„Mes tikimės, kad mokytojai būtų mūsų vaikų autoritetai, kvalifikuoti, šiuolaikiški, gebėtų kalbėti, atsižvelgiant į šių dienų realijas, intelektualūs, įsiklausantys, – tobuli žmonės. Toks yra visuomenės lūkestis. Tačiau čia pat mes nusiviliame, jog mokytojai nėra tokie, ir pradedame kalbėti apie išimtis“, – pastebi filosofijos mokslų dr. Donatas Večerskis.
Jo teigimu, tiek tokie lūkesčiai, tiek nepasitikėjimas yra realybės „perspaudimas“. „Kvalifikacijos turėjimas kiekvienoje specialybėje yra privalomas. Taip yra ir su pasiaukojimu. Kaipgi gali būti gydytojas, kunigas ar psichologas be pasiaukojimo? Visos specialybės, kurios yra susijusios su žmogumi, yra daugiau nei specialybės technine prasme“, – samprotauja filosofas.
Visos specialybės, kurios yra susijusios su žmogumi, yra daugiau nei specialybės technine prasme.
Jo požiūriu, keldami klausimą, kas yra geras mokytojas, dažnai pamirštame, jog edukaciniame procese jis nėra vienintelis dalyvis: „Negalime kalbėti apie tai, kokie turi būti mokytojai, nekalbėdami apie tai, kokie yra ar turi būti vaikai.
Gerai nusiteikęs mokytojas bus niekas be gerai mokymuisi nusiteikusio mokinio. Švietimo sistema, kad ir kokia ji bus tobula, bus nieko verta, jeigu šeimos, t. y. suaugusieji drauge su savo vaikais, nebus įsitraukę į švietimo procesą.“
Turi žadinti nuostabą
Taigi, jeigu kvalifikacija ir atsidavimas nėra išskirtinės, o veikiau būtinosios pedagogo savybės, kuo pasižymi išskirtiniai pedagogai?
Nustebimas yra pažinimo variklis, todėl pedagogas turi pažadinti mokinių smalsumą, norą domėtis, pažinti dėstomą dalyką.
„Mano nuomone, svarbiausias yra pedagogo nusiteikimas ir tikras domėjimasis savo sritimi. Jeigu pats pedagogas nerodo susidomėjimo savo dalyku, kaip jis gali uždegti moksleivį?“ – retorinį klausimą kelia D.Večerskis.
Remdamasis Aristoteliu, filosofas teigia, jog nustebimas yra pažinimo variklis, todėl pedagogas turi pažadinti mokinių smalsumą, norą domėtis, pažinti dėstomą dalyką. Tiesa, su sąlyga, kad pats moksleivis yra tam atviras.
„Geras pedagogas turi ne tik skatinti kūrybiškumą, apie ką šiandien labai daug kalbame, bet ir ugdyti mąstymo pagrindus: logiką, analizę, vertinimus, apibendrinimus.
Kitaip tariant, paruošti pačiam mąstymo procesui, leidžiančiam vėliau apdoroti didžiulius srautus informacijos, kuri šiandien labai greitai sensta“, – teigia mokslų daktaras.
Atverti tikrovės įvairovę
„Vaikai iš prigimties yra labai smalsūs, ir čia aš regiu esminę mokytojo misiją – skatinti jų susidomėjimą pasauliu“, – teigia penkių vaikų tėvas, žurnalo „Artuma“ vyriausiasis redaktorius Darius Chmieliauskas.
Jo nuomone, esminė gero pedagogo savybė anaiptol nėra perduoti didelį kiekį žinių, o veikiau atverti tikrovės grožį, jos iššūkius, išmokyti teisingai formuluoti klausimus ir nebijoti suklysti.
„Geras mokytojas turi vaiką palydėti, jį gerbdamas ir suprasdamas kaip asmenį, o svarbiausia – juo pasitikėti, kaip pasitiki tėvas ar draugas“, – papildo pašnekovas.
D.Chmieliausko teigimu, ypač vyresnių klasių moksleiviams svarbu parodyti, kodėl mokomas dalykas yra reikalingas ir kodėl neišmokęs pamokos mokinys „apvogs“ pats save.
Vaikai iš prigimties yra labai smalsūs, ir čia aš regiu esminę mokytojo misiją – skatinti jo susidomėjimą pasauliu.
„Pradinėje mokykloje mokytojai tarsi sugebėjo parodyti, jog jeigu tu ko nors nepadarei – ko nors netekai. Na, o vėlesnėse klasėse, kai žmonių daug, ir mokinio sugebėjimais ir gabumais niekas neturi laiko domėtis, nepadarius namų darbų ar ko nors neišsprendus, parašo blogą pažymį. Tačiau tai – abstraktybė. Vaikai man sako: na ir kas? Juk tai tik kažkoks skaičius“, – pastebi tėvas.
Kaip ir D.Večerskis, D.Chmieliauskas pabrėžia, jog gerą pedagogą išskiria jo nusiteikimas. „Nėra paslaptis, jog kai kurie mokytojai jaučiasi neįvertinti dėl finansinių priežasčių, neturi motyvacijos, dėl to nenori per daug savęs atiduoti darbui.
Tačiau tikiu, jog mokytojai iš pašaukimo gali dirbti ir už kuklesnius pinigus, nes jų santykis su vaiku jiems yra vertybė, svarbesnė už pinigus.“
Pašnekovo teigimu, kai mokytojas dirba gerai ne dėl mokesčio, užmokestis gyvenime sugrįžta su kaupu: „Kai ir vaikai, ir tėvai, ir direktoriai pamato tokių mokytojų gabumus, jie yra įvertinami, ir padaro tikrai gerą karjerą dirbdami ne iš pareigos, o iš širdies“, – įsitikinęs D.Chmieliauskas.
Abipusio santykio paieškose
Tiesa, dirbančių iš širdies mokytojų rasti sunku. „Mokiniai neretai kaltina mokytojus dėl jų neveiklumo, darbo tik pagal programą, mat dažnas mokytojas, paprašytas padėti mokomo dalyko klausimais, atkerta esą jam neskirta daugiau valandų, tad dirbti jam nebepriklauso“, – pasakoja Vilniaus licėjuje mokslus kremtanti gimnazistė Austėja Samuolytė.
Jos teigimu, tarp mokytojų ir mokinių dažnai regimas ir kartų konfliktas: „Liūdna, jog nesuprasti lieka vyresnio amžiaus pedagogai.
Nesutampančios nuomonės ir interesai tampa praraja, skiriančia puikų savo srities specialistą ir jauną, savęs dar tik ieškančią asmenybę.“
Gimnazistės pastebėjimu, jaunatviškas mokytojas dažniau sulaukia mokinių simpatijų, tačiau tai nėra taisyklė: „Šiuolaikiškumas – didelis pliusas mūsų kartos mokinių akyse, tačiau tai tikrai nereiškia, jog sena, laiko ir egzaminų patikrinta metodika ir griežtumas nublanksta prieš dėmesio sulaukiantį, tačiau nedaug patirties turintį mokytoją.“
Jos asmeniniu pastebėjimu, labiausiai vertinamos mokytojo savybės – humoras ir atsipalaidavimas. „Tačiau ir patys mokiniai kartais pamiršta, jog tik tvirta ranka ant peties ir kantrybė padeda pasiekti puikių, sunkaus darbo vertų rezultatų“, – priduria mokinė.
