Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto komunikacijos koordinatorius Tomas Riklius ketvirtadienį pasidžiaugė, kad į Filologijos fakulteto studijų programas pakviesta 514 abiturientų ir tai sudaro 13 proc. visų pakviestųjų į Vilniaus universitetą. 2017 m. į filologijos studijas buvo pakviesta 36 proc. mažiau žmonių (378).
Pirmuoju prioritetu studijuoti VU Filologijos fakultete norą išreiškė 650 kandidatų, antruoju ir trečiuoju – 1160. Iš viso į savo prašymus filologijos studijas buvo įtraukę 3745 pretendentai.
Atbaido sunkios studijos ir kalbos apie nedarbą
Nepaisant augančio susidomėjimo filologijos studijomis, literatūros kritikė, vertėja Elžbieta Banytė pavojinga tendencija vadina tai, kad į lietuvių-latvių kalbų studijas įstojo tik vienas studentas, o lietuvių-estų kalbų studijos nesulaukė jokio dėmesio.
Jos teigimu, viena iš priežasčių, kodėl Baltijos kaimynų latvių ir estų kalbos sulaukia tokio mažo susidomėjimo – programų specifika.
„Dvigubos studijų programos yra sunkios studijos (aš pati tokią programą baigusi), daug darbo. Tu studijuoji visą lituanistiką – nuo kalbos istorijos iki istorinės gramatikos, nuo kirčiavimo iki morfologijos. Lietuvių literatūra nuo Mindaugo laiškų iki šiuolaikinių autorių. Ir dar visas studijuojamos užsienio kalbos blokas“, – pasakojo vertėja, pabrėždama, kad labai svarbioms studijų programoms trūksta lankstumo.
„Dalį žmonių gali atbaidyti ta lietuvių kalbos dalis. Mokykloje mes susiduriame su labai prastu lietuvių kalbos mokymu. Ypač paskutiniuosius dvejus metus. Programa sunki ir nuobodi, egzaminas nuviliantis, literatūros dėstymo kokybė ne visada aukšta. Mokiniai, išėję iš dvyliktos klasės, turi nuostatą, kad lietuvių filologija yra nuobodi, kad tai kažkokia indoktrinacija, šnekėjimas apie šnekėjimą“, – teigė E.Banytė.
Vertėja pripažino, kad jaunuolius nuo kalbos studijų atbaido ir stereotipais paremtas mokytojų bei artimųjų požiūris. „Mokytojos pačios atkalbinėja mokinius nuo filologijos studijų: vaikeli, ką tu veiksi, ar būsi tokia mokytoja kaip aš?“ – skeptišką pedagogų požiūrį nusakė E.Banytė.
Jos manymu, mokytojai nesugeba jauniems žmonėms paaiškinti, kad kalbos studijos nėra kelias į nedarbą. Tikrovė rodo, kad kalbos studijas baigusiems ir ne vieną kalbą mokantiems profesionalams atsiveria žymiai platesnės perspektyvos, o darbų tenka net atsisakinėti.
„Tu gali versti, redaguoti, dirbti su mažosiomis kalbomis. Aš, pavyzdžiui, nespėju visko padaryti. Tenka atsisakyti, nes tiesiog neaprėpi to, ką siūlo“, – pasakojo vertėja.
Populiarios anglų ir ispanų kalbos
Lietuvoje įsigalėjęs įvaizdis, kad latvių ir estų kalbos, jų mokėjimas nėra reikšmingas dalykas. Pasak E.Banytės, šis atsainumas ne tik siaurina mūsų akiratį, bet yra pavojingas ir platesne prasme.
„Anglų kalbos studijų kvotos yra didžiulės, labai daug stoja į ispanistiką... Nepaisant to, kad ispanų kalba yra ketvirta pagal kalbančių žmonių skaičių pasaulyje, bet mes nesame tiek glaudžiai susiję su ispanų kultūra, neturime tiek ekonominių interesų ir ryšių, kiek su lenkais, latviais ar estais“, – pastebėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė.
