Lietuvos Respublikos premjerui Sauliui Skverneliui ir LR mokslo ir švietimo ministrei Jurgitai Petrauskienei paskelbus apie planuojamą aukštųjų mokyklų tinklo optimizaciją, žiniasklaidoje imta plačiai diskutuoti, kurie universitetai „išliks“, kurie taps didesnių struktūrų dalimi, o kurie, galbūt, visiškai išnyks.
Pasak P.Baršausko, klausimas keliamas iš esmės ne taip – reikėtų kalbėti ne apie aukštųjų mokyklų kiekį, ne apie „išlikimą“, o apie siekiamą aukštojo mokslo kokybę Lietuvoje. Universitetų jungimasis turi vykti galvojant ne apie save ar apie gražų pavadinimą, bet apie valstybę ir visuomenę. Ne apie šiandieną, bet apie ateitį.
– Vyriausybė visuomenei pristatė planuojamą aukštojo mokslo tinklo pertvarką – siūloma jį optimizuoti. Kaip vertinate tokį sprendimą?, – paklausėme P.Baršausko.
– Puiku, kad tiek Ministrė, tiek Vyriausybė yra nusiteikę pokyčiams. Nepaprastai džiugina tai, kad matomas visas paveikslas – kalbama apie kompleksinius visos aukštojo mokslo sistemos pokyčius. Tačiau, turiu būti atviras – man neramu, kad Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pozicija ne visiškai sutampa su Vyriausybės. Aiškiai matyti, kad ginami tam tikri interesai, vadovaujamasi kitais kriterijais nei kokybė. Negana to, iš konteksto bandoma išimti vieną „susijungimą“, kurio pagrindu neva bus modeliuojami kiti susijungimai.
Vyriausybės pareiškimams pritariu, gerbiu už platesnį, objektyvesnį požiūrį ir už ryžtą pagaliau pasakyti atvirai, kad aukštojo mokslo tinklo optimizacija būtina. Atsakingai teigiu, kad šį pareiškimą remia visi stipriųjų universitetų rektoriai.
– Kalbate apie šią savaitę pasirodžiusį pranešimą, kad keturios šalies aukštosios mokyklos ketina įkurti Universitetų pažangos konferenciją (UPK)?
– Šiuo žingsniu siekiame suvienyti pastangas prisiimant lyderystę ir atsakomybę už mokslo ir studijų kokybės gerinimą bei Lietuvos aukštojo mokslo tarptautinio konkurencingumo stiprinimą. Galiu paminėti keletą konkrečių žingsnių, kurių įgyvendinimo imsimės iškart: sieksime, kad minimalus konkursinis balas stojantiesiems į universitetines studijas jau 2018-aisiais būtų lygus 4, tobulinsime studijų programas, kad absolventų įsidarbinamumas (pagal kompetencijas, specialybę) viršytų 80 proc.
Stebint šiuo metu vykstančius procesus, į kuriuos yra stipriai įsitraukę Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos universitetai ir kiti, akivaizdu, kad aukštojo mokslo institucijų tinklo bei išteklių konsolidacijos procesas bus sunkus ir skausmingas.
Universitetų pažangos konferencijos steigimo ketinimų protokolas suteikia svarų balsą tai Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) daliai, kuri nori žengti į priekį, o ne visomis išgalėmis išlaikyti esamą padėtį. Tai – veiksmas, kuriuo demonstruojame palaikymą drąsų pareiškimą išsakiusiai Vyriausybei.
Universitetų pertvarką palaiko ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK).
– Skaičiuojama, jog liks penki universitetai Lietuvoje, vienas-du Kaune. Kokius juos matote?
– Esmė yra ne skaičius, o kokybė. Jeigu Vyriausybė sugebės atsilaikyti ir išsigryninti aiškius kokybinius rodiklius, automatiškai ateis ir atsakymas, kiek ir kokių universitetų reikia.
