Turbūt pradėti rašyti reiškė „Viskas, tu tikrai čia. Grįžai.“, o man reikėjo daugiau laiko apsiprast su šia mintimi. Fone skamba Zülfü Livaneli (turkų liaudies muzikos atlikėjas ir kompozitorius), turėtų padėti lietis prisiminimams.
Apie viską nuo pradžių.
Esu VGTU, verslo vadybos (specializacija – marketingas) trečio kurso studentė. Grįžau į Lietuvą traukti vilnonių pirštinių ir šalikų iš spintos kampo, nes penkis mėnesius šildžiausi po Stambulo saule Turkijoje, besimokydama Marmaros universitete pagal ERASMUS mainų programą.
Kaip atsiradau Stambule – ir pačiai lig šiol maža mįslė. Lietuvoje savo specialybę studijuoju anglų kalba, nuo pirmo kurso antrojo semestro savanoriauju tarptautinėje studentų organizacijoje ESN VGTU. Taigi nuo pat pradžių aplink mane šmėžavo pulkai užsienio studentų iš įvairiausių, Europos, ir ne tik, kraštų, pasakodami būtas ir nebūtas istorijas apie savo miestus ir gimtines. Man pasirinkti Turkiją, kaip savo tikslą ERASMUS studijoms, matyt, buvo lemta. Tėvai kiek bijojo, o aš, dažniausiai devynis kartus matuojanti ir tik dešimtą kartą kerpanti, nusprendžiau rizikuoti. Interviu metu, kada turėjau patvirtinti savo norimos išvykos kryptį, į klausimą „Tai viskas gerai, ir toliau nori važiuoti mokytis į Portugaliją?“ atsakiau „Mažas pakeitimas – į Stambulą, Turkiją“. Rugsėjo 3-iąją jau kilau iš Rygos į Stambulą. Skrydis lengvas, be nesklandumų, su pietumis, sako – gera pradžia, pusė darbo.
Taigi, Marmaros universitetas – antras pagal dydį Turkijos Respublikoje, jame mokosi apie 70 tūkst. studentų. 2012 metų rudenį ir aš buvau viena iš jų (beje, vienintelė šiame universitete atstovaujanti Lietuvai, teko pasitempti!). Universitetas turi 12 universiteto miestelių (angl. - campus), įsikūrusių įvairiausiose Stambulo vietose. Miesteliuose yra ne tik fakultetų, bet ir sporto salių, universiteto atributikos parduotuvių, kirpyklų, medicininės pagalbos centrų, kavinių ir gal dar kažkas, ko nepastebėjau... Maniškis, verslo administravimo „miestelis“, buvo azijinėje miesto dalyje (kas pamiršę ar nežino – Stambulas – tai miestas, taikiai įsikūręs tiek Europos, tiek Azijos žemynuose, kuriuos skiria žydrasis Bosforo sąsiauris). Aš gyvenau ir mokiausi Azijoje, atstumas tarp namų ir fakulteto – 20km. Sėkmingą dieną universitetą pasiekdavau autobusu per gerą pusvalandį, kai sėkmė nuspręsdavo „pasiimti išeiginę“ ir savo vietą užleisdavo eismo spūstims, kelionė kartais trukdavo apie 2 valandas (pavyzdžiui, šv.Kalėdų rytą).
Nei egzaminų nei pusegzaminių sesijoms niekas neskiria poros ar daugiau savaičių. Šešių studijuojamų dalykų egzaminai gali būti laikomi per penkias ar tris dienas, kaip pasiseks.
Mokslų atžvilgiu atostogauti man neteko, rūpestingai lankiau paskaitas (dažnai lankomumas buvo privalomas), laikiau pusegzaminių ir finalinių egzaminų sesijas. Žodžiu, krimtau mokslų šaknis kiek jėgos leido. Dėstytojai puikiai (tikrai, puikiai!) kalbėjo angliškai, neteko keisti nei vieno studijuojamo dalyko dėl kalbos ar kitų problemų. Tiesa, vietiniai studentai, priešingai nei dėstytojai, nėra linkę paskaitų metu demonstruoti savo anglų kalbos žinių. Jei dėstytojas neišversdavo, ką kuris studentas paklausdavo ar pakomentuodavo, tekdavo tik spėlioti pačiai. Auditorijoje dažnai būdavome apie 40–50 studentų, iš jų kartais vos 2–4 studentai iš svetur – priklausydavo nuo paskaitos. Iš likusių vietinių studentų gausos atsirasdavo vienas ar du, kurie norėjo, kaip jie sako „practise my English“ – patobulinti savo anglų kalbos įgūdžius, tad greit tapdavome draugais.
