Tiek vaikai, tiek suaugusieji naują informaciją įsisavina ją išmokdami, o išmokti, pirmiausia, reiškia, įsiminti. Kai ką gebame įsiminti visam gyvenimui, tačiau dalis informacijos, vis dėlto, laiko tėkmėje pasimiršta.
Paradoksalu, tačiau kartais įsimename tai, ką laikome nereikšminga informacija, o žinios, kurias stengiamės išsaugoti, „ištirpsta“ atmintyje tarsi nerišlūs istorijos fragmentai.
išmokti, pirmiausia, reiškia, įsiminti.
Studentus ir mokinius dažnai ištinkanti bėda – puikiai atsimenama, kurioje sąsiuvinio dalyje ar netgi kuriame lapo kampe yra pateiktas atsakymas į kontrolinėje patikroje (ar egzamine) užduotą klausimą, tačiau pats atsakymo turinys – „skendi“ migloje.
Viena iš atminties fenomeno teorijų teigia, jog būdai, kaip mes įsimename informaciją, yra skirtingi. Prancūzų filosofas Jacques'as Ranciere sykį yra pastebėjęs, jog laiko tėkmėje pranyksta tie atsiminimai, kurie yra atsieti nuo dabarties, o išlieka būtent tie, su kuriais gebame susieti savo kasdienes patirtis.
Didžiulė reikšmė yra teikiama emocijoms ir jas formuojančioms tiesioginėms patirtims, kurios įprasmina informaciją geriau nei grynoji teorija. Šiuo atveju menas tampa terpe, kuri gali suteikti mokslui platesnį kontekstą bei patyrimą, leidžiantį užfiksuoti įspūdžius ilgam laikui.
Edukacija per tiesioginį patyrimą
Mokslininkai ir pedagogai šiandien sėkmingai kuria ugdomąsias programas kartu su menininkais ir menotyrininkais.
Puikus to pavyzdys – prieš keletą metų Nacionalinės dailės galerijos (NDG) Edukacijos centro parengtas užduočių sąsiuvinis „Mokslas+menas=aš. Mokslininkų ir menininkų sukurtos užduotys moksleiviams“, skirtas 5–12 klasių moksleiviams.
Edukacijos centro kuratoriai taip pat organizuoja ir praktinius-edukacinius užsiėmimus, kurių tikslas – praturtinti turimą žiniją per sensoriką.
„Jeigu vedame užsiėmimą apie skulptūrą, tai lipdymo procesas yra skirtas tam, kad užsiėmimo dalyviai savo rankomis pajustų, kaip atsiranda pati daikto forma“, – pasakoja edukacinių užsiėmimų vadovė Eglė Nedzinskaitė.
Šie edukaciniai, priešingai nei įgūdžių lavinimo užsiėmimai, nėra skirti meninės technikos tobulinimui. „Mes nemokome kurti meno. Kūryba yra proceso dalis, o ne į rezultatą nukreiptas dalykas“, – teigia edukatorė.
Daug būtų žvelgti į tą patį objektą
Edukatorių teigimu, būdų kalbėti apie tuos pačius meno darbus yra aibės: „Jeigu pradedi domėtis ne tik fizinėmis kabančio kūrinio savybėm, bet ir jo atsiradimo laikotarpiu, klausti, kodėl pasirinktas toks vaizdavimo būdas, kokios idėjos vyravo tuo metu tame lauke, į ką referuoja kūrinys, tada tai ne tik formalus to kūrinio paaiškinimas įžodinant, bet ir laikotarpio, konteksto suvokimo pastanga“, – pasakoja edukacijos centro kuratorius Vytenis Burokas.
Jo teigimu, ekskursijos metu svarbu mokėti ne tik įsijausti į auditorijos, kuriai pasakoji, brandą ir interesus, bet ir skatinti diskusiją tarp pačių mokinių: „Diskusija gali gimti tuomet, kai pradžioje leidi patiems mokiniams pasakoti, kalbėti apie meno kūrinius ir tik vėliau juos papildai. Nereikia skubėti iš viršaus pateikti „teisingo“ būdo žiūrėti į kūrinius.“
Menas tampa terpe, kuri gali suteikti mokslui platesnį kontekstą bei patyrimą, leidžiantį užfiksuoti įspūdžius ilgam laikui
Kuratorės Eglės Nedzinskaitės pastebėjimu, apie meno kūrinius nėra būtina kalbėti vien tik per meninį-istorinį kontekstą.
„Priėjimas prie meno darbo gali vykti ir iš techninės pusės. Pavyzdžiui, kodėl vienas dažas tapybos paveiksle suskilinėjęs, o kitas – ne? Ko nepadarė dailininkas?
Galbūt jis sumaišė tirpiklį su pigmentu, kuris blogai į jį reaguoja? O gal naudojo netinkamą tapybai pagrindą? Šiuos dalykus galima tyrinėti ir su chemijos mokytoju“, – pasakoja edukacinių užsiėmimų vedėja.
Į ugdymą... Repo ritmu?
Praėjusių metų Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO parodoje „Mokykla 2014“ edukologijos universiteto absolventas Deminas Ždanovičius skaitė pranešimą, kaip, pasitelkiant repo ritmą, galima pasiekti edukacinių tikslų.
„Vienas mokinys po pamokų atėjo pas mane skųsdamasis, jog turi išmokti mintinai padeklamuoti eilėraštį lenkų kalba. Jis man parodė tą eilėraštį, ogi žiūriu, jog eilės – puikiai rimuojasi repo ritmu. Pasiūliau jam pasimokyti tą eilėraštį tokiu būdu.
Ką jūs manote? Po kurio laiko jis, atėjęs pas mane, demonstravo, kaip pasileidus repo ritmą, puikiausiai išmoko deklamuoti tą eilėraštį. Tiesa, be ritmo apsieiti jau nebegalėjo“, – juokaudamas auditorijai gyvą istoriją pasakojo D.Ždanovičius.
Jaunojo pedagogo pastebėjimu, repu galima išreikšti mintis, lietuvių literatūrą, vaidinti, statyti spektaklius: „Per repą ugdomas ritmo pojūtis, statant spektaklį – vystomas komandinis darbas, tobulėja minčių raiška.“
Projektas, kurį D.Ždanovičius kūrė kartu su savo mokiniais – „Repo opera“. „Mokiniai patys turi sukurti rimuotą tekstą ir repuojant suvaidinti spektaklį. Visas veiksmas – kaip ir įprastoje operoje, tačiau tekstas iškomunikuojamas keturių ketvirtinių ritmu.“
Tiesa, jo pastebėjimu, mokiniai šią idėją iš pradžių priėmė skeptiškai. Tačiau po kurio laiko aktyviai ir noriai prisijungė prie „repo akademijos“.
