Pirmą kartą į savo mokyklą įžengiau dar vasarą. Mūsų klasės kabineto numeris buvo „5“. Įtrepsėjus į jį mūsų laukė šviesiaplaukė, plačiai besišypsanti jauna mokytoja. Suole sėdėjau su savo geriausiu darželio laikų draugu, Antanu. Mokytoja prisistatė ir pasakė savo vardą. Ji pasakė trumpą kalbą ir suruošė mums nedidelią programėlę su „pliusu ir minusu“. Jais buvo persirengę mokytojos buvę mokyniai. Jie padovanojo mums popierinius meškučius ir balionėlius. Ant balionų nupiešėme save ir ką mokame. Aš parašiau tik savo vardą, Justas, nes daug rašyti nemokėjau.
Taip prasidėjo mano kelionė į mokslo ir žynių pasaulį. Rugsėjo pirmąją mokytoja Kristina mūsų laukė klasėje. Ji labai džiaugėsi, kad buvome labai ramūs, bet tuo pačiu matė ir mažą drebuliuką mūsų širdyse. Mokytoja visą laiką šypsojosi ir drąsino mus.
Per ketverius metus daug ko išmokau. Geriau pažinau klasės draugus ir pačią mokytoją. Išmokau atskirti gėrį nuo blogio, būti draugiškas bei dėmesingas. Kai mokėmės rašyti, pradžioje rašėme su pieštukais ir kai pavykdavo gražiai parašyti, mokytoja leisdavo rašyti su parkeriu. Mums pirmokams, tai buvo didžiulis laimėjimas. Viename iš namu darbų perrašiau per paraštę, o kai mokytoja pamatė tai, nepyko, o tik ramiai ištrynė ką buvau parašęs ir liepė stengtis neužmiršti, kad negalima rašyti už paraštės ribų. Šitą pastabą įsiminiau iš pirmo karto.
Visada prisiminsiu mokytoją kaip antrą mama kuri pamokydavo, paguosdavo, patardavo jei reikėdavo. Ji, mokytoja iš mano svajonių, tik ji reali.
Mokytoja Kristina taip pat buvo ir aktorė. Ji vesdavo dramos būrelio užsiėmimus. Ten išmokome daug nuostabių dalyku, išreikšti save drąsiai ir pasitikinčiai. Su visu kolektyvu važinėjome po visą Lietuvą: Buvome porą kartu Vilniuje ir vaidinome gydytojų dienai, angelų sargų (policininkų) dienai, dalyvavome ir kitose konferencijose, bet daugiausia vaidinome mūsų gimtajame mieste Plungėje tiek mokykloje ir kultūros centre. Na, o jei kartais susidurdavome su problemomis, mątydavome kaip mokytoja susijaudindavo, bet po poros akimirkų jinai surasdavo išeitį. Kartais mokytoją aplankydavo ir liūdnos mintys, ji būdavo susimąsčiusi. Tada stengdavomės būti geri ir ją pralinksminti.
Taip pat mokykloje vyksta projektas „Judėjimas – vaiko sveikata, stiprybė, grožis“. Šio projekto vadovė buvo mūsų mokytoja Kristina Vaškelevičienė. Ji mus visur veždavosi: kiekvienais metais važiuodavome į Girulius prie jūros. Mokytoja visada vesdavo visą mažąjį renginį. Kiekvieną kartą ji visus užvesdavo ir nors aš ir pavargdavau, sportuodavau toliau. Projekto tikslas – padėti mokiniams suvokti fizinio aktyvumo svarbą, atsakomybę už savo sveikatą. Veikloje dalyvavo I-IV klasių mokiniai, mokinių tėvai, mokyklos bendruomenė, gydytojai, sporto mokyklos darbuotojai.
Štai kokia mano pirmoji mokytoja. Tačiau ją sutinku bent vieną kartą per savaitę: net iki dabar lankau Dramos būrelį su keliais draugais, o kartais ir sutinku netoli namų, nes šalia gyvena jos tėvai.
Dėkoju mokytojai, kad padėjo išmokti perskaityti man sunkiausia pasaulyje sakinį, parašyti pirmąsias raides, skaičius ir daug daug kitų reikalingų dalykų. Ačiū už kantrybę, už tai, kad sugebėjo mus suburti į vieną, stiprų „kumštį“. Gaila, bet po ketverių metų mums reikėjo išsiskirti, palipti ant aukštesnio laiptelio, keliauti į penktą klasę. Bet visada prisiminsiu ją kaip antrą mama kuri pamokydavo, paguosdavo, patardavo jei reikėdavo. Ji, mokytoja iš mano svajonių, tik ji reali.
Naujienų portalas 15min.lt kartu su Švietimo ir mokslo ministerija kviečia dalyvauti konkurse – „Mano nerealus Mokytojas“. Nugalėtojas bus apdovanotas planšetiniu kompiuteriu ASUS. Daugiau informacijos
