Mokytojai problemą mato
Kauno jėzuitų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas M.Grigaitis sako, kad prastėjančio jaunimo raštingumo problema – akivaizdi. Anot jo, funkcinio raštingumo – tai yra taisyklingos rašybos, skyrybos, gramatinių formų vartojimo – prastėjimo problema yra įsisenėjusi ir vis aštrėjanti.
„Tai matome ne tik mokinių darbuose, bet apskritai visuomenėje. Pavyzdžiui, mes, mokytojai, kartais net iš kultūros įstaigų gautuose įvairiuose kvietimuose, dviejų sakinių laiškuose randame penkias skyrybos, dvi rašybos klaidas. Tai iš tiesų tendencijos yra. Nežinau, ar jos gąsdinančios, ar labiau motyvuojančios.
Jeigu dar turime kalbos įstatymą, jeigu tikrai lietuvių kalbos prestižas yra svarbus ir jeigu mes taisyklingą kalbos vartojimą siejame su žmogaus prestižu, tai tada reikėtų susimąstyti ir šitą dalyką spręsti“, – sako mokytojas.
Nežinau, ar tendencijos gąsdinančios, ar labiau motyvuojančios, – sako mokytojas.
Mokykloje raštingumui nelieka laiko
Anot Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininko, dabartinės mokyklinės programos, ypač 11-os ir 12-os klasių, yra tokios intensyvios ir jose tiek daug literatūrinės medžiagos, kad paprasčiausiai nebelieka laiko raštingumui ugdyti.
„O paskui žmonės nueina į universitetus, gal ten ir turi kalbos kultūros dalyką, kuris privalomas turbūt visiems, bet kas tas vienas semestras? Paskui dingsta tie įgūdžiai“, – sako jis.
M.Grigaitis sako sulaukiantis ir raštingų moksleivių nusivylimo, kai šie ne filologų akademinio pasaulio atstovų, profesorių ir docentų medžiagoje randa labai nemažai klaidų.
„Čia problema yra dar globalesnė ar platesnė negu tik mokinių neraštingumas, čia greičiausiai reikėtų kalbėti apie apskritai visuomenės gramatinį neraštingumą“, – sako mokytojas.
Priežastys kompleksinės
Anot mokytojo M.Grigaičio, prastėjančio jaunimo raštingumo priežastys yra kelios.
„Vaikai gauna labai daug vizualios informacijos, žodinė informacija nebėra dominuojanti. Arba ji yra kartu integruota ir pateikiama intermedialiomis priemonėmis. Man atrodo, kad akylumas kalbai ir jos vartojimui dėl to irgi nyksta ir tai prisideda prie šitos problemos aštrumo“, – sako jis.
Mokytojas pastebi ir socialinių tinklų įtaką, kuriuose „kas kaip nori, tas taip rašo“.
„Įdomus eksperimentas yra – Nacionalinė švietimo agentūra padarė Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą (PUPP) nuotoliniu būdu ir vaikai rašo kompiuteriu. Mes jau perspėjame mokinius, kad tai, ką jie įgijo bendraudami virtualybėje – įpročius rašyti be lietuviškų raidžių, be skyrybos ženklų – taps jų priešu. Nes, tarkime, pragmatiškai žvelgiant, sumažins jų pažymį.
Iš tiesų tam tikrose elektroninėse terpėse tiesiog natūraliai vyksta buitinis bendravimas ir žmonės mažiau žiūri savo kalbą, bet jos suformuoja tam tikrus įgūdžius, kurie paskui ir oficialesnėse situacijose trukdo vaikams atsirinkti, kaip taisyklingai rašyti“, – pastebi mokytojas.
Mokyklinis raštingumas suprantamas labai siaurai
Tuo tarpu Lietuvių kalbos instituto (LKI) mokslo darbuotoja sociolingvistė R.Čičirkaitė jaunimo raštingumo problemos nemato. Ji akcentuoja, kad įprastai raštingumas suvokiamas per siaurai, o jaunimo raštingumo prastėjimo nerodo jokie moksliniai tyrimai.
„Jaunų žmonių raštingumo vertinimo matu tampa mokyklinis raštingumas. O jis suprantamas labai siaurai – kaip paklusimas gramatikose, žodynuose ir vadovėliuose įtvirtintoms taisyklėms kalbant ir rašant, prisitaikymas prie šių taisyklių, paklusimas autoritetui.
