Lietuviai mėgsta švarą, tad greičiausiai ir savo kalbą mielai nuvalytų. Tik kažkodėl nemokame jos šukuoti, prižiūrėti. Biurokratai nusprendė šią problemą išspręsti paprastai – priėmė Valstybinės kalbos įstatymą. Šią situaciją taikliai komentuoja Irena Smetonienė: galvojame, kad dabar mūsų kalba rūpinasi valstybė, o patiems gi nieko daryti nereikia. Tarsi kažkoks raidžių rinkinys galėtų garantuoti, kad nuo šiol esame raštingi.
Italų – lietuvių kalbų žodyną išleidęs Stefano Lanza gražiai iliustruoja, kaip iš įstatymų bei kalbininkų nutarimų sunku suprasti lietuvių kalbos sistemą. Kodėl vienus žodžius staiga leidžiama vartoti, o kitus – pradedama drausti? Kaip žodis gali tapti tarptautiniu arba prarasti šį statusą? Lingvistui ši sistema nesuprantama taip pat, kaip eiliniam lietuviui. Tad nenuostabu, kad paprasti žmonės kalbos sistemą ignoruoja ir net nebando gilintis į kalbos subtilybes.
Vieną po kitos pristatydami kalbos ir kalbos lavinimo problemas, visi laidos dalyviai kaip susitarę tvirtina, kad viešai vartojamos bendrinės lietuvių kalbos reikia mokytis.
Taip pat žiūrėkite: Humanitarai ir technokratai. Ar humanitarai jau pralaimėjo? („Alchemija TV“ III laida)
