„Ar tai tie patys žmonės, kurie stovėjo susikibę Baltijos kelyje? Manau, kad lietuviai be vargo įveiktų savo problemas, jei atgautų tą dvasią ir jėgą. Jie tai turi ir jie įrodė, kad tai turi, todėl metas jas išsitraukti iš stalčiaus ir vėl pasinaudoti“, – ragino italas profesorius, kalbėdamas, kad lietuviuose šiandien pastebi daug nusivylimo.
– Kokie vėjai jus atpūtė į Lietuvą?
– Esu vedęs lietuvę muzikologę Liną Navickaitę-Martinelli. Ją sutikau Suomijoje, kai dirbau Helsinkio universitete. Gimus sūnui, maždaug prieš ketverius metus, nusprendėme pasirinkti Lietuvą auginti savo lietuviškų ir itališkų šaknų turintį sūnų. Lietuva galėjo mums pasiūlyti geras darbo galimybes. Mano žmona dabar dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o aš – KTU. Nėra blogai (šypsosi).
– Kas jus labiausiai šokiravo Lietuvoje?
– Atsakysiu pusiau rimtai, pusiau juokais. Pradėsiu nuo pačios rimčiausios dalies. Tik prašau nė vieno neįsižeisti. Juokinga, kai per televizorių rodomi dubliuoti filmai, kuriuos garsina vis tas pats vyriškas balsas, įkūnijantis absoliučiai visus charakterius: įsivaizduokite, kai Marilyn Monroe sako „Aš tave myliu, mažuti“ saldžiausiu ir seksualiausiu balsu, o tą balsą permuša rimtas vyriškas balsas, rimtai bei profesionaliai tariantis tuos pačius žodžius.
Kitas juokingas dalykas yra tai, kad realiai neturite lietuviškų keiksmažodžių ir esate priversti keiktis rusiškai. Esu kilęs iš Pietų Italijos, kur mes ne tik specializuojamės, kaip iškeikti žmones, bet taip pat iškeikiame jų mamas, seseris, jų Anapilin išėjusius giminaičius... Turime visą katalogą keiksmažodžių.
Galiausiai antropologiniu požiūriu pastebėjau, kad įdomu tai, jog Lietuvoje du trečdaliai žmonių yra vadybininkai.
– Gerai, jeigu tai buvo rimtoji dalis. Pakalbėkime apie „nerimtąją“.
– Vienas nuostabiausių dalykų Lietuvoje, kuriuos aš atradau, yra derinys „kepta duona+alus+sportas per televiziją. Idealus vakaras! Žinoma, kaip italas, dievinu futbolą, bet gimtinėje žaidžiau krepšinio komandoje, taigi krepšinis mane taip pat žavi. Be to, labai gerbiu Rūtą Meilutytę: jos aukso medalis Olimpinėse žaidynėse buvo iš tiesų didinga akimirka.
Kitas dalykas, kurį mėgstu Lietuvoje, yra minimalistinė muzika: nuo tradicinių sutartinių iki tokių didžių kompozitorių kaip Bronius Kutavičius ir Rytis Mažulis. Negaliu nepaminėti „Fluxus“ judėjimo, pradėto lietuvių menininkų Jurgio Mačiūno ir Jono Meko. Dievinu konceptualumą tiek mene, tiek gyvenime, o „Fluxus“ yra konceptualumo triumfas juose abiejuose.
Su žmona žiūrėjome filmą „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“. Ji man paaiškino visus juokelius. Tas filmas – puiki sovietinio laiko parodija. Dar turiu paminėti Birutę Galdikas, vieną žinomiausių pasaulyje orangutangų tyrėją, antropologę.
Vis dėlto numeris vienas, kalbant apie Lietuvą, man yra visas laisvės judėjimas, ypač pacifistinė jo pusė: Dainuojamoji revoliucija, Baltijos kelias. Tai buvo pamoka visam pasauliui, kaip maža šalis gali kovoti prieš didžiulę, pasitelkdama idėjų galią, meną, emocinę stiprybę.
Nė kiek neperdedu: labai domiuosi taikos studijomis ir galvoju, kad Sąjūdis turėtų būti tiriamas kartu su Indijos nepriklausomybe ar panašiais įvykiais – kaip nesmurtinio išsivadavimo pavyzdžiai. Jei neprieštarausite pateiksiu ir truputį kritinių pastabų kaip užsienietis.
