perteikti žinutę, kritiškai pasižiūrėtum į tai, ką sakai ar rašai, visuomet reikėjo mokytis. Medijai tapus nuolatine mūsų gyvenimo dalimi, reikia mokytis to paties – kaip ją naudoti. Mes abu su Michelle manome, kad mokiniai turi išmokti kurti medijas, išmokti sąmoningai ir kritiškai į jas žiūrėti. Bandome mokyti mokinius ir, žinoma, jų mokytojus, kurie vėliau kartu aptaria kaip patekusios į pasaulį veikia jų žinutės, kaip potencialiai jos gali būti suprastos.
– Norime padėti mokiniams suprasti, kad jie nuolatos kuria savo ir draugų paveikslus. Jie kuruoja savo gyvenimo parodą. Žinių skelbimo, dalijimosi, filmavimo ir fotografavimo kultūros nepakeisime, to ir nesiekiame. Mūsų tikslas – suteikti gebėjimus kontroliuoti savo gyvenimą medijose ir tai daryti kūrybiškai. Taip lavinami ir kiti gebėjimai, kurių tikrai prireiks gyvenime: komandinis darbas, bendradarbiavimas, problemų sprendimas.
Užduočių atlikimas lygiai toks pats svarbus kaip ir mąstymas apie jas, suvokimas, ko išmokai, kas tau buvo įdomu ir naudinga.
– Michelle: Norėčiau patęsti Johno samprotavimus apie kritiškumą. Neturint tam tikros struktūros ar karkaso mąstyti apie medijas, gali pasimesti galimybė ko nors išmokti. Neužtenka duoti fotoaparatą ar filmavimo kamerą, tiesiog paleisti mokinius į pasaulį ir tikėtis kritiško suvokimo. Užsiėmimų metu mokiniams galima pasiūlyti temą ar kadrus, kuriuos jie turėtų padaryti, ir galiausiai paprašyti papasakoti apie savo patirtis. Mokymosi procese labai svarbus kritinės refleksijos laikas. Mokyklose tai dažnai pasimeta tarp užduočių, atsiskaitymų ir pažymių. Užduočių atlikimas lygiai toks pats svarbus kaip ir mąstymas apie jas, suvokimas, ko išmokai, kas tau buvo įdomu ir naudinga.
– Savo paskaitoje mokytojams kalbėjote apie tam tikrą mokymosi „ratą“. Sakėte, kad mes daug informacijos tiesiog pasyviai „rijame“, o patiems imtis kūrybos reikia sąmoningos pastangos. Atrodytų, jog žmogus yra kūrybiškas padaras, kurį nuolat traukia kurti. Ar mokyklose prarandame tokį „natūralų“ norą šuoliuoti į kūrybos erdvę? Kodėl kartais mus reikia „mokyti(s) kurti“?
– Michelle: Jūsų klausimas yra apie tai, ar vaikams leidžiama kurti, ar šis procesas yra vertinamas, ar suteikiama erdvė ir galimybė jiems išreikšti save mokyklose. Mokymosi procesas ir mokyklos dienotvarkė yra taip aiškiai sustruktūruoti, beveik akmenyje iškalti. Dabar dažnai viskas suvokiama instrumentiškai. Tai reiškia, kad kiekviena veikla turi turėti tikslą, racionalią išdavą, apčiuopiamą rezultatą. Viskas turi būti veiksminga, kaip nors pamatuota ir, žinoma, įvertinta. Kur šioje apskaičiuotoje dienotvarkėje galėtume leisti eksperimentuoti, improvizuoti, bandyti ir klysti? Dažnai laisvesnė erdvė atsiveria tik įvairiuose veiklose už mokyklos ribų.
– Johnas: Tiesa, daugelis kūrybiškesnių ir laisvesnių dalykų vyksta už formalaus ugdymo ribų. Mane tai labai liūdina. Daugelis menų netenka arba netgi niekada nebuvo gavę svarbios vietos mokyklose. Juk svarbiausia — pagrindai. Mums irgi atrodo, kad pagrindai labai svarbūs. Tačiau mokykloje mokiniai turi išmokti ne tik pagrindų, bet ir gerbti kitų nuomonę, dalintis savo ir vertinti kitų patirtis, reflektuoti šiandieninį pasaulį. Aš tikiu labai aukštais tiek literatūrinio, tiek matematinio raštingumo standartais, bet mes galime siekti daug daugiau. Egzistuoja daugybė įrodymų, kad vaikai, kurie mokyklose turi galimybes kurti, įgauna pranašumą visame mokymosi, netgi formaliajame, procese.