Vienas iš pačių elementariausių kriterijų – minimalus stojančiųjų į aukštąsias mokyklas balas. Rekomenduoju peržiūrėti pastarųjų trejų metų stojimų rezultatus, ir situacija, kas yra kas, pasidarys aiškesnė. Pavyzdžiui, Ministerija stojantiesiems į universitetines studijas planuoja įvesti minimalų balą 3, mes, UPK vienijamos aukštosios mokyklos, siūlome 4 balus. Jei pabandysime pažiūrėti, kiek ir kokių aukštųjų mokyklų stojančiųjų atitinka šį minimalų balą, pamatysime, kad Lietuvoje lieka vos keli universitetai. O kur dar mokslo rodikliai, mokslo potencialas.
– Apie tinklo optimizaciją kalbama ne vienerius metus. Kas rodo, kad šįkart viskas nepasibaigs tik kalbomis?
– Jeigu Vyriausybė laikysis pažadų, darys monitoringą, sieks efektyvumo ir žiūrės kokybinių rodiklių, šis klausimas išsispręs savaime. Tie, kuriems esminis universitetų jungimo klausimas yra gražus pavadinimas, kurie imituoja susijungimus ir laiko gražius pastatus Kauno centre pustuščius, negalės tokiomis sąlygomis išlikti.
Apie minimalias stojimo sąlygas, kaip kokybinį rodiklį, kalbame seniai. Man būnant Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK) prezidentu, dar 2014 metais, visi rektoriai vienbalsiai nubalsavo už į kokybę orientuotų studijų kriterijus. Mūsų nutarime skelbiama, jog norintis studijuoti universitete abiturientas privalo išlaikyti bent vieno dalyko valstybinį brandos egzaminą pagrindiniu lygiu, kitų dalykų – valstybinį brandos egzaminą patenkinamu arba jam lygiaverčiu lygiu. Kitaip tariant, buvo bandyta įvesti minimalią dviejų balų kartelę.
– Kiek aukštosios mokyklos laikėsi susitarimo?
– Geras klausimas. Nors jis buvo priimtas vienbalsiai, nutarimo laikėsi tik VU, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) ir KTU. Per tuos kelerius metus, kol jokie pokyčiai neįvyko, ir toliau yra mokomi nemokytini žmonės, toliau keliaujama į aklavietę, toliau rengiami žmonės dirbti Londono baruose, nes Lietuvoje jiems darbo pagal specialybę arba kompetencijas nėra.
Žinoma, socialiniai mokslai yra labai svarbūs ir reikalingi visuomenei. Tačiau XXI amžiuje socialiniai ir humanitariniai mokslai turi būti tarpdisciplininiai, turi būti sinergija su kitomis mokslo sritimis. Reikėtų kalbėti ne apie galimybę susidėlioti paskaitų grafiką, laisvai interpretuojant artes liberales principą, o apie stojančiųjų ir baigiančiųjų kompetencijas.
Jei kalbame apie konkurenciją tarptautiniu mastu, Kaune reikia bendrojo (angl. comprehensive) universiteto. Tokio, kuriame studijos ir moksliniai tyrimai vykdomi visose 5-6 srityse. Lietuvoje galėtų veikti vienas ar du tokie universitetai, tik tokie jie gali konkuruoti tarptautiniu mastu. Akivaizdu, kad vien tik socialinių mokslų universitetas išlikti negalės.
– Vyriausybė paskelbė, jog laukia pasiūlymų, alternatyvų iš pačių aukštųjų mokyklų bendruomenių. KTU ir LSMU savo pasiūlymą yra pateikę dar 2016-ųjų sausį, apie planus kalbėjo dar anksčiau. Kas įvyko nuo to laiko?
– Esame pateikę labai detalų planą – nuo organizacijos struktūros iki jos valdymo, iki Senato, Tarybos formavimo. Mes praėjome strateginio Vyriausybės komiteto vertinimą, planas buvo patvirtintas.
Tačiau kol kas rezultatas tik toks, kad šiandien mūsų pasiūlymas kitų „susijungimus“ imituojančių institucijų yra begėdiškai kopijuojamas, skolinantis net mūsų siūlytus padalinių pavadinimus. Infantilus sąmyšis kilo dėl to, kad tie, kurių pagrindinis tikslas yra išlikti, pradėjo aiškinti, kodėl jungimuisi užsiprašėme pinigų.
