TAIP PAT SKAITYKITE: Literatūros tyrinėtojas iš JAV: Andriaus Tapino „Vilko valanda“ įkūnija neoliberalų svajones
Nustembu, kai savo kabineto duris praveria ir lietuviškai pasisveikina Niujorko universiteto dėstytojas, formalią aprangą paįvairinęs sportiniais elementais: jis vilki kostiumą, tačiau patogiai įsispyręs į ryškius žalius kedus, o šalia pasidėjęs sportinę kepuraitę, kuprinę ir gertuvę. Tiesa, tądien, kai Moaciras P.de Sá Pereira pakvietė neformalaus pokalbio, įpindamas į jį ir jaunatviškumu kvepiančio žargono, lauke plieskė kaitri saulė.
Čia mano mamos nuopelnas, – laurus atiduoda motinai Moaciras P.de Sá Pereira, leisdamasis pasakoti, kaip jis su dar trimis broliais niekuomet tarpusavyje ar su mama nėra kalbėję kitaip, kaip tik lietuviškai.
„Mano seneliai, mano mamos tėvai, pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą. Persikėlė į Kanadą. Ten gimė mano mama. Ji su visa šeima persikėlė į Čikagą, ten gimiau ir aš. O augau jau netoli Bostono“, – ryšį su Lietuva pokalbio pradžioje paaiškina pašnekovas.
Kaip Lietuvoje neaugęs sugebėjo išmokti taip švariai kalbėti lietuviškai? „Čia mano mamos nuopelnas“, – laurus Moaciras atiduoda motinai, leisdamasis pasakoti, kaip jis su dar trimis broliais niekuomet tarpusavyje ar su mama nėra kalbėję kitaip, kaip tik lietuviškai: „Lankėme lituanistinę mokyklą, važiuodavome į stovyklas. Bet didžiausi nuopelnai čia vis dėlto tenka mamai. Ji kažkur buvo skaičiusi, kad visada reikia kalbėti tik viena kalba. Angliškai su ja nekalbame net ir dabar.“
Doktorantūros studijos atvedė į Lietuvą
Anglų kalbos ir literatūros studijas vyras baigė Čikagoje ir tik studijuojant doktorantūroje jo keliai vis dažniau ėmė vesti į Lietuvą. Būtent tada jam buvo pasiūlyta trejiems metais persikelti į Paryžių, kuriame universitetas turėjo filialą.
„Kiekvieną vasarą iš Paryžiaus vykdavau į Lietuvą ir praleisdavau ten du mėnesius. Aš supratau, kad būdamas Paryžiuje jokiu būdu nebaigsiu savo disertacijos. Paprašiau universiteto pinigų, kad galėčiau per metus viską užbaigti. Ir jie davė, tačiau tų pinigų nepakako, kad pasilikčiau Paryžiuje. Jie sumokėjo už mano butą, bet to krepšelio, kurį jie skyrė, nepakako išgyventi. Tačiau su tokiais pinigais aš puikiai galėjau gyventi Vilniuje“, – kaip padarė sprendimą persikelti į Lietuvą, prisimena pašnekovas.
Vis dažniau lankydamasis Lietuvoje vyras ėmė jaustis nebe turistas – miesto kultūra tapo geriau pažįstama. Atsirado noras praleisti čia kiek daugiau laiko.
„Būdamas pirmus metus Prancūzijoje į Lietuvą nuskridau tris keturis kartus. Prancūzai bendradarbiai manęs klausdavo, kodėl taip gaišinu savo laiką, kai tuo metu galėčiau vykti, tarkime, į Nicą ir pakeliauti po Prancūziją. O aš atsakydavau jiems, kad nuskristi į Vilnių kainuoja tiek pat, kiek važiuoti traukiniu į Nicą. Be to, Nicoj reikėtų už viešbutį sumokėti, o Lietuvoj aš draugų turiu. Buvo noras gyventi „ant savęs“ – turėti nuosavą butą, gal net bandyti dirbti ten“, – pasakoja lietuvių kilmės literatūros tyrinėtojas.