– Michelle: Ironiška, kad visokios kūrybinės industrijos Jungtinėje Karalystėje nuolatos „verkia“ dėl to, kad jiems trūksta kūrybiškų žmonių (kad ir ką tai reikštų). Žmonių, kurie nebijo rizikuoti, gali mąstyti kitaip (angl. outside the box), žiūrėti kūrybiškai. Būtent tai, ką siūlo mokymasis su menais ir medijomis, gali tokius žmones ir ugdyti neuždarydamas jų į „pagrindus“.
– Johnas: Įdomu, kad Anglijoje didelę dalį industrijos sudaro darbas su kino medija: filmų kūryba, specialiųjų efektų produkcija ir televizija. Iš kur ateis kita karta žmonių, kurie toje rinkoje dirbs, jeigu mes taip nuskurdinsime savo programas galvodami, kad svarbūs yra tik „pagrindai“, o menai ir humanitariniai mokslai taps tik priedu? Beje, aš lygiai taip pat esu pavargęs nuo nuolatinio kalbėjimo apie tai, koks nuostabus dalykas yra „STEM“ („STEM“ — formaliojo ugdymo programa, akcentuojanti gamtos mokslus (science), technologijas (technology), inžineriją (engineering) ir matematiką (mathematics) — K. T.). Man „STEM“ nieko nereiškia, jeigu neįtraukiame, kaip tokią pat svarbią dalį, ir menų (A — Art). Visi nuostabiausi pasaulio mokslininkai kuria, bet tam, kad gebėtume sukurti ką nors, kas žmonėms svarbu ir ką nors reiškia, mums reikia ne „STEM“, o „STEAM“ pagrindu paremtų mokymosi programų.
– Per paskaitą minėjote, kad Anglijos mokyklose labiau koncentruojamasi į rezultatą, o ne į procesą ir mokymosi momentus. Man regis, kad tai vyksta ir Lietuvos mokyklose. Kaip manote, kodėl taip atsitinka?
Dabar gyvename ne tik instrumentalizacijos, bet ir labai individualistiniuose laikuose.
– Michelle: Jungtinėje Karalystėje ganėtinai anksti mokiniai yra išskirstomi į įvairiausias grupes remiantis jų kompetencijomis. Ir tai, kaip ir minėjau, turi labai aiškią instrumentinę vertę politikams (angl. politicians) ir viešosios politikos kūrėjams (angl. policy makers). Jie gali sukurti įvairias „rezultatų“ lenteles ir surūšiuoti mokyklas. Mokyklos yra priverstos rungtyniauti manant, kad tai privers pasistiebti ir pakelti savo vertę. Taip mokykla netampa „geresne“, o tik atsiranda kitoje lentelės vietoje. Dabar gyvename ne tik instrumentalizacijos, bet ir labai individualistiniuose laikuose. Individualūs pasiekimai ir veiklos yra labai vertinamos. Mes visi to siekiame. Socialinis aspektas yra kur kas sunkiau pamatuojamas egzaminais ar kokiais nors matais apskritai. Tokius neapčiuopiamus dalykus labai sunku kontroliuoti.
– Johnas: Visos problemos prasideda tuomet, kai pradedama absoliučiai tikėti kokiu nors matavimo vienetu. Pavyzdžiui, kad ir PISA (Programme for International Student Assessment) lentelėmis. Išmatuojame tai, ką mes norime išmatuoti. Jeigu pažvelgtume už lentelių ir už to, ką sako duomenys, pabandytume išsiaiškinti prielaidas ir jomis suabejoti, galėtume iškelti klausimą kaip apskritai tarpusavyje galima lyginti tokias skirtingas mokymosi sistemas. Reikėtų turėti daugiau atspalvių ir lygmenų turintį būdą kaip įvertinti paskirus mokinius, mokyklas ir mokymosi sistemas. Puikus geros mokymosi sistemos pavyzdys yra Suomijoje. Pagrindinis dalykas, kas jų mokymosi sistemoje taip svarbu — mokytojo profesijos vaidmuo. Jie vertina savo mokytojus labiau nei bet ką kitą, skiria jų lavinimui daugybę dėmesio. Tarkime, kiekvienas mokytojas turi turėti magistro laipsnį. Mokytojų rengimo sistema neveikia kaip kokia gamykla. Penkerius metus jie intensyviai mokosi būti mokytojais ir tai nėra „komercinis“ procesas, kuriame gali tiesiog gauti gerą išsilavinimą, praleisti metus mokykloje ir tuomet daryti tai, kas tau šauna į galvą. Jie ypatingai vertina išsilavinimą.
