Komentuodamas neseniai publikuotą Kauno technologijos universiteto (KTU) rektoriaus Petro Baršausko interviu, jis klausia: „Kas trukdo patiems universitetams gerinti studijų kokybę? Juk jie patys rengia studijų programas, patys rektoriai tas programas tvirtina, patys universitetų vadovai priima į darbą dėstytojus. Ar ne nuo universitetų vadovų vykdomos politikos, dėstytojams keliamų reikalavimų priklauso studijų kokybė?“. P.Baršauskas sutiko atsakyti į skaitytojo iškeltus klausimus.
− Rektoriau, kaip yra iš tiesų – ar tik universitetai yra visiškai atsakingi už studijų kokybę, ar jai įtakos turi ir valstybės vykdoma švietimo politika?, – paklausėme P. Baršausko.
− Studijų kokybė šiandien yra didžiausia Lietuvos aukštojo mokslo problema, atsirandanti dėl per mažo finansavimo. Nors, žvelgiant bendrai, švietimui ir mokslui skiriama nemažai lėšų, tačiau jos naudojamos labai neefektyviai – išbarstomos siekiant išlaikyti didžiulį aukštųjų mokyklų tinklą. Kiekvienas gauna po truputį, tačiau niekas pakankamai. Tai – bloga situacija. Aukštųjų mokyklų tinklą būtina optimizuoti, t.y. gerus universitetus jungti, silpnesni gali tapti kolegijomis ar asocijuotais aukštųjų mokyklų dariniais, žemo lygio kolegijos virsti profesinėmis mokyklomis.
Tikėtis, kad tinklą pavyks optimizuoti tik rektorių pastangomis, kaip sako Švietimo ir ministerijos vadovybė, yra, švelniai tariant, naivu.
Tikėtis, kad tinklą pavyks optimizuoti tik rektorių pastangomis, kaip sako Švietimo ir ministerijos vadovybė, yra, švelniai tariant, naivu. Artėja Seimo rinkimai ir politikai labiau užsiima žodžių žaidimu, o ne problemų sprendimu iš esmės. Reikia aiškiai pasakyti, kad be tvirtos politinės valios situacijos šioje srityje nepakeisime.
Taip pat būtina pertvarkyti studijų finansavimo sistemą – dabartinė studijų krepšelio sistema verčia universitetus „medžioti“ studentus, nes jie reiškia pinigus, o kokybė nustumiama į antrą planą. Jei motyvuotų valstybė, pabrėžiu – motyvuotų, o ne grūmotų draudimais ir ribojimais, universitetai greitai įgyvendintų finansavimo pertvarką.
Tie universitetai, kuriems pirmiausia rūpi studijų kokybė ir kurie šiemet įvedė minimalų priėmimo balą, neteko dalies potencialių studentų, o tuo pačiu ir pinigų. Pavyzdžiui, KTU dėl iškeltos kokybės kartelės priėmimo laikotarpiu neteko apie 300-500 studentų, o tai reiškia, kad Švietimo ir mokslo ministerija mums „išrašė“ maždaug milijono eurų baudą už kokybės siekimą.
Taigi, atsakant į klausimą apie atsakomybę už studijų kokybę, – ne viskas priklauso nuo universitetų pastangų ir norų, savo indėlį turi įnešti ir politikai.
− 15min.lt skaitytojas taip pat klausia, ar skaidriai yra atrenkami ir į darbą priimami dėstytojai, kurie yra labai svarbi kokybiškų studijų dalis? Juk daugelis gabių dėstytojų pasirenka kitą karjerą, nes jų netenkina mažas atlyginimas. Kas turi esminės įtakos dėstytojo algai – universitetas ar valstybės skiriamos lėšos?
− Apie kokias protekcijas galima kalbėti, jei šiandien džiaugiamės, kad į vieną vietą universitete kandidatuoja bent 3 mokslininkai? Ar žinote, kiek tokių mokslininkų nori patekti į vieną laisvą vietą, pavyzdžiui, Masačuseto technologijos institute (MIT), kuriame neseniai viešėjome? Atsakymas – dvidešimt kartų daugiau.
Jauni žmonės nesiveržia į universitetus, nes už mokslinį darbą gauna tik apie 420 eurų į rankas, o reikalavimai jam keliami dideli – daktaro laipsnis, moksliniai straipsniai tarptautiniuose leidiniuose, kelios užsienio kalbos ir t.t.
Jauni žmonės nesiveržia į universitetus, nes už mokslinį darbą gauna tik apie 420 eurų į rankas, o reikalavimai jam keliami dideli – daktaro laipsnis, moksliniai straipsniai tarptautiniuose leidiniuose, kelios užsienio kalbos ir t.t.
Tad apie kokį mokslininkų įsidarbinimą per pažintis galime kalbėti, kai traukos eiti dirbti į Lietuvos universitetą nebėra? Per 60 proc. universitetų biudžetų lėšų skiriama atlyginimams, kurie yra visiškai nemotyvuojantys. Universiteto galimybės konkuruoti, pavyzdžiui, su verslo sektoriumi – labai ribotos, nes jis priklausomas nuo valstybės skiriamo biudžeto.
Dažnai šiame kontekste pateikiu Estijos pavyzdį. Estų įsitikinimu, jų dydžio šaliai užtenka trijų universitetų, kurie tikslingai finansuojami, todėl ir profesoriaus atlyginimas yra pustrečio karto didesnis nei mūsų universitetuose.
