– Esate nykstančios Lietuvoje profesijos atstovas? Politinė dienotvarkė verčia universitetus jungtis, vadinasi rektorių liks vis mažiau?
– Tai yra labai gerai. Nesergu idėja, kad mes ateiname amžiams. Jau skaičiuoju, kiek man liko. Mano darbo vizija nuo pat pradžių buvo atvesti KTU iki susijungimo, jeigu toks įvyks, ir padėti ateiti naujai kartai. Norėčiau paruošti nepopuliarių sprendimų ateičiai.
– Kaune yra jūsų tėvo vardo gatvė. Ji buvo taip pavadinta kai dar buvote vaikas, kaip jūs jausdavotės tada ir kaip jaučiatės dabar dėl to, kad tėvas išgarsino jūsų pavardę?
– Dabar didelės įtampos dėl to nejaučiu. Gal anksčiau jos buvo, kai jaudinausi, kad nesinaudočiau ne savo užsidirbta šlove, kurią gavau iš tėvo tarsi avansu. Tai šiek tiek slėgė. Tačiau kuo toliau, tuo geriau jaučiausi. Nėra taip, kad tuo labai didžiuočiausi. Kažkas paklausė – kaip jautiesi važiuodamas savo vardo gatve? Kaip ir visur, – atsakiau, – šiek tiek viršiju greitį.
– Biografinė sąsaja akivaizdi – jūs vadovaujate tam universitetui, kurį, galima sakyti, įkūrė jūsų tėvas Kazimieras Baršauskas.
– Tai labai svarbi man – turinio – vieta. Tėvas buvo tuo laiku Lietuvai ypatingos šviesos žmogus, kuris gyveno tarnyste Lietuvai, jos ateičiai.
Tėvas buvo tuo laiku Lietuvai ypatingos šviesos žmogus, kuris gyveno tarnyste Lietuvai, jos ateičiai.
Mes, vaikai, jautėme jo pagrindinį gyvenimo tikslą, jis aiškiai matė – Lietuvai reikia savų inžinierių. Sovietiniu metu Lietuvoje trūkdavo specialistų, ypač įmonių vadovų, juos atsiųsdavo iš Rusijos, o tėvas draskėsi, kad tik būtų savi, nors ir ne patys geriausi, sakydavo – auginkim juos. KPI ir atsirado dėl to. Pokario Lietuvoje pramonės įmonėse dirbo 90 proc. baigusių KPI. Tai buvo pragmatinė, toli matanti, pasiteisinusi mintis. Jis tuo gyveno.
– K.Baršauskas nemažai pasiekė dar iki okupacijos, tarpukario Lietuvoje. Buvo gamtos mokslų daktaras, stažavosi Berlyne pas žymų profesorių H.Geigerį, bet vis dėlto liko Lietuvoje.
– Tuo metu nebuvo tokių tendencijų kaip dabar. Prašau nesuprasti mano gaidelės – neva tada buvo gerai, o dabar – blogai. Bet buvo daugiau tendencijų grįžti į Lietuvą negu dabar.
Manau, kad kaip ir visi, jis nuoširdžiai dirbo mokslinius darbus, kaip ir visiems buvo atsitiktinumų, lemties. Jam fantastiškai pasisekė patekti pas profesorių H.Geigerį, kuris tuo metu alfa ir gama magnetinių dalelių tyrimuose buvo absoliutus Europos lyderis. Tai tėvui davė labai didelį postūmį, jis grįžo pakylėtas. Tyrė, kaip tada sakydavo, „kosminius spindulius“, kuriuos dabar vadina magnetinėmis dalelėmis. Nano technologijos išsivystė iš tų tyrinėjimų.
– Jūsų tėvas sugyveno ir su Lietuvą okupavusiais sovietais – gal jis buvo kairiųjų pažiūrų?
– Negaliu kategoriškai pasakyti. Jis norėjo visiems padėti. Atsargiai sakau, kad jis turėjo socialdemokratinį bruožą, nes tų laikų socialdemokratinės idėjos ir šiuolaikinės yra skirtingos. Jas iškraipė komunistinis laikotarpis. Jis norėjo, kad kiekvienas turėtų lygias galimybes. Daugiausia jis žiūrėjo per bendražmogiškas savybes, santykius. Jis turėjo ypatingą aurą, kurios man nepavykdavo pasiekti bendraujant. Net su žmogumi, kurį atleisdavo, jie likdavo draugai. Man jis ir vaikystėje ir dabar išliko nepasiekiamu žmogiškų santykių idealu. Matyt, to neišmokstama, matyt, tai Dievo dovana.