– Atrodo, kad šioje visuomenėje mes viską labai aršiai vertiname, kritikuojame, turime turėti poziciją visko atžvilgiu. Ar mokiniai, su kuriais dirbate, turi tokį požiūrį? Kaip jiems išeiti į tokią visuomenę, kur juos nuolatos vertins, stebės ir dėlios į lentynėles? Kaip iš tiesų vertinti patį kūrybos procesą, nesikelti sau aukštų standartų, kad viskas, ką sukuri turi turėti kažkokią vertę pasauliui, o ne tik tau vienam?
– Michelle: Toks požiūris dažnai susijęs su tuo, ką vertina pats mokymas, kur jis „deda“ akcentus. Atrodo, kad pats tekstas (tai gali būti ir filmas, ir fotografija, ir rašinys) ir rezultatas yra vertinamas labiau nei procesas. Svarbu kaip gerai jis suręstas. Maži vaikai apie tai negalvoja, jie nesikelia sau tokių standartų. Jiems kartais norisi sekti holivudiniais filmais ir juos kopijuoti, bet tik dėl to, kad aplink save jie mato tokius filmų pavyzdžius.
Kartais klaidos yra pats geriausias dalykas, ypač, kai jos patiriamos anksti, jas reflektuojant ir suvokiant, kad tai nėra pasaulio pabaiga.
– Johnas: Žiūrint į kūrybos procesą, jį reflektuojant, visuomet galima klausti, kas jame patiko: rezultatas, montažo procesas, filmavimas, vaidyba, muzikos parinkimas? Kiekvienam vaikui patiks vis kitas dalykas — svarbiausia, kad jis turėtų galimybę prisidėti ir vėliau apmąstyti. Svarbu akcentuoti, kad parašytas tekstas nėra galutinis tavo gebėjimų variantas, kiekvieną kartą rašydamas tobulėji. Kartais klaidos yra pats geriausias dalykas, ypač, kai jos patiriamos anksti, jas reflektuojant ir suvokiant, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Reikia suklysti tam, kad išmoktum. Neteisiantis žvilgsnis į klaidas — pats geriausias vaistas nuo aukštų standartų. Turime susikurti aplinką, kurioje klaidos nėra blogas dalykas, atvirkščiai – naudingas mokymuisi.
– Kaip to pasiekti?
– Michelle: Visų pirma, mokytojo pastangomis. Jeigu jis geba panaikinti hierarchijas ir „nuleisti“ savo aukštus standartus ir pats įsitraukti į veiklą, nebijoti eksperimentuoti ir suklysti. Jeigu mokiniai mato, kad jų mokytojas eksperimentuoja, bando, klysta, mokosi, nebijo, kodėl jiems reikėtų bijoti daryti tą patį? Kartais ir pačiam mokytojui reikia atsisakyti jį varžančių rėmų ir įsivaizdavimų, kad jis yra visatos centras, kuris turi žinoti tiesą. Lygiai taip pat svarbu, kaip mokytojas elgiasi su „klaidomis“.
– Johnas: Svarbu mokytis iš pavyzdžių. Esu velniškai suklydęs prieš daugelį žmonių, kuriuos mokiau. Ir? Nieko neatsitiko.
– Paskutinis klausimas – koks yra geras mokytojas?
– Johnas: Geras mokytojas yra tas, kuriam svarbu lygybė ir socialinis teisingumas. Žmogus, kuris nori sukurti aplinką, kurioje kiekvienas besimokantis mokinys gali ir išmokti. Žmogus, kuris išklausys ir supras, koks yra mokinių pagrindas, iš kokios kultūros jis kilęs. Ne tam, kad jie sumažintų savo lūkesčius, o kad juos keltų aukštyn. Jie dirba su tuo, ką vaikai „atsineša“ į klasę ir bando kiekvieną patirtį ir aspektą įtraukti bei panaudoti.
– Michelle: Žmogus, kuris nepaiso iš anksto įtvirtintų hierarchijų, į savo darbą žiūri holistiškai, matydamas kontekstą, pastėdamas kaip skirtingos disciplinos papildo viena kitą ir kalbasi tarpusavyje. Taip pat žmogus, kuris netupi savo siaurame laukelyje.