Investicijų realiam (ne formaliam) universitetų sujungimui reikia didelių. Mąstydami, kad sujungę universitetus sutaupysime iškart, esame pasmerkti nusivylimui. Užtektų pasižiūrėtų užsienio universitetų konsolidavimo atvejus. Kalbame ne apie momentinį sutaupymą, o apie kokybės pasikeitimą, apie investiciją į ateitį. Pagal kaštų / naudos analizę (kurią KTU-LSMU jungimo atveju esame atlikę) investicijų grąža po universitetų jungimo bus juntama tik kone po 7-10 metų.
Nors buvo išsamiai paskaičiuotas ne tik pinigų poreikis, bet ir jų šaltiniai, panaudojimas, galiausiai – investicijų grąža, į šiuos skaičius niekas nesigilino. Prasidėjo kova be taisyklių, kuriai pajungtos profsąjungos, Seimo kontrolierius, LR Valstybės kontrolė. Sakau tiesiai – dirbti tokiomis sąlygomis tikrai labai sudėtinga.
– Kokiu pagrindu turėtų būti jungiami universitetai? Kokia jūsų vizija?
– Gali būti įvairių variantų. Visoje Europoje įvyko daugiau nei 100 universitetų susijungimų – vadovaujantis tradicijomis, derinant specializacijas ir panašiai. Sutinku su Premjeru, kad akademinės bendruomenės turėtų turėti pasirinkimo laisvės šiame procese, tačiau, kita vertus, nereikėtų paisyti vien tik akademinės bendruomenės noro. Žmones valdo interesai – daugiau nei ketvirtį amžiaus paisėme akademinių bendruomenių norų ir pageidavimų, ir kur šiandien esame?
Ne sau universitetus norime jungti, o visuomenei, valstybei. Apie tai galvojame, o ne apie pseudo universitetą, kuris ruoštų pedagogus pasenusiais metodais. Pedagogų, turinčių bazinį išsilavinimą, pagal vadinamąjį nuoseklųjį modelį, kai mokytojo profesijai rengiamasi jau įgijus mokomąjį dalyką atitinkantį kvalifikacinį laipsnį, paruošia ir VU, ir KTU. Tokios studijos, kuriose „dalykininkai“ mokosi būti mokytojais labai populiarios – pavyzdžiui, 2016-aisiais KTU konkursas, tarp norinčiųjų studijuoti valstybės finansuojamose vietose, buvo 5 į vieną vietą, beveik du trečdaliai studentų šiuo metu studijuoja savo lėšomis.
Tyrimai rodo, kad tokias studijas baigusieji turi didesnę motyvaciją dirbti ir geresnį išsilavinimą – tam nereikia specialaus universitetų junginio.
Tiek KTU, tiek LSMU išgyventų patys, be jungimosi – tai aišku kiekvienam. Tačiau jei kalbame apie talentų pritraukimą, gabiausių žmonių išlaikymą Lietuvoje, reikalinga švietimo sistemos reforma: aukštojo mokslo finansavimo pertvarka, kokybinių kriterijų įvedimas ir kitos sistemos efektyvinimo priemonės, kurios veda į aukštųjų mokyklų tinklo optimizaciją.
– Kiek tikėtina, kad dabartinė Vyriausybė tęs jau pradėto ir apsvarstyto projekto įgyvendinimą?
– Jei gyvename tokioje valstybėje, kurioje negali tikėtis projektų tęstinumo atėjus naujai vyriausybei, tada nebėra apie ką kalbėti. Mano supratimu, gali keistis detalės, tendencijos, tačiau baziniai, strateginiai, į ateitį nukreipti projektai gimsta ne per vienerius metus. Negali būti taip, kad viena vyriausybė projektus patvirtina, kita – atšaukia arba ignoruoja. Kitu atveju, kyla klausimas, kokioje valstybėje mes gyvename.
– Žvalgydamiesi į artimas kaimynines šalis ekspertai teigia, jog esminis dalykas yra aukštųjų mokyklų susitarimas. Kiek tikėtina laukti tokio susitarimo iš Lietuvos aukštųjų mokyklų?
