Aukštosioms mokykloms Konstitucijos suteikta autonomija kartu lemia atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę, todėl būtų neteisinga, kad institucija, suteikusi mokslo laipsnį asmeniui, kuris neatitinka institucijos ar visuotinai nustatytų tokiam laipsniui įgyti keliamų standartų, negalėtų jo atšaukti. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, kad aukštosios mokyklos autonomijos principas ir jo pagrindu atsirandančios teisės negali būti suabsoliutinti ir traktuojami kaip universiteto galimybė iš naujo persvarstyti mokslo laipsnio suteikimą, tam neturint teisėto pagrindo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, mokslo laipsnio atšaukimas atitiko bendruosius skaidraus ir teisėto proceso reikalavimus. Šiandien paskelbtoje kasacinio teismo nutartyje aiškiai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog universiteto organizuota mokslinio laipsnio atšaukimo procedūra yra netinkama.
Bylą nagrinėjusi LAT teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad autorius pasirašė garantiją, kurioje nurodė, kad disertaciją parengė pagal doktorantūros nuostatų reikalavimus, kad panaudotos kitų šaltinių mintys pažymėtos, pateikiant nuorodas į literatūrą, ir kad kitų asmenų mokslinio indėlio į parengtą daktaro disertaciją nėra. Pasirašydamas šią garantiją ieškovas suprato daktaro disertacijai keliamus reikalavimus, įskaitant plagijavimo draudimą.
Teismas pažymėjo, kad reikalavimas disertacijos originalumui ir plagijavimo (kaip vieno iš mokslinio nesąžiningumo aspektų) draudimas buvo įtvirtinti ieškovo daktaro disertacijos gynimo metu ir buvo jam žinomi, todėl ieškovo teiginiai, kad teisinė atsakomybė jam taikoma už veiksmus, kurie nebuvo laikomi teisės pažeidimu, yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad kasatorius dėl savo veiksmų nėra pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, yra nereikšminga. Vien faktas, jog asmeniui nėra pritaikyta baudžiamoji atsakomybė dėl autorystės pasisavinimo, pats savaime nereiškia, kad jam negali kilti kitos rūšies teisinė atsakomybė dėl plagijavimo. Byloje nustatyta, kad dalis ieškovo disertacijoje esančių brėžinių buvo paimti iš kitų disertacijų, nepateikiant į jas nuorodų, ir tai neabejotinai vertintina kaip mokslinis nesąžiningumas.
Ekspertų grupė, lyginusi ieškovo disertacijos išvadas su kitų mokslininkų disertacijų išvadomis, nurodė, kad tik viena iš šešių išvadų yra originali, viena – iš dalies originali. Šie faktai, ypač atkreipiant dėmesį ir į tai, kad ieškovas apskritai panaudojo daug kitų mokslininkų mokslinių išvadų ir duomenų (su nuorodomis į šaltinius ir be jų), sudaro prielaidas spręsti, kad disertacija neatitiko originalumo kriterijaus.
Sprendžiant minėtą klausimą universitete, į ekspertų grupę buvo kviečiami Lietuvos ir užsienio ekspertai, ieškovui buvo suteikta teisė pateikti papildomą rašytinę medžiagą, ekspertai formulavo raštiškus klausimus ir gavo iš mokslininko raštiškus atsakymus, taip pat buvo apklausti ieškovo pageidauti asmenys.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje taip pat aiškiai pabrėžiama, kad senaties terminas mokslo laipsnio panaikinimui nėra taikomas. Jeigu asmeniui nepagrįstai įgijus mokslo laipsnį būtų apribojamos universiteto galimybės laiko atžvilgiu šį laipsnį panaikinti, visuomenė būtų klaidinama dėl tokio asmens išsilavinimo, nes jis mokslo laipsnį išlaikytų net ir nustačius esminius pažeidimus jį įgyjant. „Asmuo, nepagrįstai gavęs mokslo laipsnį, neįgyja teisėtų lūkesčių šį laipsnį išlaikyti, todėl teisme jie nėra ginami“, – konstatavo Teismas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