Šiandien kartais Lietuvos žmonėse matau nusivylimą gyvenimu, institucijomis, politika, ekonomika. Nusiteikimas tiesiog toks, kad „su tuo nieko negalime padaryti“, „niekas niekada nepasikeis“ ir pan. Ar tai tie patys žmonės, kurie stovėjo susikibę Baltijos kelyje? Manau, kad lietuviai be vargo įveiktų savo problemas, jei atgautų tą dvasią ir jėgą. Jie tai turi ir jie įrodė, kad tai turi, todėl metas jas išsitraukti iš stalčiaus ir vėl pasinaudoti.
Ar tai tie patys žmonės, kurie stovėjo susikibę Baltijos kelyje? Manau, kad lietuviai be vargo įveiktų savo problemas, jei atgautų tą dvasią ir jėgą. Jie tai turi ir jie įrodė, kad tai turi, todėl metas jas išsitraukti iš stalčiaus ir vėl pasinaudoti, – ragino italas profesorius, kalbėdamas, kad lietuviuose šiandien pastebi daug nusivylimo.
– O kaip atsidūrėte būtent KTU?
– Už tai turiu būti dėkingas prof. Dariui Kučinskui, kuris pasiūlė galimybę dirbti Audivizualinių menų katedroje, Humanitarinių mokslų fakultete (dabar – Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas).
Pasinaudojau šia galimybe, nes buvau sužavėtas minties imtis humanitarinių mokslų technologijų universitete. Mano požiūris į mokslinius tyrimus visuomet buvo labai tarpdisciplinis, taigi atsidūriau tokioje aplinkoje, kokią mėgstu.
– Neseniai stojote prie Tarptautinio semiotikos instituto KTU vairo. Kokie artimiausi instituto planai?
– Pirmiausia mūsų birželį laukia kongresas Kaune. Jis vadinsis Tarptautiniu „numanitarinių“ mokslų kongresu. Narstysime temą „Humanitarinių mokslų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje“. Bus prezentacijų, įvairių užsiėmimų bei atvirų seminarų, kuriuose bus kalbama apie komercinę semiotiką, kultūros analizę, mobiliąsias aplikacijas ir pan. Kongresas jau pritraukė 110 dalyvių iš 17 šalių.
Mes taip pat kuriame semiotikos doktorantūros programą. Egzistuoja Europos semiotikos doktorantūros tinklas „SemiKnow“, kuriame bendradarbiauja Tartu (Estija), Turino (Italija), Sofijos (Bulgarija) ir Rovaniemio (Suomija) universitetai. KTU ketina prie jo prisijungti.
Vis dėlto didžiausias mūsų siekis – pasiekti Kauno ir Lietuvos auditoriją. Kuriame didžiulę skaitmeninių knygų, muzikos ir filmų biblioteką, turime mintį padaryti ją prieinamą gyventojams. Taip pat vykdome labdaringus projektus su „Išgelbėkime vaikus“ Lietuvoje ir tikimės prisidėti prie informacijos sklaidos apie našlaičius bei problemines Lietuvos šeimas.
Dalį per kongresą surinktų lėšų skirsime labdarai. Daug dirbame ir su Tarptautiniu semiotikos institutu (ISI). Su manimi jame dirba puikūs žmonės. Ypač norėčiau paminėti administracijos vadovę Audronę Daubarienę, kuri tiesiog gimusi spręsti problemas ir yra be galo malonus žmogus.
– Paminėjote „numanitarinius“ mokslus. Kas tai yra?
– Jei turėčiau parinkti vieną žodį, kuris apibendrina mano visas dabartines veiklas, pasirinkčiau numanitarinius mokslus. Tai yra pirmaujančių mokslinių tyrimų samprata, kurią mes sukūrėme Tarptautiniame semiotikos institute (ISI). Mes siekiame diskutuoti apie problemas ir galimybes, su kuriomis susiduria humanitariniai mokslai, jų susikirtimą su kitais tyrimo laukais, taip pat sukurti naują, tarpdisciplinę platformą mokslininkams ir studentams (taigi „naujus“ humanitarinius mokslus).
Kai vienas mato dalykus pagal šią naujausią perspektyvą, tampa aišku, kad visos į pažiūros skirtingos veiklos yra susijusios: NVO, populiarioji kultūra, kultūros paveldas, menai ir politika. Josm visos įdomūs „numanitarinių“ mokslų laukai.