Kas yra mokyklinis raštingumas? Vos įžengę pro mokyklos duris pirmokai dailyraščio užduotimis mokomi tiksliai atkartoti mokytojo rašyseną, raidžių dydį, jų pasvirimo į dešinę laipsnį, jiems nurodoma, kokios spalvos rašikliu galima rašyti. Vėliau jie mokomi rašyti ir kalbėti taip, kad atitiktų vadovėliuose, gramatikose ir žodynuose nurodomas taisykles.
Vyresnėse klasėse jie sužino, kaip tinkamai rašyti tokius mokyklinius žanrus, kaip rašinius, atpasakojimus, teksto analizes ir panašiai. Nuo pat pirmos klasės jie mokomi, ką ir kaip turėtų galvoti ir rašyti apie skaitomus literatūros kūrinius, kokia nuomonė vertinama geru, o kokia – prastesniu pažymiu. Ir bet koks neatitikimas mokyklos kaip institucijos nustatytiems reikalavimams laikomas neraštingumu ir prasto išsilavinimo požymiu“, – sako R.Čičirkaitė.
Prastėjantį raštingumą įrodančių tyrimų nėra?
„Graudūs verksmai, kaip jaunų žmonių raštingumas ir apskritai išsilavinimas prastėja, labiau susiję su nostalgija praeičiai nei turi realaus pagrindo, kuris būtų apčiuoptas objektyviais moksliniais tyrimais“, – sako sociolingvistė.
Ką mes pastebime? Kad mokytojai geriau instruktuojami, kaip ir ką taisyti, kitaip tariant, jie vis daugiau visko žymi paraštėse, – sako R.Čičirkaitė.
R.Čičirkaitė užsimena, kad su kolegomis šiuo metu vykdo raštingumo tyrimą: analizuoja mokyklinius moksleivių rašto darbus, tiria, kaip jų raštingumas keitėsi nuo 1950 m. iki dabar.
„Ir ką mes pastebime? Kad mokytojai geriau instruktuojami, kaip ir ką taisyti, kitaip tariant, jie vis daugiau visko žymi paraštėse. Kad tai, ką mokytojai žymėjo paraštėse kaip klaidas anksčiau, jie žymi iki šiol. Kad aštuntą dešimtmetį žodį pjauti su j rašantis moksleivis mokytojų įvertinamas kaip darantis klaidą, o devintą dešimtmetį tas pats vaikas, rašydamas tą patį žodį su j, jau įvertinamas kaip rašantis be klaidų. Taigi nors vaiko gebėjimas užrašyti žodį nepasikeitė, pasikeitė rašybos norma, taigi ir mokyklinio raštingumo vertinimas“, – pasakoja R.Čičirkaitė.
Nerimti atrodo pagraudenimai, kad šiuolaikinės technologijos ar interneto komentarai prastina jaunų žmonių raštingumą, – sako R.Čičirkaitė.
Ji kritiškai žvelgia ir į viešojoje erdvėje vis pasirodančius teiginius, kad jaunų žmonių raštingumas sovietmečiu menko dėl rusų, o dabar – dėl anglų kalbos.
„Mūsų atliekami mokyklinių rašto darbų tyrimai rodo, kad jauni žmonės nerašo vis prasčiau. Apskritai – didžioji dalis to, ką mokytojai sąsiuvinių paraštėse žymi kaip rašybos klaidą, daugeliu atveju yra gana tikslus sakytinės kalbos atvaizdavimas raštu, t. y. moksleiviai rašo taip, kaip taria. Be to, nerimti atrodo ir pagraudenimai, kad šiuolaikinės technologijos ar interneto komentarai prastina jaunų žmonių raštingumą – rašto darbų analizė rodo, kad moksleiviai netrumpina rašomų žodžių, „nešvepluoja“, – sako ji.
Raštingumas – ne tik gramatika
Sociolingvistės nuomone, raštingumo sąvoka turėtų būti suvokiama plačiau.
„Būti raštingam – tai pirmiausia turėti ką pasakyti, turėti idėjų, gebėti jas tiksliai, patraukliai ar įdomiai, nelygu, ko siekiama, perteikti žodžiu ar raštu, kalbant savo balsu, rašant savo žodžiais, gal net papildant ar iliustruojant savo kuriamą tekstą garso ar vaizdo įrašais. Taigi svarbu ne tik žodžiu ar raštu kuriamo teksto forma, atitiktis tuo metu galiojančioms taisyklėms, bet ir turinys. Jei pirmiau galvotume apie turinį, pagrindinę savo teksto idėją, forma rastųsi pati savaime“, – sako LKI mokslo darbuotoja.
