- „Būti tėvais iš tiesų yra pats sunkiausias darbas“, – neabejoja EBPO PISA valdančiosios tarybos narė, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Strateginių programų biuro vedėjo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė. Tyrimai rodo, kad lietuviai šį darbą atlieka toli gražu ne geriausiai. Už mus pranašesnės ne tik Skandinavijos šalys, Vokietija, bet ir kaimynės – Latvija, Estija ir Lenkija.
Kas trejus metus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (Organization for Economic Co-operation and Development (OECD) atliekamas Tarptautinis penkiolikmečių tyrimas PISA (Programme For International Student Assessment), kuriame dalyvauja daugiau nei 70 šalių, rodo, kad lietuviai – vieni mažiausiai į vaikų ugdymo procesą įsitraukiančių tėvų Europoje.
Aptardama minėtų tyrimų išvadas EBPO PISA valdančiosios tarybos narė atkreipė dėmesį į tai, kad lietuviai neretai ne tik neskiria pakankamai dėmesio savo atžaloms, bet kartais net nesuvokia, kokią didelę įtaką jie daro vaiko mokslo pasiekimams.
Kultūrinių išteklių stoka namuose
PISA tyrimai rodo, kad vaikų raštingumą ir mokymosi rezultatus nulemia daugybę socialinių, kultūrinių ir ekonominių veiksnių, su kuriais labai glaudžiai susiję atžalų tėvai. Lyginant lietuvių ir kitų šalių tėvų suteikiamas sąlygas savo vaikams matyti, kad lietuviai velkasi sąrašo apačioje. Ir beje, ne visada tai nulemia tik prasta ekonominė situacija.
Analizuojant socialinius, kultūrinius ir ekonominius vaikų mokymąsi lemiančius veiksnius, pasak R.Dukynaitės, atkreipiamas dėmesys į kelis svarbesnius rodiklius. Vienas jų, pasak specialistės, – kiek namuose turima kultūrinių išteklių. Šis aspektas apima ir knygas, ir paveikslus, ir meno kūrinius.
Lyginant įvairių šalių kultūrinių išteklių kiekį namuose matyti, kad Lietuva nesiekia bendro vidurkio.
„Lyginant įvairių šalių kultūrinių išteklių kiekį namuose matyti, kad Lietuva nesiekia bendro vidurkio. Galime imti konkretų pavyzdį ir net nežiūrėti labai toli. Vienas iš veiksnių – kiek procentų vaikų turi klasikinės literatūros knygų namuose.
Lietuvos atveju, tai – 49 proc. Atrodytų lyg ir neblogai – beveik pusė, bet, kai pradedame lyginti, suprantame, kad atsiliekame nuo kitų šalių. Estijoje šis rodiklis siekia 73 proc., Latvijoje – 66 proc., o Lenkijoje net 78 proc.“, – tyrimų rezultatus komentavo specialistė.
Pašnekovė pastebėjo, kad kalbant apie kultūrinius išteklius namuose matyti, kad didžiuosiuose miestuose padėtis kur kas geresnė nei rajonuose, tačiau pabrėžtina, kad rodiklis vos vos siekia OECD šalių vidurkį.
„Tyrimai rodo, kad mažiausiai lietuviai namuose turi ir poezijos knygų, ir meno kūrinių, taigi tikrai galime sakyti, kad kultūrinės aplinkos formavimo aspektu atsilieka ir nuo kaimynių, ir nuo kitų OECD šalių. O šio veiksnio svarba –įrodyta. Net jei vaikas kasdien ir neskaitytų tų knygų, teigiamą įtaką daro pats jų turėjimas namuose, t. y. prieinamumas palankiu mokiniui laiku naudotis meno ir kultūros kūriniais, žinynais, žodynais, kultūriškai turtingos aplinkos namuose formavimas“, – neabejojo R.Dukynaitė.