– Kokie jūsų paties artimiausi moksliniai planai?
– Turiu jų daugybę. Ar žinote seną anektdotą apie mokslininkus? Yra jų du tipai: tie kurie tiek specializuojasi kad galiausiai žino viską apie nieką, ir tie, kurie labai eklektiški, kurie galiausiai nežino nieko apie viską. Taigi aš pats iš tiesų priklausau antrajai jų grupei.
Dalyvauju Lietuvos mokslo tarybos (LMT) projekte apie muziką ir politiką. Užbaigiau monografiją apie gyvūnus kine. Taip pat rašau populiariosios muzikos istoriją su kolega Franco Fabbri. Be to mano institutas dalyvauja šešiose skirtingose nacionalinėse ir Europos programose, yra padavęs paraiškas dėl šešių visiškai skirtingų projektų, kurie susiję su kultūros paveldu, tarpdisciplinėmis studijomis ir pan.
– Netrukus aukštosios mokyklos pakvies stojančiuosius, o abiturientų laukia egzaminai. Ką patartumėte šiems jauniems žmonėms?
– Manau, kad jie daug kartų jau girdėjo tuos tradicinius patarimus, kaip kad „galvokite pozityviai“, „neatidėkite mokymosi paskutinei dienai“ ir pan. Taigi duosiu keletą netradicinių patarimų. Naktį prieš egzaminus siūlau nuveikti kažką malonaus. Tikrai neturiu minty alkoholio, nes kitą rytą laukia jo pasekmės. Siūlau pasirinkti mėgstamą veiklą – vieniems ar su draugais. Tai gali būti filmas, romantiškas pasimatymas, kelios valandos „Angry birds“ maratono – bet kas, kas sumažins įtampą.
Egzamino dieną mano patarimai būtų tokie: jei tai testo klausimai, neatsakinėkite jų įprastine tvarka. Pirmiausia susidorokite su paprasčiausiais klausimais. Atsakę juos pradžioje turėsite daugiau laiko stabtelti ties sudėtingesniais. Be to, taip sustiprinsite pasitikėjimą savimi, kad jau šį bei tą atsakėte teisingai.
Kitas dalykas – įsijautimas į progą. Dauguma žmonių mano, kad, jeigu jie įvykiui suteikia pernelyg daug reikšmės, kyla dar didesnė įtampa bei baimė. Priešingai – būkite tikri, kad tai labai svarbus momentas jūsų gyvenime. Padarykite, ką galite geriausia, kad šis istorinis momentas taptų jūsų pergale.
Jei padarėte viską, ką galite geriausia, neturėsite kuo save kaltinti. Jei laimėsite, jūs to verti. Jei pralaimėsite, tai nebus jūsų asmeninis pralaimėjimas, nes padarėte, ką galėjote. Blogiau yra gyventi, jaučiant kirbantį nusivylimą, kad „Oh, jeigu būčiau tai padaręs...“. Žinoma, šis patarimas galioja ne tik stojantiesiems, o ir gyvenime. (Šypsosi).
– Duotumėte tinkamo studijų pasirinkimo receptą?
– Vėl paliksiu nuošalyje tradicinius pasiūlymus ir plauksiu prieš srovę. Suaugusieji patars jums pasirinkti studijas, kurios garantuotų jums darbą. Žinoma, tai protingas patarimas, tačiau patartina pasirinkti kažką, kas jums iš tiesų prie širdies.
Lai tai būna jūsų aistros tęsinys! Jeigu tai padarysite, jūsų studijų patirtis bus kur kas malonesnė (nes mėgsite tai, ką darote), greitesnė (nes tai, kas patinka praeina greičiau) ir efektyvesnės (nes apie tai jau žinote nemažai ir norėsite sužinoti kažką nauja).
Be to, aš manau, kad visuomet geriau dirbti darbą, kuriam jaučiate aistrą. Jeigu mėgstame muziką, jums reikia tapti naujuoju Johannu Sebastianu Bachu, Micku Jaggeriu ir pan. Nesiekite šlovės, siekite sėkmės, o šios sąvokos skiriasi iš esmės. Galiausiai būkite pasirengę sunkiam darbui ir mylėti kiekvieną prakaito lašelį šiame procese. Jūs turite būti genijus savo srityje, tačiau prisiminkite išradėjo Thomo Edisono žodžius: „Genijus yra vienas procentas įkvėpimo ir 99 proc. prakaito“.