Tam, kad būtų galima laikyti egzaminus, teko pirkti nemažai knygų (visa laimė, kad galima rasti knygų kopijų ir taip sutaupyti pinigų neperkant originalų). Sunkiausia, kas studijuojant svetur, tai – atsiskaitymų laikas. Nei egzaminų nei pusegzaminių sesijoms niekas neskiria poros ar daugiau savaičių. Šešių studijuojamų dalykų egzaminai gali būti laikomi per penkias ar tris dienas, kaip pasiseks. Pavyzdžiui, egzaminas pirmadienį 10 val. ryte, kitas išsyk 12 val., trečias – antradienį, ketvirtas – ketvirtadienį, ir du paskutinieji – penktadienį ir sekmadienį. Panašiu grafiku teko suktis ir man. Visa laimė, prasisukau ir akademinių skolų neparsivežiau, bet streso buvo. Apie nusirašinėjimą ar kitokią „salės pagalbą“ egzamino metu kalbų nebuvo, 50 studentų išsodinti trijose auditorijose, kurių kiekvienoje po 3–4 dėstytojų asistentus – prižiūrinčius egzamino tvarką ir nesukeliančius jokių idėjų sukčiauti. Bent man nekilo. Taigi, tvarka griežta, dėstytojai malonūs (bet artimais draugais netapome), studijų kokybe, likau patenkinta. Žinoma, labiau džiugino po pamokinė veikla (kad ir universitete – lankiau salsos šokių pamokas, tris vakarus per savaitę, su tikrai gerais instruktoriais už dar geresnę studentišką kainą – 50 turkiškų lirų – apie 75 litai už viso semestro užsiėmimus plius nemokama galimybė tobulinti turkų kalbos įgūdžius).
Tolstant nuo studijų potemės... Draugai ir artimieji pradžioje dažnai klausdavo poros klausimų: ar patyriau tą skambųjį „kultūrinį šoką“ ir ar tikrai vyrai peršasi gatvėje ir siūlo kupranugarių šimtus už geltonkasės lietuvaitės širdį? Taip ir nelabai. Vyrai visur vienodi, o kad kartais viena ilgakasė blondinė sausakimšame autobuse šviečiau kaip šiaurinė žvaigždė, ir pati supratau. Vakarais vaikščiodama viena, plaukus pridengdavau skara – atsarga dar niekam gėdos nepadarė. Manau, kultūrinis šokas aplankė ir mane, tačiau aš jį pavadinčiau kiek kitaip. Tai nebuvo trumpas staigus netikėtas įspūdis apie miestą ar žmones. Tiesa, išlipus iš lėktuvo ir pakeliui į savo būsimus namus įvairiausiomis transporto priemonėmis – metro, taksi ir keltu, trumpam pamaniau „aha, matau ir girdžiu, čia tikrai gyvena tie 15 ar 20 milijonų žmonių ir dar velniai žino kiek milijonų automobilių čia dūzgia. Aš niekada neišeisiu iš savo buto, nes pasiklysiu pirmam skersgatvyje. Bus nuotykių!“, tačiau tai buvo akimirkos išgąstis. Penkių mėnesių kultūrinis šokas buvo tos mažos nuolatinės staigmenos ir menki nutikimai, kurie džiugindavo, stulbindavo ir malonindavo kasdien.
Ryte nubudus pro vieną kambario langą regėdavau mečetę, pro kitą langą - vyriškį, kabinantį „Erotic shop“ užrašą virš savo (ar savo giminaičio) krautuvėlės.
Drįsčiau pajuokauti, kad vieno gyvenimo turbūt maža, kad pažintum visą Stambulą. Būtų gerai reinkarnuotis į kokį balandį ar katę, kurių ten gausu. Miestas tokio masto, kad sunku ir žodžiais papasakot. Spalvų, garsų ir kvapų kokteilis įsikūręs žemynų sandūroje. Kultūrų, tautybių, religijų ir požiūrių mišrainė. Kitaip nepavadinsi. Ryte nubudus pro vieną kambario langą regėdavau mažą, dviejų žalių minaretų mečetę, iš kur penkissyk per dieną sklisdavo musulmonų kvietimas melstis („Azaan“), pro kitą langą, kaip ir kiekvieną rytą, matydavau vyriškį, kabinantį „Erotic shop“ užrašą virš savo (ar savo giminaičio) krautuvėlės, naktimis užrašas nuimamas. Jei diena graži ir nesuplanuota, galima sėsti į vieną iš daugybės galimų krypčių keltų ir po 20 minučių išsilaipinti Europoje. Per šį laiko tarpą kelte galima papusryčiauti – tradiciškai išgerti „çay“ – juodos stiprios arbatos, patiekiamos mažoje tulpės formos stiklinėje (sakoma, arbata turi būti triušio kraujo raudonumo spalvos, taip pat ji patiekiama labai karšta – tai padeda suvienodinti žmogaus kūno temperatūrą su lauko temperatūra ir ištverti didelius karščius), prie arbatos beveik niekas neatsisakytų užkąsti „simit“ – apskritimo formos duonos, apibarstytos sezamo sėklomis. Bepusryčiaujant yra galimybė, kad čia pat kelte pasiklausysi gyvos turkiškos muzikos – mieste pilna jaunų ir senų, profesionalų ir mėgėjų gatvės muzikantų. Tai mane nuolat džiugindavo – muzika, kuriai nerūpi nei laikas, nei vieta.