Lietuvoje – du etapai
Galiausiai jis atsidūrė Lietuvoje. Čia praleistą laiką pašnekovas skelia į dvi dalis. Pirmoji – pusantrų metų trukusi duoklė disertacijai. Antrasis toks pat laikotarpis skirtas darbo paieškoms ir dėstytojavimui Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU). 2012-aisiais persikėlęs į Vilnių, 2014-aisiais jis apsigynė disertaciją. Tais pačiais metais ėmė dirbti universitete.
„Tiesiai šviesiai sakau – man tuomet reikėjo kažkokio darbo, nes jau nebeturėjau to krepšelio. Be to, norėjau išlaikyti akademinį ryšį. Kaip visados Lietuvoj, viskas ėjo per pažintis, mano viena gera draugė dirba Užsienio reikalų departamente. Kaip supratau, iš pradžių man „ant bajerio“ pasiūlė dėstyti lietuvių kalbą ERASMUS studentams. Ne todėl, kad aš tobulai šneku, bet todėl, kad aš labai gerai angliškai galiu paaiškinti lietuvių kalbos linksniavimą ir t.t. tuomet aš suabejojau, savimi nepasitikėjau“, – kelią į VGTU prisimena M.P.de Sá Pereira.
Vis dėlto, pradėjęs ieškoti darbo, jis suvokė, kad akivaizdu, jog vien tyrinėjimų bagažo jam nepakaks – trūko dėstymo patirties. „Tada draugei pasakiau, kad pakalbėtų su universitetu. Sakiau, kad man reikia progos ir patirties. Ir galiausiai mane labai šiltai priėmė VGTU, net ir atsiprašė, kad tiek mažai man gali pasiūlyti iš pradžių“, – taip pašnekovas gavo dėstytojo darbą Vilniuje.
Mane labai šiltai priėmė VGTU, net ir atsiprašė, kad tiek mažai man gali pasiūlyti iš pradžių, – taip pašnekovas gavo dėstytojo darbą Vilniuje.
Pavasarį su kita dėstytoja jis ėmė dėstyti ERASMUS studentams – mokė juos lietuvių kalbos subtilybių. Laiko pašnekovas skirdavo ir kolegės paskaitoms – stropiai sėdėdavo jose ir bandė užpildyti savo spragas.
„Tiesa, juokingai išėjo viskas, nes buvo sutarta, kad ji pristatys teoriją, o aš praktiką, kaip užsisakyt alaus, pakviest šokio. Bet galų gale išėjo visiškai atvirkščiai“, – prisimena jis ir priduria, kad galiausiai viskas išėjo į naudą – mat jautėsi komfortabiliau, dėstydamas gramatiką, o studentų atsiliepimai buvo geri. Tą patį kursą vėliau jis dėstė dar kartą.
Tada VGTU pašnekovo laukė naujos galimybės: Filosofijos ir komunikacijos katedroje, Kūrybinių industrijų fakultete, jam buvo pasiūlyta dėstyti jau lietuviams studentams. „Ten dėsčiau kultūros naratyvą. Tą rudenį buvo labai sunku. Pavasarį pravedžiau „Efektyvios komunikacijos metodų“ pratybas“, – prisimena pašnekovas.
Pokalbis pakrypsta apie didžiulius skirtumus tarp dėstytojų galimybių Lietuvoje ir Amerikoje.
„Kalbėjau su vienu VGTU dėstytoju. Juokinga ir skaudu yra, kad jis iš savo dėstytojo atlyginimo gali sumokėti tik už parkingą“, – nusijuokia jis ir tuoj pat ima vardyti skirtumus. Vyras Niujorke įdarbintas pagal terminuotą sutartį, tačiau paprastai su dėstytojais pasirašomos neterminuotos. Pašnekovas paaiškina, kad Amerikoje dėstytojai dirba arba pagal terminuotas sutartis – dvejų trejų metų, arba pirmiausiai pasirašo penkerių metų sutartį, o praėjus trejiems metams yra sprendžiama, ar ją atnaujinti.