Iš dalies jai pritaria ir lietuvių kalbos mokytojas M.Grigaitis:
„Raštingumo sąvoka tikrai yra pasikeitusi, ji yra daug platesnė, suprantame, kad tai yra ne tik informacijos išmokimas. Tai yra jos suvokimas, tai yra labai kritiškas informacijos vertinimas, nes labai daug yra įvairių ir propagandinių mechanizmų, kuriais dabar yra bandoma konstruoti nuomonę. Kritiškai mąstyti, kritiškai analizuoti, interpretuoti ne tik grožinius tekstus, bet apskritai žiniasklaidos pranešimus, politinius pranešimus – tai yra raštingumo dalis.“
Reikia keisti egzaminą
Nors pašnekovai turi skirtingą požiūrį į jaunimo raštingumo gebėjimus, visgi sutaria dėl vieno – būtina keisti dabartinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą.
Lietuvių kalbos mokytojo M.Grigaičio nuomone, dabartinis egzaminas tiesiog neatitinka šių dienų realybės.
„Tokio žanro rašinio, koks yra rašomas per egzaminą, niekur kitur nereikia. Žmogus išėjęs iš egzamino šitą dalyką tiesiog paprasčiausiai pamirš. Vadinasi, tas egzaminas ir visas pasiruošimo procesas, mano nuomone, nėra visiškai tikslingas. Dėl to, kad mes ugdome tai, ko realiai gyvenime nelabai reikės. Taip, reikės sistemingai sudėlioti medžiagą, mokėti analizuoti problemą, tai šitą galima pritaikyti, bet štai toks žanras, jis neegzistuoja, jo niekur nerasite“, – mano mokytojas.
Kritišką požiūrį į dabartinį egzaminą išsako ir R.Čičirkaitė.
„Per 12 mokykloje praleistų metų jauni žmonės yra supratę, kad ne drąsi kūrinio interpretacija jiems garantuos gerą pažymį, ne argumentuotas asmeninės nuomonės reiškimas, o pagrindinių tezių apie kūrinius atkartojimas žodžiu ar raštu.
Taigi ir per egzaminą mokiniai, bijodami suklysti, demonstruoja ne savo gebėjimą mąstyti, samprotauti ar argumentuoti, o siekia išlikti saugios teksto interpretacijos rėmuose ir tvarkingai reprodukuoti pagrindines mokytojų jiems įkaltas tezes apie kūrinius. Darbus taisantys mokytojai vėlgi kasmet vis detaliau instruktuojami, kaip taisyti mokinių darbus“, – sako sociolingvistė.
Anot jos, galų gale gerą pažymį per egzaminą gauna tas moksleivis, kuris atitinka siauras vertinimo instrukcijas, kuris geba apsimesti, kad apie kūrinį kartais mano tai, ko iš tiesų gal net nemano.
Akivaizdu, kad kažkas nėra normalu, – sako mokytojas.
„Manyčiau, kad egzaminų rezultatai tikrojo moksleivių raštingumo nerodo – rodo, kiek moksleiviai geba rašyti ir kalbėti laikydamiesi egzaminuotojų taisyklių. Kitaip tariant, rodo jų gebėjimą prisitaikyti, išlikti atspariems stresui, kuris natūraliai kyla per egzaminą“, – sako ji.
M.Grigaitis pabrėžia, kad poreikį keisti egzaminą parodo ir jo rezultatai.
Egzaminų rezultatai rodo moksleivių gebėjimą prisitaikyti, išlikti atspariems stresui, kuris natūraliai kyla per egzaminą, – sako R.Čičirkaitė.
„Nėra normalu, kai didžioji dalis Lietuvos gauna vos pusę balų. Rodos, vidurkis yra apie 54 balus. Akivaizdu, kad kažkas nėra normalu. Nenormalu, kad jie rašo jiems svetimą žanrą, tai nesusiję su jų saviraiška, jų egzistencinė arba kultūrinė patirtis nelabai gali atsiskleisti, ji labiau yra išmokta. Todėl ir viskas labai dirbtinai konstruojama“, – kritikuoja mokytojas.