– Lietuvos aukštosios mokyklos, juo labiau universitetai, prie esamo finansavimo modelio, nesusitars niekada. Jei finansuojama už kiekybę, t. y. atėjusį studentą, konkurencija iškreipiama. Jei norite, kad universitetai susitartų, kelkite kitokius – kokybinius – reikalavimus. Jei tie reikalavimai bus labai skaidrūs ir aiškūs, galbūt universitetai ir susitars.
Ne kartą esu minėjęs, kad Lietuvos universitetų rektorių konferencija vienija institucijų, vedinų visiškai skirtingų tikslų, atstovus. Vieni bando siekti kokybės, kiti – išgyventi. Tokiomis sąlygomis susitarti neįmanoma. Būtent dėl šios priežasties steigiame Universitetų pažangos konferenciją. Siekiantieji kokybės taip pat turi būti išgirsti, ne tik „nuskriaustieji“.
– Kas galėtų priversti susitarti nesusitariančias puses?
– Politinė valia. Iš esmės turime labai aiškiai pasakyti, ko mes siekiame. Mano akimis, tai yra tarptautiniu mastu konkurencingas aukštasis mokslas, kuris trauks talentus. Tada aiškėja kriterijai, kuriuos turime kelti universitetams.
Tačiau, jeigu mes sakome, kad padarysime nemokamą mokslą ir mums visai nesvarbu kokybė, tada aš turiu priminti, kad nemokamą mokslą mes jau turim – nieko nereikia daryti, viskas ir taip gerai.
– Kokius matote tolesnius žingsnius po šio Vyriausybės sprendimo dėl aukštojo mokslo tinklo optimizacijos?
– Jeigu Vyriausybė, kuri šiandien atrodo tikrai potenciali, sugebės savo argumentais įtikinti Seimą ir apginti savo planus, pokyčiai įvyks. Viskas paaiškės labai greitai. Projektų laukiama iki vasaros, vėliau jie bus tvirtinami Seimo Švietimo ir mokslo komitete. Jeigu ten projektai nestrigs, viskas eisis sklandžiai, pajudėsime iš mirties taško.
Mes, stipriausieji universitetai, remsime tuos, kurie siekia kokybės. Tačiau visada būsime prieš tuos, kurie išlikimo interesų vedini kuria pseudo projektus, iš principo nesuderinamus su aukštojo mokslo sistemos pokyčiais, kurių siekiama.
– Kokį matote Lietuvos aukštąjį mokslą po 20-30 metų? Kiek universitetų turėsime?
– Pranašauti sudėtinga. Šiandien svarbu ne kiek, bet kokie. Jeigu Lietuva sugebės turėti tarptautiniu mastu konkurencingus universitetus, ne taip svarbu, kiek jų bus. Jeigu tai padarysime, prasidės visai kiti procesai, į Lietuvą keliaus, į ją grįš talentingi žmonės. Į tokius universitetus, kokius šiandien turim, su tokiais atlyginimais, kokius šiandien mokame dėstytojams ir mokslininkams, niekas neis dirbti. Dėstytojų trūksta jau dabar.
Vieną kitą mokslo židinį, kuriame sutelktas mokslo potencialas, jau šiandien turime tiek VU, tiek KTU, tiek LSMU ar VGTU. Prie tarptautiniu mastu konkurencingų mokslo grupių jungiasi tyrėjai iš viso pasaulio. Jeigu prieš penkerius metus mūsų doktorantai masiškai važiuodavo atlikti tyrimų į Skandinavijos šalis, tai šiandien, nuvykę į KTU „Santakos“ slėnį, rasite doktorantų iš Danijos, Suomijos, kitų šalių, kurie renkasi atlikti tyrimus čia.
Tokie pavyzdžiai suteikia vilčių, kad atlikus planuojamas vadybines pertvarkas, mūsų mokslo sistema atsivers ne tik Europai, bet ir pasauliui. Šiandien ji, deja, tebėra labai uždara.