Jeigu nusprendžiama, kad taip, tuomet po penkerių metų vėl laukia sprendimas, ar suteikti vadinamąjį „Tenure review“. Jei gauni jį, tai turi darbą visam laikui. Po to atlyginimas tik kyla. „Pavyzdžiui, jei išleidi knygą. Daug būna kabliukų, kurie pagerina algą“, – sako pašnekovas, dirbantis su terminuota sutartimi.
Nedėsto, bet algą gauna
Vyras pasakoja, kad Amerikoje galima dirbti ir taip, kaip Lietuvoje, kur mokama pagal dėstomas valandas.
„Priešingai nei anksčiau, dabar daug kam taip būna. Čia labai rimta problema, nes moka nelabai daug – kelis tūkstančius. Profesoriai užsidirba iki 20 tūkst. per metus, paprastai jie prašo pašalpos iš valdžios“, – lygina dėstytojų sąlygas Vilniuje ir Niujorke pašnekovas. Jis džiaugiasi, kad jo sąlygos yra kur kas geresnės – šiuo metu pašnekovas nieko nedėsto, tačiau vis tiek gauna atlyginimą.
„VGTU mane atleisdavo kiekvieną vasarą. Privalumas – dviejų mėnesių atostogos, nieko nereikia daryti, bet negauni atlyginimo. Be to, VGTU mokėjo pagal mano laiką auditorijose, aš praleisdavau apie 20 val. auditorijose, tai buvo pusė etato. Čia praleidžiu auditorijose keturias valandas ir tai yra laikoma kaip visas etatas“, – skirtumus toliau vardija jis.
Anot pašnekovo, mokėdamas jam mėnesinę algą universitetas tikisi, kad jis dėstys, prisidės prie katedros gyvenimo, priklausys kokiam nors komitetui, lankys posėdžius ir svarbiausia – dirbs mokslinį darbą.
„Jeigu aš rašau straipsnį, jie man moka, kad aš rašyčiau. VGTU buvo atvirkščiai: reikia parašyti straipsnį ir kai priima kažkur užsieny, padaroma tam tikra įtaka, VGTU tik po to sumoka. Man neteko to daryti, laiko nebuvo“, – nusijuokia Niujorko universiteto dėstytojas.
Gauna dešimt kartų daugiau
Čia man duoda tvarkingą algą, pagal valandas dešimt kartų daugiau moka nei VGTU, – sako pašnekovas.
Pašnekovas sako, kad taip ir turėtų būti – neturi verstis per galvą, kad aprėptum tam tikrą valandų skaičių, tam tikrą skaičių projektų tvarkingo gyvenimo sąskaita: „Čia man duoda tvarkingą algą, pagal valandas dešimt kartų daugiau moka nei VGTU. Dar jie papildomai man davė, nenoriu meluoti, gal 25 tūkst. dolerių, nes mano butas yra universiteto nuosavybė ir jie nuomoja man jį už 2000 dolerių mažiau nei rinkos kaina. Tuo ir skiriasi viskas – Lietuvoj dažnai jaučiausi kaip kaladėlė, kurią gali bet kada ištraukti ir įdėti kitą“, – prisipažįsta jis. Lietuvoje pusė etato sudaro kur kas daugiau valandų ir jų metu, kaip pašnekovas sako, „picerijoje papildomai neužsidirbsi“.
„Man sunku buvo prisitaikyti, reikėjo papildomo darbo. Aš vertėjaudavau, redagavau anglų kalbos tekstus, dirbau programuotoju, pravedžiau protmūšius, dirbau tokiu konsultantu trumpai. Visokių bajeriukų buvo“ , –prisimena sunkumus tris semestrus Lietuvoje dirbęs vyras.
Sunku būta ne vien dėl atlyginimo – sudėtinga buvo prisitaikyti ir prie akademinės kultūros. „Buvau paruoštas Amerikoje, jautėsi amerikietiškas mentalitetas, aš pratęs, kad man moka tvarkingą algą ir iš to vėliau gausiu pelno: spausdinsiu straipsnius ir t.t. O ne atvirkščiai. Negaliu skųstis, nes VGTU davė man progą, man ten patiko, bet buvo sunku prisitaikyti prie mentaliteto, kur dominuoja projektai ir viskas yra ateity. Neturėjau kapitalo, kad galėčiau taip ilgai gyventi“, – kaip atėjo sprendimas atsisveikinti su mūsų šalimi, prisimena jis.