Siūlo egzaminą iš trijų dalių
Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojo M.Grigaičio nuomone, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas galėtų būti sudarytas iš trijų dalių: raštingumo testo, teksto suvokimo užduoties ir probleminio samprotavimo teksto kūrimo.
„Per literatūros pamokas mes pirmiausia mokomės suprasti tekstus, interpretuoti tekstus, juos analizuoti. Tai viena dalis egzamino turėtų tikrinti šitą gebėjimą“, – sako jis.
Raštingumas bus svarbus bet kam, – sako M.Grigaitis.
Mokytojo nuomone, verta grįžti ir prie gramatikos testo, kuris padėtų gerinti raštingumą ir tai vėl grąžintų tą dėmesį raštingumui per 11-os ir 12-os klasės pamokas.
„Raštingumo gebėjimai bus svarbūs bet kuriam žmogui, išėjusiam iš mokyklos. Jis galbūt mažiau skaitys literatūrą, gal jis tos aukštosios klasikos nepajėgus suprasti. Bet jau raštingumas bus svarbus bet kam: kad parašytų prašymą į darbą, kad jis galėtų sudėlioti savo mintis taisyklingai. Todėl, man atrodo, kad raštingumo testas irgi yra labai svarbus“, – sako jis.
M.Grigaičio manymu, moksleiviai turėtų rašyti remdamiesi problemomis, kurios egzistuoja čia ir dabar.
„Ar tai būtų žmogaus teisės, ar ekologija, ar vartotojiškumo kultas – visa tai, kas yra čia arti, ir tas užduotis nebūtų sunku formuluoti, kasmet kitokias problemas siūlyti spręsti“, – sako jis.
„Taip mes apimtume tris svarbiausias mūsų dalyko funkcijas: mokytume raštingumo, mokytume suprasti tekstus ir mokytume kurti tekstus. Kadangi dabar atnaujinamas egzaminas, man atrodytų visai tikslinga taip dėlioti patį egzaminą ir pačios programos prioritetus“, – sako mokytojas.
Egzaminais tikrinkime, kaip žmogus geba mąstyti
LKI mokslo darbuotoja R.Čičirkaitė taip pat sutinka, kad moksleiviai turėtų rašyti jiems svarbiomis temomis.
„Egzaminais tikrinkime ne tai, kaip žmogus įsisavino lietuvių kalbos ir literatūros faktus ir moka juos atkartoti, bet kaip jis geba mąstyti, kaip konstruoja argumentus, kuo juos paremia, ar tikrina faktus ką nors teigdamas, kaip kritiškai ir savarankiškai jis vertina jam pačiam įdomius ir aktualius tekstus, kaip aiškiai ir nuosekliai dėsto mintis, ar moka cituoti.
Duokime jauniems žmonėms rašyti tekstus jiems svarbiomis temomis, apie jų pačių skaitytas knygas, leiskime lyginti filmus, spektaklius su tekstais. Ko bijome? Kad paaiškės, jog abiturientas yra perskaitęs knygą, kurios mokytojas nėra skaitęs, ir nebus kaip įvertinti to jauno žmogaus?“ – kritiškai žvelgia dr. R.Čičirkaitė.
Ji kelia ir kitą klausimą – kodėl egzaminų metu vis dar rašoma ranka.
„Juk baigę mokyklas jie dažniausiai rašys kompiuteriu, naudosis automatiniu korektūros taisymu, todėl leiskime jiems išmokti tai daryti dar mokykloje, tuomet nereikės to daryti universitete“, – sako ji.
Nesureikšmina egzaminų rezultatų ir reitingų
R.Čičirkaitė kritiškai žvelgia į egzaminų sistemą apskritai.
„Kodėl iš egzaminų rezultatų sprendžiame apie jaunų žmonių išsilavinimą? Kodėl nekeliame klausimo, ar gali būti taip, kad egzaminų rezultatai yra prastų mokymo programų, neįtraukiančio mokymo turinio ir neaktualių mokymo vadovėlių atspindys?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Mokytojas M.Grigaitis atkreipia dėmesį, kad kritikuojamas ir kitas – matematikos egzaminas bei moksleivių matematikos gebėjimai.
„Matome, kad matematikos dėstymo irgi tragiški rezultatai. Ir matematikai šneka apie tai, kad jie ne visai lavina tai, kas jiems yra aktualu, kad to samprotavimo nebelieka“, – sako mokytojas.
Matematikos dėstymo irgi tragiški rezultatai, – sako M.Grigaitis.