Išsilaipinus Europoje – galima sutikti ir daugiau europiečių. Turistai. Dauguma žymių ir labiausiai vietinių ar užsienio turistų lankomų objektų yra būtent šioje miesto dalyje. Žydroji mečetė, Didžiosios Sofijos soboras, Bazilikos cisterna, Dolmabahce rūmai, Didysis turgus, Galatos tiltas, Istiklal gatvė ir dar dešimtys ar net šimtai kitų objektų... Apsupti minių smalsuolių. Aplankydavau ir aš, įspūdinga ir gražu. Tačiau ramiam popietės pasivaikščiojimui dažniau rinkdavausi kitokias vietas. Bosforo sąsiaurio pakrantės nusėtos jaukiomis kavinukėmis ar tiesiog suoliukais. Sėdi ir grožiesi, knygą skaitai. Nori nužvelgti miestą iš aukščiau – susirandi terasą. Galimybių praleisti laiką ten tiek pat, kiek ir gyventojų – begalė. Mes su draugais eidavome į muziejus, organizuodavome piknikus ir įvairias vakarienes, pasisėdėjimus, apsilankydavome kaljano kavinėse, aš ypač mėgau mažus barus ar kavines, kur gyvai buvo atliekama turkiška muzika ir turint noro, galėjai prisijungti prie savitu turkišku stiliumi šokančių kaimynų... Retai lankiausi Erasmus studentams skirtuose renginiuose, matyt, Vilniuje jau prisibuvau. Tiesa, universitetas organizavo sutiktuvių vakarėlį laive, plaukiojančiame sąsiauriu pirmyn atgal vidury nakties. Buvo gražu!
Žmonės. Jie man paliko didžiausią įspūdį šiame mieste. Jų daug, įvairių, ir galbūt negalima apibendrinti, bet aš apibendrinsiu tuos, kuriuos sutikau (universitete, gatvėje, turguje ir visur kitur). Mano sutikti žmonės atrodė nuoširdūs, geri ir labai svetingi. Jie vienas kitu ir tavimi pasitiki, o tai labai daug ką lemia. Tu ir pats laikui bėgant stengiesi pasitikėti dažniau, nemanai, kad visi šalia tavęs nori tave apgauti, apvogti ar linki tau blogo. Ne. Pas daržovių pardavėją paklausiau kelio iki reikiamos parduotuvės, jis man jo nepaaiškino. Jis nuvedė mane ten, kur man reikėjo. Savo vežimą su šviežiomis gėrybėmis tiesiog paliko stovėti, niekieno net neprašant užmesti akį. Galvoju „O kaip Jūs taip?“, o žmonės atsako „Elgiesi su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Aš neimčiau to, kas ne mano, reiškia – iš manęs irgi neims. Man ištikus bėdai norėsis pagalbos, vadinasi, ir aš pagelbėju šalia esantiems, kai jiems to reikia“. Klausai, stebiesi ir džiaugiesi. Parduotuvių ir kavinių savininkai nuolat siūlo išgerti arbatos, nebūtina kažką pirkti. Tiesiog prisėdi, pailsi, pabendrauji. Džiaugiuosi, kad universitete taip pat lankiau turkų kalbos paskaitas, pramokau kalbą užtektinai, kad galėčiau užmegzti bent šiokį tokį kontaktą su žmonėmis gatvėje ar draugais šokių pamokose. Mačiau, ir jie būdavo patenkinti tokiu dėmesiu, ir man smagu. Tikrai netikiu, kad vietiniai malonūs ir draugiški vien matydami svetimšalį, kaip sakoma, „verslo sumetimais“. Ne, svetingumas jų kraujyje ir čia jau nieko nepadarysi.
Galėčiau rašyti ir rašyti, bet gal geriau veikti, nei rašyti? Tie mėnesiai Stambule praskrido kaip kokia žuvėdra virš sąsiaurio. Finansiškai – buvo brangoka, matuojant įspūdžiais ir patirtimi – neįkainojama. Nauji draugai iš Lietuvos, Turkijos, Afganistano, Sirijos bei Europos. Dėl jų ir šios šalies žengiau didelį žingsnį pasaulio ir savęs pažinimo link. Tvirčiau įtikėjau į kai kurias vertybes, daug išmokau ir pamačiau. Manau, galėčiau ir gal net norėčiau pagyventi Stambule ilgiau, bet ir Vilnius labai gražus! O mes esam ČIA ir DABAR.
Linkiu kolegoms studentams nesėdėti ir nelaukti, kol kas įdomaus jiems atsitiks! Šitas laikmetis mums labai dėkingas, visos galimybės – mūsų. Mokykimės, keliaukim ir pažinkim (skamba banaliai, bet juk tiesa), rizikuokim ir mums pasiseks! Görüşürüz – iki pasimatymo!
Buvai išvykęs pagal ERASMUS mainų programą? Pasidalink savo patirtimi su kitais, siųsdama(s) ją e.paštu studentai@15min.lt.