– Jums nedaug teko bendrauti su tėvu, nes jis mirė, kai dar buvote paauglys. Jis buvo įstojęs į Komunistų partiją ir buvo gerbiamas tuometinės nomenklatūros?
– Jis sugebėjo sugyventi ir susikalbėti su visais. Jo idėja buvo padėti Lietuvai. Komunistų partija jam buvo kaip įrankis padėti Lietuvai. Be jo tu neprieitum niekur. Prisimenu, kaip staiga atėjo nurodymas iš Maskvos, kad visi dekanai turi būti partijos nariai. Vienas iš dekanų buvo labai iškilus mokslininkas – prof. Jonas Matulionis. Prisimenu, kaip jis spaudė Matulionį, – nusispjauk į tai, kokį tu ten popiergalį turėsi, bet tu galėsi padėti savo žmonėms. Duosi Lietuvai gero. Tėvas tuo gyveno.
– Sovietinės Lietuvos realijos buvo labai žiaurios. Nekaltų žmonių trėmimai į Sibiro gulagus, rezistencija, žuvusių partizanų palaikų niekinimas miestelių aikštėse. Kažką apie tai žinojote vaikystėje?
– Viską. Mano du dėdės buvo Sibire. Vienas, mokytojas, už nieką. Kitas, Smetonos kariuomenės karininkas, buvo du kartus išvežtas. Tėvas vaikams už uždarų durų ir langų išaiškindavo, kas yra sovietinis mentalitetas, ir kokios yra tikrosios vertybės, tikrasis gyvenimas, mes viską žinojome. Mano mama vienintelė iš savo šeimos buvo likusi Lietuvoje, visi jos giminės buvo Amerikoje. Ir iš ten ateidavo mums informacija. Mūsų šeimoje buvo labai aiškus nusistatymas. Tėvą ištisai kankindavo klausimais, kur žmonos tėvai?
– Bet jūs, kaip mokslo elito atstovo šeima, turbūt paragavote sovietinių privilegijų?
– Sunku pasakyti objektyviai. Prisimenu tėvo proletarišką elgesį, jis buvo paprastas, jam nereikėdavo tų privilegijų. Be abejo, kaip pažiūrėsi. Turėjome ir mašiną, tėvas pasistatė namą iš atlyginimo. Galima sakyti, kad gyvenome pasiturinčiai, bet nemanau, kad išskirtinai.
– Tėvo įtaka jums buvo didelė, ir, kai reikėjo stoti, daug nesirinkote, ėjote į KPI?
– Negaliu pasakyti, kad viską žinojau, kad viską buvau susiplanavęs, kad viskas ėjo kaip sviestu patepta. Kaip ir visų gyvenimuose buvo daug lemties, atsitiktinumų.
Nuo mažens, ypač tėvo netekęs, daug meistraudavau, mane traukdavo techniniai dalykai, užtat specialybė buvo aiški. Tais laikais tai vadinosi elektros pavaros ir pramonės įrengimo automatizavimas. Tas mane vežė – buvo įdomu sukurti kažką, kas veiktų automatiškai. Tais laikais tai vadinosi „lanksčiosios linijos“, galima sakyti, robotikos pradžia.
Dar buvau be galo įsimylėjęs futbolą. 14 metų jam atidaviau, galiu pasigirti, kad buvau neblogas kairysis puolėjas, mušdavau daug įvarčių. Buvau jaunimo rinktinėse, pirmojoje Lietuvos profesionalų komandoje, Kauno „Kelininke“ mes pirmieji sovietmečiu gaudavome atlyginimus už sportą. Daug žaidėjų buvo iš Vilniaus „Žalgirio“, surinkti visi geriausi, prabuvau ten ketverius metus.