Buvo sunku prisitaikyti prie mentaliteto, kur dominuoja projektai ir viskas yra ateity. Neturėjau kapitalo, kad galėčiau taip ilgai gyventi, – kaip atėjo sprendimas atsisveikinti su mūsų šalimi, prisimena jis.
Pašnekovas sako, kad skiriasi ir studentai. Lietuvoje esą jaunimas mokosi tik dėl „popieriaus“: „Jie nelanko paskaitų, ateidavo į egzaminą ir klausdavo, kaip perlaikyti. O JAV nestudijuoja dėl popieriaus, egzaminas sudaro daugiausia 30 proc. balo. Tiesą sakant, lietuvių studentų aš nesupratau, o jie nesuprato manęs“, – atvirauja pašnekovas.
Dar būnant Lietuvoje vyras ruošėsi dirvą Niujorke – sulaukė draugės žinutės su skelbimu, kad ieškomas darbuotojas Niujorko universitete: „Buvo truputį keista, nes paprastai prieš metus laiko prašomės: rugsėjį pildome anketas, darbo pokalbiai būna gruodžio mėnesį, kovo mėnesį kviečia į universitetą skaityti paskaitos ar pranešimą ir pakalbėti su katedra, suprast, ar galit bendradarbiauti ir nusprendžia balandį galutinai. O čia birželio pradžioje buvo galutinis terminas ir liepos vidury aš jau žinojau viską. Ir niekur skristi nereikėjo – pokalbiai su dabartiniais kolegomis vyko per „Skype“.
Analizuoja literatūros kūrinių geografiją
Pašnekovo interesų laukas – ryšys tarp romano siužeto ir geografijos: „Aš surenku visas minimas vietas, kur vyksta veiksmas, ir tada kuriu žemėlapius ir darau geografinę analizę. Leidžiu, kad žemėlapiai išklibintų naujus klausimus.“ Ar Lietuva jau yra šiuose profesoriaus žemėlapiuose? Jo žemėlapiuose kol kas dar ne.
„Labai buvo juokinga, nes galvojau, kad čia mano niša, bet Lietuvoj Vilniaus universitete tai daroma. Vilniaus literatūros žemėlapį sukūrę mokslininkai Inga Vidugirytė-Pakerienė, Laimonas Briedis, Taisija Laukkonen, Julija Snežko. Yra, aišku, skirtumų, bet esmė ta pati. Jie analizavo Jurgio Kunčino „Tūlą“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, – stebisi jis.
M.P.de Sá Pereira sako turintis užmojų, susijusių su šiuolaikine lietuvių literatūra: „Bet nežinau, kas iš to išeis, ar tai bus tik straipsnis, projektas. Šioje katedroje lietuvių literatūra neskaitoma, nėra angliškų knygų.“
Šiandien jį su Lietuva tebejungia tik susirašinėjimas su bičiuliais. Grįžti visam laikui į Lietuvą? Tokių planų kol kas nėra, tačiau pašnekovas sako nežinantis, kas laukia ateityje: „Į Lietuvą grįžti dėstyti aš šioje savo karjeros stadijoje nelabai galiu, man reikia pasinaudoti progomis čia, kad gaučiau naują postą.“
Ar nutolęs nuo Lietuvos pats planuoja, kaip jo motina, perduoti lietuvių kalbos žinias, tarkime, savo vaikams, jeigu jų turės? Priklausys nuo situacijos.
„Jeigu turėčiau vaikų, ko gero, kalbėčiau su jais lietuviškai. Na, bet reikia galvoti taktiškai, ar man su savo vaikais lietuviškai yra naudingiausia. Kur nebūtų naudinga? Jeigu vaikai gyvena Lietuvoj, geriau, jeigu aš su jais angliškai kalbu – lietuviškai jie išmoks gatvėje. Jei aš nesu Lietuvoje, bet mama, tarkim, lietuvė, tobulai kalbanti lietuviškai, tai galbūt man irgi nereiktų kalbėti su jais lietuviškai“, – svarsto M.P.de Sá Pereira.