„Universitetai gali pasikeisti tik patys, jeigu juose įsitvirtina šviesūs, pažangūs žmonės. Bet, jeigu ji įsigali, o vėliau yra nušluojama kitos, visą laiką turėsime tą pačią situaciją, kurią aš vadinu oro uosto pakilimo tako paradoksu. Takas tai nuvalomas, tai vėl apkraunamas. Kitaip tariant, pakilimo takas nėra skrydis, tai – tik techninės sąlygos lėktuvui apskritai pasirodyti pakilimo take. Tačiau, jei jis ir pasirodys, nėra jokios garantijos, kad pakils. Deja, mes tą Lietuvoje stebime jau daug metų“, – teigia L. Donskis, 1990 m. tapęs pirmuoju jaunuoju filosofu, daktaro disertaciją apsigynusiu, kaip pats sako, be Maskvos.
LRT.lt paprašytas įvertinti, kaip per beveik 25-erius nepriklausomybės metus kito Lietuvos aukštasis mokslas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto mokslo prorektorius pasakoja, kad, nors jo svajonės neišsipildė, jis mato ir teigiamų pokyčių.
Ankstyvi ženklai teikė daug vilčių
Prisimindamas pirmuosius nepriklausomus aukštojo mokslo žingsnius, L. Donskis išskiria kitokių mokyklų susikūrimą.
„Klaipėdos universitetas buvo jaunas, atrodė galintis mobilizuoti jaunąją dėstytojų ir mokslininkų dalį. Iš dalies taip ir buvo. Didžiausias to meto įvykis buvo Vytauto Didžiojo (VDU) atkūrimas (1989 m.). Jau tada ši mokykla buvo tikras stebuklas – vakarietiškas universitetas, atkurtas išeivijos. Kai pats 1991 m. nuvykau ten į didelę tarptautinę konferenciją, likau sužavėtas. Tai – universitetas-svajonė, universitetas-alternatyva“, – prisiminimais dalijasi L. Donskis, pirmaisiais nepriklausomybės metais ėjęs Klaipėdos universiteto Filosofijos katedros vedėjo pareigas ir prisidėjęs kuriant šią aukštąją mokyklą.
Jis taip pat išskiria LCC koledžo (dabar – LCC tarptautinis universitetas) uostamiestyje ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Vilniuje atsiradimą: „Tai buvo alternatyvos, visiškai kitokios aukštosios mokyklos.“
Sistema atsirevanšavo
„Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, į permainas žiūrėjau idealistiškai. Manėme, kad laukia labai gilūs pokyčiai. Turiu pasakyti, kad 1990–1992 m. žadėjo dideles permainas. Optimizmas pradėjo mažėti maždaug 1996 m. Tuo metu buvo nuostabių studentų, dėstytojų – darėm viską, ką galėjom, bet mūsų viltys nepasiteisino: tapo aišku, kad sistema paėmė viršų“, – nurodo L. Donskis.
Turiu pasakyti, kad 1990–1992 m. žadėjo dideles permainas. Optimizmas pradėjo mažėti maždaug 1996 m.
LRT.lt pašnekovo žodžiais, Lietuvoje buvo įvestas centralizuotas, vertikalus valdymas per ministerijas ir universitetus pradėta vienodinti. L. Donskis sako priverstas pripažinti akis badančius faktus – sistemos revanšas buvo sėkmingas.
Profesorius prisimena, kad VDU mėgino tapti vieninteliu liberalių studijų universitetu: „Pavyzdžiui, dveji pirmieji studijų metai nespecializuoti – taikomos plačios universitetinės studijos. VDU pamėgino teisininkus ruošti pagal amerikietišką modelį (kai tokie specialistai studijuoja tik magistrantūroje). Viskas baigėsi tuo, kad sistema praktiškai pradėjo jį prievartauti tapti tokiu pačiu, kaip ir visi kiti.“
Vienybės nėra nei sistemoje, nei tarp akademikų
L. Donskio nuomone, sistema ir dabar yra paėmusi viršų, tačiau patiria ir tam tikrų iššūkių, pavyzdžiui, joje dirbantys žmonės turi skirtingas pozicijas.
„Tarp visų šių mokslo funkcionierių yra mažiausiai kelios stovyklos. Ir jos turi nevienodas vizijas. Situacija pasikeitė – nebėra monolito ir tiesioginio revanšo. Dabar gretos pakankamai išsklidusios. Kita vertus, ir tie, kurie buvo idealistai, tikėjosi konsoliduoti geriausias šalies pajėgas humanitariniuose, socialiniuose moksluose, liko nieko nepešę – nėra vienybės, konsolidacijos. Sakyčiau, kad šiuo metu yra daug liūdesio, melancholijos ir apatijos“, – akademinę erdvę apibūdina buvęs europarlamentaras.
Kita vertus, filosofo nuomone, akademikai tikrai nėra traiškomi buldozerio ratais, kaip kad atrodė vienu metu. Vis dėlto sistema dominuoja ir neleidžia atsirasti nepriklausomoms minties ir veiksmo grupėms. Pašnekovas prisimena, jog buvo laikas, kai atrodė, kad universitetų autonomija ir laisvė jau buvo pradėjusios duoti vaisių.
„Tačiau šiandien, mano manymu, matome labai gilią stagnaciją. Vieni universitetai valdomi geriau, kiti prasčiau, bet iš esmės yra daug vadybos, labai mažai minties ir visiškai neliko idealizmo“, – pastebi profesorius.
Mato kelią šviesos link
L. Donskis pabrėžia, kad galime matyti ir gerų permainų, sutikti puikių profesorių, atrasti naudingų tarptautinių projektų.
„Laimei, Lietuva tapo ES, NATO nare ir įvyko tie fundamentalūs, neatšaukiami pokyčiai istorijoje, todėl pati demokratinė valstybė kažkiek lėmė valdymo pokyčius. Kad ir kiek būtų biurokratizuota akademinė sfera, kad ir kiek man nepatiktų jos biurokratizmas ir technokratizmas, bet žmonės tapo laisvesni. Yra mokslininkų ir studentų, kurių lengvai nepašokdinsi. Taigi vienu iš didžiausių pasiekimų pavadinčiau laisvės padaugėjimą“, – tvirtina filosofas.
Jis pasiekimu taip pat įvardija tarptautines programas, pavyzdžiui, „Erasmus“, dėl kurios pavyko ne tik išsiųsti talentingus lietuvius pastudijuoti svetur, bet ir priimti gabių studentų.
„Lietuvoje tapo norma matyti italų, vokiečių, lenkų studentus Vilniuje, Kaune. Daugelis mūsų universitetų yra internacionalizuoti, su tuo sveikinu. Tai, manau, yra gilesnė Lietuvos integracija į Europą“, – sako L. Donskis.
Jo manymu, internacionalizacija būtina, norint, kad universitetuose įsigalėtų pažangūs žmonės. L. Donskio žodžiais, aukštosios mokyklos Lietuvoje taps tikrais universitetais dėl europinės integracijos, po kurios pokyčiai jau bus neatšaukiami.