Bet reikėjo pradėti galvoti. Kadangi visada traukė techniniai dalykai, pradėjau galvoti apie doktorantūrą. 27 metų mečiau sportą ir atėjau į doktorantūrą. Jeigu būtų buvusios sąlygos, gal būčiau nuėjęs į sportą, bet kadangi nebuvo, nuėjau į mokslą. Nors mes buvome turtingi – gaudavome du atlyginimus, tai buvo labai daug.
Išsiskirti su sportu buvo labai skaudu, todėl nuo tos dienos, kai nuėjau į doktorantūrą, 20 metų nebuvau nuėjęs į stadioną. Nieko nežiūrėdavau. Po 20 metų atėjau į veteranų varžybas ir iki dabar pasportuoju.
– Kokios mokslininko perspektyvos buvo Sovietų Sąjungoje?
– Gyvenime buvo daug atsitiktinumų. Pabaigęs disertaciją tikrai negalvojau, kad eisiu į vadybą, organizaciją, į administraciją. Buvo tuo laiku labai aktyvus prorektorius Juozas Gecevičius, kuris man paskambino, ir sakė, – aš tau pagelbėjau, atidariau duris gintis darbą vienam, kas sovietmečiu buvo išskirtinis atvejis. Dabar tu man padėk. Kuriasi mokslinė tiriamoji dalis. (O jis matė mano energiją) Ateik metams laiko į administraciją kaip mokslinis sekretorius, po metų galėsi eiti tęsti mokslų.
Gyvenimas susiklostė taip, kad tie metai pavirto 30 metų. Vėliau kitus taip kalbinau, bet ta situacija tikrai nebuvo suplanuota. Gal kažkiek buvo sentimentų iš vaikystės, iš tėvo, bet administracijai neturėjau jokios traukos.
– Kai atsivėrė sienos, stažavotės Didžiojoje Britanijoje ir pamatėte vakarietišką universitetą – skirtumas su KPI buvo praraja?
– Kaip visada, bandžiau draskytis. Ir dabar jaunimui galiu pasakyti: koks darbas bebūtų, – ar sportas, ar mokslas, ar komercija, verslas, – jeigu juo negyveni, didelių rezultatų neturėsi.
Koks darbas bebūtų, – ar sportas, ar mokslas, ar komercija, verslas, – jeigu juo negyveni, didelių rezultatų neturėsi.
Galiu tai pasakyti iš savo patyrimo.
Pamačiau, kad atėjo atšilimas, durys atsivėrė, vienas pirmųjų pradėjau draskytis, kad galėčiau išvažiuoti. Turėjau daug stažuočių, mat gana laisvai mokėjau anglų kalbą, nuo jaunystės buvo intuicija, kad man jos reikės. Pirmoji stotelė buvo Škotija, Aberdyno universitetas, tai buvo vienas geresnių Britanijos technikos universitetų.
Jis atvėrė tą britišką asmenybės laisvę, demokratinį pradą, pagarbą žmogui. Nekalbu apie mokslinį turinį – technologinius skirtumus su mūsų universitetu. Paskui pradėjo krypti mano dėmesys į vadybą. Administracijoje būnant tęsti gilius mokslinius tyrinėjimus yra sudėtinga. Socialiniuose moksluose, tokiuose, kaip tarptautinė vadyba, kaip tik yra ideali terpė, gali darbe modeliuoti kažką. Turėjau daug stažuočių, ir Harvarde, ir MIT.
– Vadovavote ir komerciniams projektams, vadinasi, galėjote ir į verslą pasukti?
– Į verslą galėjau pasukti visada. Atvirai kalbant, buvau labai linkęs į verslą. Visą gyvenimą išskyrus dabar paskutinius 5-7 metus, visada turėjau kažkokius verslo projektus. Apie 20% laiko skirdavau verslams, apie 80% – akademiniams dalykams.
Verslai buvo įvairiausi. Buvo įdomus laikas, kai sovietai leido kurti kooperatyvus. Pamatėme, kad mes reikalingi kaip tarpininkai. Šiandien nereikia tokių dalykų, o tuomet reikėjo tarpininkavimų, partnerystės susiradimų. Pradėjo eiti visokie užsakymai iš Vakarų kažką pagaminti. Tuomet dar niekas nežinojo, kas yra konsultacinė įmonė, o mes buvome vieni pirmųjų.