Galimybių yra, noro – mažiau
Šiais laikais įsivaizduoti namus be kompiuterio darosi vis sunkiau. Regis, jau vaikų aprūpinimo technologijomis aspektu atsilikti nuo OECD vidurkio neturėtume, tačiau tenka nusivilti. Šiuo klausimu problema kita – įrangą turime, bet neišnaudojame.
Materialinės mokinių mokymosi sąlygos nėra pačios blogiausios, galimybių turime, tačiau nukreipti visą tai edukacijos kryptimi mūsų tėvai dar nelinkę.
„Bendras Lietuvos kaimų ir miestelių vaikų aprūpinimo informacinėmis technologijomis rodiklis yra labai žemas, vienintelis Vilnius beveik pasiekė vidurkį“, – rezultatus pristatė specialistė.
Pasak jos, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad analizuodami vaikams suteikiamas technologines priemones, kalbama ne tik apie kompiuterį. „Patį kompiuterį Lietuvoje turi 92 proc. vaikų, tai – geras rezultatas. Kitas klausimas – ką jie su juo veikia? Nes mokomąją programinę įrangą juose turi tik 59 proc., o, pavyzdžiui, Estijoje – 74 proc. Šie duomenys mums rodo, kad materialinės mokinių mokymosi sąlygos galbūt ir nėra pačios blogiausios, galimybių turime, tačiau nukreipti visą tai edukacijos kryptimi mūsų tėvai dar nelinkę, o gal nežino, kaip tai veikia jų vaiką“, – kalbėjo R.Dukynaitė.
Tęsdama mintį, kad lietuviai galimybių turi, tačiau nepritaiko jų vaikų lavinimui, mokymui, apžvelgė ir dar vieną rodiklį – mobiliųjų telefonų ir televizorių skaičių namuose. „Pagal abu kriterijus Lietuva gerokai viršija OECD vidurkį, ypač – skaičiuojant mobiliuosius telefonus. Tačiau klausimui pasisukus – kokia iš to gaunama nauda, grįžtama į tą pačią neigiamą ar apie vidurkį svyruojančią poziciją“, – dėstė specialistė.
Reikšmingas – ir socialinis statusas
Absoliutinti, kad išsilavinusių tėvų vaikai mokykloje rodo geresnius rezultatus už „šeimų be diplomų“ atžalas, negalima, tačiau analizuojant tyrimų rezultatus tokia tendencija matyti. Maža to, vaikų akademiniams pasiekimams įtaką daro ne tik tėvų išsilavinimas, bet ir darbo pobūdis bei tai – ar tėvai, ypač motina, apskritai turi darbą.
Taip pat skaitykite: Psichiatras Linas Slušnys: „Tvirto šeimos stuburo mokykla sulaužyti negali“
„Tėvų išsilavinimas ir darbo pobūdis iš tiesų daro nemenką įtaką vaikų ugdymui. Šie rodikliai skaičiuojami taškais. Kad būtų lengviau įsivaizduoti skirtumą, noriu pasakyti, kad 36–39 taškai prilyginami vieneriems mokymosi metams. Tyrimai rodo, kad jei tėvai turi aukštesnį išsilavinimą (ypač didelę įtaką turi mamos), vaikų balai vidutiniškai siekia 496 taškus, o jei pagrindinį ir žemesnį išsilavinimą – tik 414. Taigi, galima sakyti, kad skirtumas – daugiau nei dveji mokymosi metai“, – tyrimo rezultatus pristatinėjo ŠMM atstovė.
Tarptautiniai tyrimai rodo, jog darbo veiksnys vaikų mokymosi rezultatams daro net didesnę įtaką nei tėvų skyrybos.