Bet man baisiai įdomu, kas bus po dešimt metų, kai išmirs senoji vertėjų karta, kuriai jau apie 60–70 metų? Kas bus, kai mokytojai išeis į pensijas?
„Manau, kad veikia ne tik įvaizdis, jog regiono valstybės, kaimyninės valstybės nėra įdomios. Vyrauja ir nuostata, kad filologas yra kažkoks kvailys, kuris nieko neįstojo. Be to, nemąstoma apie ateitį – žmonės gyvena šia diena“, – sakė E.Banytė.
„Aš suprantu, kad šios dienos ekonomikai labai svarbu technologijos, gyvybės mokslai ir jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad į tai nereikia investuoti. Tai būtų idiotizmas. Bet man baisiai įdomu, kas bus po dešimt metų, kai išmirs senoji vertėjų karta, kuriai jau apie 60–70 metų? Kas bus, kai mokytojai išeis į pensijas? Man labai įdomu, ar šioje srityje yra strateguojama į ateitį“, – kėlė klausimus vertėja.
E.Banytės teigimu, ministerijoje sėdintys valdininkai įsitikinę, kad vertėju, kalbos redaktoriumi, kultūros atašė, atstovu spaudai, komunikacijos specialistu ar žurnalistu galės tapti žmonės be atitinkamo išsilavinimo.
„Tai yra galvos valstybei pjovimas“, – sakė literatūros kritikė, pabrėždama, kad būtent minėtų profesijų atstovai dažnai formuoja valstybės gyvenimą ir strateginius uždavinius.
Lenkų filologiją palaiko tautinių mažumų interesas
Tiesa, skirtingai nei latvių ar estų kalbų studijos, lenkų filologija nuolat sulaukia didelio dėmesio ir yra tarp gausiausiai studijuojamų fakulteto programų. Vertėjos manymu, tai lemia lenkų tautinės mažumos aspektas.
Matyt, kad mes ir šioje vietoje esame gana arogantiški ir uždari.
„Mes turime lenkų tautinę mažumą, ir tie žmonės, kurie neišvažiuoja studijuoti į Lenkijos universitetus, kurių netraukia technologiniai ar gyvybės mokslai, labai natūraliai renkasi lenkų filologiją.
Tik klausimas, ar pabaigę tą lenkų filologiją, jie pakankamai gerai mokėsi ir lietuvių kalbą, kad galėtų kokybiškai versti?“, – retoriškai klausė E.Banytė.
Latviai žavisi lituanistika
Estijoje ir ypač Latvijoje lietuvių kalbos studijos sulaukia daugiau dėmesio. Pasak vertėjos, Latvijoje vyrauja netgi susižavėjimas lituanistika. Lietuvių kalba, lituanistika studijuojama Latvijos universitete, kaip pasirenkamąjį ar laisvąjį dalyką ją galima studijuoti Liepojos pedagoginėje akademijoje ir Daugpilio universitete.
„Neįsivaizduoju, kad pas mus būtų latvistinės mokyklos pasienyje", - sakė E.Banytė, primindama apie Daugpilio lituanistinę mokyklą.
„Studijuojant bakalauro ir magistro studijose Lietuvoje lankėsi kelios latvės studentės, kurios lietuviškai kalbėjo puikiai. Jos suprasdavo mūsų pokštus, kurie buvo sakomi žargonu ar reikalaudavo konteksto.
Jos lygiomis teisėmis dalyvavo pokalbyje ir išsamiai galėjo kalbėti apie lietuvių literatūrą. Aš apie latvių literatūrą nežinau beveik nieko, keletą poetų ir keletą prozininkų, o jos žinojo visus mūsų parulskius, nuolat vaikščiodavo į teatrą, rašydavo Latvijos žiniasklaidai recenzijas apie lietuvišką teatrą“, – pasakojo E.Banytė.
„Matyt, kad mes ir šioje vietoje esame gana arogantiški ir uždari“, – darė išvadą vertėja.