Atstovavome Danijos industrijos konfederacijai ketverius metus. Per ten ateidavo įvairiausių projektų. Pavyzdžiui, pagaminti kažkokią galvanuotą detalę. Įmonės būdavo laimingos. Atstovavimas mums davė kompetenciją, žinių. Buvo labai įdomus laikas. Kai kurios įmonės nuo to laiko dirba, vienos iš jų aš akcininkas ir dabar esu.
– Gal kas nors iš partnerių sakydavo: mesk tą vadybą, darom rimtą biznį?
– Sakydavo. Kai kuriuos dalykus mes ir finansiškai rimtai padarydavome. Man sakydavo, kiek laiko gali sėdėti tame universitete, turbūt labai daug ten uždirbi? Jie pagal tai matuodavo.
Nelabai man užteko vien verslo. Negražiai sakydavau, – tas kojinių perpardavinėjimas tapdavo rutina. Man buvo nebeįdomu.
Nelabai man užteko vien verslo. Negražiai sakydavau, – tas kojinių perpardavinėjimas tapdavo rutina. Man buvo nebeįdomu.
Norėjosi to kažko, o akademinė terpė duodavo tą kažką. Milijonų mes nevartėme kaip tais laikais tie, kurie kažką pirko Rusijoje ir parduodavo Vakaruose. Bet man tai leido atsistoti ant kojų ir tapti nepriklausomu.
Manęs ir šiandien nesaisto rektoriaus kėdė. Galiu tą pačią dieną pakilti ir išeiti. Išgyvensiu, turiu galimybių – tokia situacija man leidžia daryti laisvus sprendimus, nepopuliarius sprendimus, sprendimus, susijusius su ateitimi. Neturiu ieškoti populiarumo ar kaip nors siekti išsilaikyti savo vietoje. Tai manęs nedomina.
– Jau ilgokai išsilaikėte, šešerius metus.
– Kai kurie šmeižia, toks gyvenimas. Kai darai didesnius darbus, visada būna nelaimingų, kitaip manančių. Sakyčiau, reikėtų žiūrėti rezultatą. Ar jis yra KTU atveju? Atsakymas į šiuos klausimus būtų objektyvu, o visokios šnekos…
– Jums naudingas toks verslo ir akademinės veiklos derinys, o daugybei universitetų dėstytojų, lektorių, docentų labai sunku išgyventi iš universitetinių atlyginimų. Jie gal neturi tokių verslų pašonėje kaip Jūs. Tokia nenormali sistema susiklostė Lietuvoje.
– Kalbant apie grynus atlyginimus – tie žmonės pažeminti. Jie negauna atlygio, atitinkančio jų kompetencijas, tai vienareikšmiška. Bet tie aktyvieji visada turi kažką papildomai. Kokių nors projektų ar pan. Neteisinu, nesakau, kad tai gerai, nes kokybė nuo to blaškymosi krenta.
Draskomės siekdami konsolidacijų ir dėl šitos ekonominės situacijos. Estai sugebėjo turėti tris kartus didesnius universitetų biudžetus negu mes, tuo pačiu ir atlyginimus. Didžiausias skirtumas su Estijos aukštuoju mokslu yra organizacinėje, vadybos srityje. Per 27-erius metus Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje nebuvo aiškios vizijos ir strategijos. Kur mes einame? Ko mes siekiame? Kokie Lietuvos prioritetai? Nė viena valdžia nesugebėjo šito padaryti.
– Politikai gal sakytų – tai rektoriams patogi situacija, tai rektorių klanas stabdo pažangą.
– Yra ir rektorių kaltės. Nė minutės nesiginčiju. Bet jeigu rektorių pastatytum į tam tikrą padėtį, pvz., per finansavimo sistemą, jis neturėtų kur dėtis. Jis tarnautų tam tikslui, kurio tu sieki. Bet jeigu sukuri chaosą, leidi daryti ką nori, tas žmogiškasis pradas lemia makalavimą kaip kam patogiau. Kažką valdo interesai, jis traukia į save. Taip yra mūsų gyvenime. Beatodairiška universitetų plėtra vyko dėl to, kad nebuvo strategijos.