− Ką ir kaip reikėtų keisti, kad dėstytojų darbo užmokestis būtų pakankamas? Kokio dydžio jis turėtų būti?
– Svarbiausias – kaip valstybė šiandien mato mūsų mokslininką, kokioje hierarchijoje šiandien jis yra. Štai jums ir atsakymas – gūdžiu sovietmečiu į universitetus ateidavo dirbti gabiausi ir geriausi mokslininkai, mat jų alga neretai tris kartus viršydavo eilinio žmogaus uždarbį. Jaunų, gabių talentų paieška šiandien be pinigų – negalima.
Darykite, ką norite, tačiau be pakankamo finansavimo talentų nepritrauksite.
Darykite, ką norite, tačiau be pakankamo finansavimo talentų nepritrauksite. Norint pakelti algas, reikia keisti švietimo politiką. Ji turi būti orientuota į kokybę, o ne į kiekybę. Tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, 45 aukštosios mokyklos – atleiskite, bet per didelė prabanga.
Be abejo, kiekvieno žmogaus poreikiai yra skirtingi, tačiau matydamas jauną mokslininką neabejoju, kad jis privalėtų gauti bent tūkstantį eurų į rankas. Tai leistų jam gyventi bent kiek iškelta galva. Čia kalbame apie minimumą, o norint išlaikyti savo universitetuose mokslo talentus, tokios algos turėtų būti didesnės bent tris kartus.
− Studijų programų kūrimas yra tik universiteto vidaus reikalas, ar jam įtakos turi valstybė? KTU šioje srityje diegia naujoves. Kokios jos?
− Lietuvoje susiduriame su didelėmis problemomis kurdami studijų programas. Formaliai galime sakyti, kad universitetai patys gali stambinti programas (šiuo metu jos yra pernelyg susmulkintos), tačiau, kaip minėjau, tai labai sąlygoja dabar veikianti finansavimo sistema.
Atskirai reikėtų kalbėti apie teisinį studijų programų kūrimo reglamentavimą. Šiandien šioje srityje kaip oras reikalingi tarpkryptiniai, tarpsritiniai dalykai. Mums be galo daug pastangų kainavo sukurti bendrą Sveikatos informatikos studijų programą kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU). Deja, jos neleista užregistruoti kaip atskiros studijų programos – ji priskirta technologijų programoms. O taip neturėtų būti.
Kiekvieną kartą iš studijų programas prižiūrinčių institucijų, teikdami tarpkryptines programas registracijai, girdime argumentus, kaip „klasifikatoriuje nėra tokios mokslo ar studijų krypties“. Dėl to rinkos poreikius atliepiančios studijų programos tiesiog neužregistruojamos ir jų negali pasirinkti būsimi studentai.
Visas pasaulis nuėjo link tarpkryptinių studijų, nes šiandien siauros specializacijos žmogus darbo rinkoje nėra konkurencingas. Darbdaviai renkasi kelių sričių žinias turinčius specialistus. Ar mums valstybė šioje vietoje padeda? Atsakymas – ne, ji tik stabdo. KTU plačiai atvėręs duris tarpkryptiškumui, tarpsritiškumui, tačiau susiduria su didelėmis problemomis.
Pažvelkime į JAV ar Vokietijos pavyzdžius – ten gyvenimas iš žmonių jau seniau pareikalavo kelių sričių kompetencijų bei praktinės patirties. Šiose šalyse neužtenka turėti vien teorinių žinių. Neseniai teko lankytis Bostono Northeasterno universitete, kuris turi dviejų tipų programas: 4 ir 5 metų bakalauro programas. Jaunas žmogus jas gali rinktis priklausomai nuo to, kaip jis modeliuoja savo ateitį. Matantis save kaip praktiką, renkasi 5 metų studijas – studijuoja pusketvirtų metų, o likusį laiką dirba pramonėje.
Pabandykime Lietuvoje įdarbinti studentą bent semestrui – prasideda tragedija. Jo įsidarbinimo dabar veikiančiame studijų modelyje galimybes riboja ne tik privalomas surinkti kreditų skaičius, bet ir daugybė kitų faktorių. Pavyzdžiui, praktika galima tik paskutiniame semestre, kai renkami duomenys baigiamajam darbui, ir taip toliau, ir taip toliau.
Būsiu atviras – šiandieninė šalies švietimo politika, studijų aprašai, klasifikatoriai – niekuo aukštosioms mokykloms nepadedantys dalykai. Šioje švietimo sistemoje nėra vietos lankstumui, kurį studijų kokybę gerinti norintys universitetai galėtų sėkmingai panaudoti. Be abejo, bus skeptikų, kurie sakys, kad atrišus rankas aukštosioms mokykloms, diplomą bus galima tiesiog nusipirkti, tačiau tada kartu ieškokime sistemos, kaip tai suvaldyti!
Su Vilniaus universitetu kalbame apie tai, kad norėtume sukurti pilotinį projektą, kuriame būtų pakeistos, pritaikytos studijų programos. Visa tai, be abejo, vyktų su prižiūrinčių institucijų žinia. Jau po metų turėtume rezultatus, kuriais galėtume remtis. Neabejoju, kad rezultatai būtu geri.
Valstybė mus riboja, o tai vyksta dėl to, kad nėra švietimo politikos strategijos. Viskas daroma draudimais, kai geresnį rezultatą visada galima pasiekti skatinimu. Leiskite universitetams prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo. Juk žūva tik tie, kurie negali prisitaikyti – ar tai būtų gyvūnas, ar verslas, ar universitetas.