R.Dukynaitė pasakojo, kad panašus rezultatų skirtumas matomas ir tada, kai lyginami kvalifikuotą ir nekvalifikuotą darbą dirbančių tėvų vaikai. Pirmųjų pranašumas siekia apie 72 taškus. Specialistė atkreipė dėmesį į tai, kad tarptautiniai tyrimai rodo, jog darbo veiksnys vaikų mokymosi rezultatams daro net didesnę įtaką nei tėvų skyrybos. „Kai žiūrime rezultatus, matome, kad išsiskyrusių šeimų ir pilnų šeimų vaikų rezultatai skiriasi nedaug, tačiau tų, kuriuose tėvai dirba ir kur darbo neturi – kur kas labiau“, – komentavo specialistė.
ŠMM atstovė pristatė ir dar vieną įdomų, regis, paradoksalų, rodiklį – labai didelę įtaką vaiko akademiniams rodikliams daro mamos nedarbas. „Atrodytų, kad tada mama gali daugiau laiko skirti atžalai, su juo užsiimti ir ugdyti, tačiau rezultatai rodo ką kitą. Žinoma, mes nežinome, ką tuo laiku veikia mama – gal ji nuolat ieško darbo, gal dirba nelegaliai, o gal išvis nesirūpina nei savimi, nei vaiku“, – svarstė pašnekovė.
Svarbiausia – motyvacijos stoka
Be išvardintų ir dar daugybės kitų veiksnių, vienas svarbiausiųjų vaikui išlieka tėvų supratimas, palaikymas ir motyvacija. Deja, tyrimai rodo, kad lietuviai padrąsina ir paskatina vaikus taip pat kur kas rečiau nei kitų OECD šalių šeimos.
„Skirtumas tarp savimi pasitikinčių ir savimi nepasitikinčių vaikų, vertinant minėtais taškais, siekia kone dvejus mokymosi metus. O skirtumas tarp labiausiai savimi pasitikinčio ir mažiausiai savimi pasitikinčio vaiko yra 128 taškai – tai yra neįtikėtinas rezultatas“, – tikino R.Dukynaitė.
Būtent todėl, pasak pašnekovės, būtina skatinti vaiką nenuleisti rankų, prie neišspręsto uždavinio prisėsti dar kartą, ne greičiau pasakyti atsakymą, o paklausti – kas neaišku, bandyti nagrinėti, kodėl jis jo nesupranta, jei gali, paaiškinti ar ieškoti pagalbos mokykloje, draugų tarpe.
Prie motyvacijos įkvėpimo, pasak R.Dukynaitės, galima būtų priskirti ir atsakomybės bei požiūrio į patį mokymąsi ugdymą. „Požiūris į mokymąsi prasideda nuo tokių, kartais kam nors atrodančių menkų dalykų, kaip vėlavimas į mokyklą. O tai ilgainiui virsta prastais vaiko rezultatais, atsakomybės ir atkaklumo stoka. O ką jau kalbėti apie savaitės ar net ilgesnes atostogas mokslo metų metu, kurios ugdymo prasme – nemenkas tarpas, tai patvirtina ir minėti tyrimai“, – kalbėjo specialistė.
Taip pat skaitykite: Smurtas ir patyčios tarp vaikų – ne tik mokyklos, bet ir tėvų reikalas
Didžioji dalis OECD kriterijų rodo, kad lietuvių įsitraukimas į vaikų ugdymą yra per menkas – daugumą rodiklių yra neigiami arba vos vos siekia bendrą šalių vidurkį. Kone didžiausia siekiamybe R.Dukynaitė įvardijo tėvų suvokimą, kad jų veikla, socialinis, kultūrinis gyvenimas, elgesys ir vertybinės nuostatos tiesiogiai lemia jų atžalų raidą, ugdymą ir mokymosi procesą. Kai atsiras tas suvokimas, pasak specialistės, galbūt tada bus geresni ir rezultatai, aukštesnė savivertė, motyvacija, džiaugimasis ugdymo procesu.
Tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą skatino Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojami projektai. Projektas „Darni šeima ir tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva” – tai edukacinių renginių ciklas, orientuotas į mokyklos bendruomenės puoselėjimą, aktyvų tėvų įsitraukimą į švietimo veiklas, geresnį tarpusavio bendradarbiavimą ir supratimą.