Visur – ir Vakarų universitetuose – yra tos pačios problemos, skiriasi tik jų dydis, ta marža. Neseniai pasidariau sau Norvegijos universitetų papildomą analizę. Ten taip pat yra masinio nepasitenkinimo jų kokybe, ten taip pat daug universitetų, kurie lengvai duoda diplomus, kurių absolventų nesamdo darbdaviai. Tiesiog Norvegijos ekonominė situacija kita, jie gali sau tai leisti. Mes to negalim. Mes turim optimizuoti universitetų tinklą, efektyvinti valdymą, lėšų paskirstymą, kitaip mes žlugę. Žmogiškasis pradas visur traukia į tą patį – jeigu tik galima ko nedaryti, tai žmonės nedaro. Tai natūralu.
– Jūs pats save vadinate aktyviu žmogumi, jūs matote sisteminius trūkumus Lietuvoje. Turbūt jums ne kartą siūlė eiti į politiką. Ką atsakydavote?
– Turėjau siūlymų – ir Kaune, ir centrinės valdžios lygiu. Nenoriu nieko įžeisti, nors politikai tuoj įsižeis. Pasakysiu tiesiai – didžiuojuosi, kad kelio dėl takelio nemečiau. Ten, kur esu, matau, kad padarau daugiau, nei eidamas į politiką ir blaškydamasis joje. Tam, kad eitum į politiką, kaip minimum turi turėti kritinę masę bendraminčių, kad galėtum kažką nuveikti. Eiti tik tam, kad galėtum pasipuikuoti, jog esi miesto vadovas ar Seimo narys – tai man neįdomu.
– Kai ėjote į konkursą dėl KTU rektoriaus posto, buvote kritikuojamas, kad parengėte dirvą savo išrinkimui pasinaudodamas galimybėmis Mokslo taryboje. Kodėl siekėte tapti KTU rektoriumi?
– Dėl tų niekinių šnekų – gaila laiko kalbėti. Mane vedė trys dalykai. Pirmiausia, vaikystės sentimentai, nenuslėpsiu to. Noras pratęsti tėčio darbus. Antra – jaučiau, kad galiu. Buvau sukaupęs vadybinių kompetencijų, turėjau idėjų, kur universitetui reikia eiti. Trečia, norėjau grąžinti KTU skolą. Aš iš universiteto gavau labai daug, išmaišiau visą pasaulį būdamas toje terpėje. Norėjau ateiti ir padaryti ateities sprendimus.
– Jaučiatės gerai – jau kažką nuveikęs?
– Aš iš tų, kurie nori daugiau. Bet mėgindamas pasigirti, rasčiau kuo. Verslui durys atidarytos, taip pat – jaunimui. Kai kurie nestandartiniai strateginiai sprendimai dėl universiteto padaryti. Atjauninimo procesas yra skaudus, sunku atsisveikinti su savo mokytojais, o jaunus pritraukti sunku – atlyginimai maži. Problemos didžiulės, bet bandai kažką daryti esamoj terpėj.
– Ar sapnuojate savo įvarčius?
– Sapnuoju ir anuos, buvusius profesionalius, ir dabartinius – veteraniškus. Leidžiu sau kiekvieną trečiadienį vakarais pažaisti. Ačiū Dievui, turiu žmoną, kuri man labai padeda. Kaip senais laikais tėvas būdavo kaip svečias namuose, taip ir aš panašiai namo pareinu. Kadangi turiu ramybę namie, galiu koncentruotis į darbą.
– Ar turit kokių gyvenimo principų – iš tėčio paveldėtų, ar paties nusikaltų?
– Yra dalykų atėjusių iš vaikystės. Kai kuriuos kaip anekdotus prisimenu. Pvz., tėvas neturėdavo laiko, bet su vaikais reikėdavo pabendrauti. Vieną kartą pasiima mane kažko meistrauti į rūsį. Jis kala plaktuku ir pataiko sau į pirštą. Nusikeikia ir sako, – žinai vaike, visada gyvenime reikia daryti tai, ką moki ir neužsiiminėti kitais dalykais! Tas įstrigo. Bandau tą daryt. Bandau koncentruotis į sritis, kuriose šiek tiek orientuojuosi.
Dėkui už pokalbį!
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