M.Grigaitis sako, kad vien tik egzaminų rezultatai irgi neparodo mokymosi kokybės, ir pažeria kritikos skelbiamiems mokyklų reitingams.
„Dėl reitingų esu skeptiškas ir sakyčiau, kad valstybė gal turėtų susikurti savo reitingavimo sistemą, kuri labiau skatintų reflektuoti, o ne tokias žiurkių lenktynes, kai mokyklos viena kitai nori vos ne gerklę perkąsti ir aplenkti net ne kokybe, o tiesiog reklaminėmis akcijomis. Aš asmeniškai nesileisčiau į šiuos žaidimus“, – sako jis.
Švelninti taisykles?
M.Grigaitis užsimena, kad yra ir dar viena priemonė, kuri galimai galėtų spręsti prastėjančio visuomenės raštingumo problemą – lietuvių kalbos taisyklių švelninimas.
„Keičiasi laikas ir kalbininkai galbūt turėtų permąstyti, kiek tos griežtos taisyklės, gal jas kažkiek švelninti, – sako mokytojas. – Kol kas dar ir tie kalbininkai nelabai sutaria – vieni nori labai liberaliai viską daryti, leisti rašyti bet kaip, kiti sako, kad mes turime labai saugoti kalbą. Aš gal centro poziciją užimčiau – kad iš tiesų kol kas dar turėtume stengtis bent jau išlaikyti esminius bazinius raštingumo principus, bet gal tų taisyklių kartais tikrai yra per daug.“
Funkcinis raštingumas kartais tampa privilegijuotų kalbininkų, kurie turi galią, įrankiu vos ne reguliuoti visuomenę, – sako M.Grigaitis.
Jis sako, kad kartais patys mokytojai nežino kai kurių taisyklių. Jis sako, kad apie kai kurias atnaujinamas taisykles mokytojai net nebūna informuojami.
„Tai irgi rodo, kad funkcinis raštingumas kartais tampa privilegijuotų kalbininkų, kurie turi galią, įrankiu vos ne reguliuoti visuomenę“, – sako mokytojas.
Technologijos – tik pliusas
R.Čičirkaitė primena, kad esama ir kompiuterinio, skaitmeninio, finansinio, medijų raštingumo, kurie, anot jos, tik papildo vienas kitą ir padeda orientuotis ir gerai jaustis žinių visuomenėje.
„Sakyčiau, kad daugeliu atvejų jauni žmonės greičiau perpranta technologijas ir geba jas pasitelkti savo reikmėms – duokime jiems sukurti videoistoriją, parašyti romaną trumposiomis žinutėmis, parašyti samprotaujamąjį rašinį jų pačių pasirinkta tema ir iliustruoti jį savo pačių sukurtais ar parinktais vaizdo ar garso elementais ir nustebsime pamatę, kokie raštingi, kūrybingi ir kritiški jauni žmonės“, – sako pašnekovė.
Anot sociolingvistės, skaitmeninis raštingumas gali sustiprinti ir kitus svarbius gebėjimus.
„Kai kuriose Lietuvos mokyklose pradinukų per informacinių technologijų pamokas naudojama „Scratch“ programa galima kurti animuotas interaktyvias istorijas, mokytis pasakoti ne tik raštu ar žodžiu, bet ir vaizdu ar garsu, dalintis šiomis istorijomis virtualioje erdvėje, mokytis, kad tinkamai parinktas vaizdas ar garsas papildo istoriją, suteikia jai naujų reikšmių.
Jei tai geba daryti pradinukai, pagalvokime, kaip puikiai su užduotimi galėtų susidoroti abiturientai, tačiau ar egzaminas tikrina šiuos jų gebėjimus? O gal vis dar prašo rašyti, tarkim, apie tėvo ar motinos vaizdinį literatūroje ir pasiremti nurodytais programiniais autoriais?“ – kritiškai žvelgia R.Čičirkaitė.
Jos nuomone, technologijos neišstumia rašto ir jo kultūros – pastaroji šiais laikais tiesiog įgyja naują formą.
„Kaip televizijos atsiradimas neišstūmė radijo, kaip audioknygos atsiradimas neišstūmė popierinių knygų, taip rašto neišstumia technologijos, priešingai – sudaro galimybę jam atsirasti tokiose erdvėse, kuriose iki šiol jo nebuvo“, – sako pašnekovė.
