Lietuviai – stipresni, nei mano
„Daugelis mokslo institucijų padalinių, kuriuos aplankėme, turi labai gerą įrangą. Pasinaudodami struktūriniais fondais jie pasistatė imperijas. Vien dėl to jūs turite didžiulį potencialą. Problema ta, kad dažniausiai tikroji jėga slypi žmogiškuosiuose ištekliuose. Mes matėme laboratorijų, kurios įrengtos tobulai, tačiau stovi pustuštės. Reikia galvoti, kaip paskatinti jose dirbti Lietuvos studentus, kaip išlaikyti talentingus mokslininkus, kaip pasiūlyti jiems pakankamą atlyginimą. Lietuva turi didelį potencialą ir reikia juo tinkamai pasinaudoti“, – sako Trento universiteto Italijoje patarėjas mokslo klausimais prof. Jordanas Ferencas.
Pasak jo, tai – svarbiausias dalykas, kur Lietuva turi rasti būdų pasitempti, nes visais kitais parametrais nenusileidžia kitiems pasaulio mokslininkams. „Lietuvos mokslininkai turi išmokti labiau pasitikėti savimi – dažniausiai jie yra kur kas stipresni nei mano. Dažnai jie mąsto regioniniu lygiu, savo konkurentėmis įvardija Baltijos šalis – Latviją, Estiją, kartais Lenkiją. Jie turi išmokti mąstyti plačiau. Galbūt dėl to iš dalies kaltas istorinis palikimas. Aš pats esu vengras, žinau, kad kažkodėl dažnai galvojame, jog Vakarai visada visais atžvilgiais yra geresni už mus, bet tai nebūtinai tiesa. Tikrai galime būti lygiaverčiai partneriai“, – įsitikinęs prof. Jordanas Ferencas.
Pozityvų ekspertų požiūrį sustiprino puikų įspūdį palikę doktorantai. „Jaunoji Lietuvos karta turi šviesias ateities perspektyvas. Jie augo nebe Sovietų Sąjungoje – tas laikotarpis, deja, buvo iš dalies prarastas, nes žmonės nebuvo mokomi galvoti, kaip būti konkurencingiems. Be to, jauni žmonės moka anglų kalbą, ką ne visada galėjau pasakyti apie vyresnę kartą. Bet matydamas jaunus žmones, jų entuziazmą, susidariau išties teigiamą įspūdį“, – džiaugiasi prof. Anttis Vaheris.
„Vertindamas aukštojo mokslo instituciją, aš visada sau taikau vidinį matą – ar siųsčiau ten mokytis doktorantūros studijoms savo vaiką. Lankydamasis Lietuvoje keletą tokių vietų radau“, – užtikrina prof. Makara Gaboras.
Pasigedo podoktorantūros stažuotojų
Lankydamiesi biomedicinos mokslų institucijų padaliniuose ekspertai atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje beveik nėra podoktorantūros kultūros. „Žmonės beveik nežino apie tokią galimybę. Tačiau jei tikrai norite būti konkurencingi, turite siųsti žmones podoktorantūros stažuotėms į užsienį, ir pas jus turi atvažiuoti žmonės iš svetur“, – sako prof. Anttis Vaheris.
Kolegai antrina prof. Makara Gaboras: „Mums sakė, kad žmonės nenori likti podoktorantūroje, nes negauna nuolatinės darbo vietos kaip jauni tyrėjai. Tai ženklas, kad reikia daugiau pinigų skirti laikinoms pozicijoms ir šiek tiek jauniems žmonėms, kad jie galėtų įsitraukti į mokslinę veiklą. Tai sisteminė problema. Jei į institucijas ateina mažai podoktorantūros stažuotojų, joms trūksta žinių importo iš vakarietiško mokslo.“
Prof. Makara Gaboras taip pat siūlo daugiau dėmesio skirti doktorantų ruošimui: „Pavyzdžiui, klinikinės medicinos sistema yra vargana. Ką tik paruošti gydytojai turi 3–5 metus praleisti kaip rezidentai ir įgyti specializaciją ir tik tada gali pradėti doktorantūros studijas. Bet tai neveikia. Neįvertinama psichologija ir natūralus gyvenimo ratas, ypač moterų. Galbūt tai dar tinka fundamentaliesiems mokslams, bet ne tiems žmonėms, kurie planuoja specializuotis kaip gydytojai.”
Būtina išmokti susikoncentruoti
Ekspertai pataria galvoti apie koncentruotesnę mokslo politiką, o tai labai svarbu skirstant finansavimą. „Dabartinės mokslo politikos rezultatas yra fragmentacija, kai turite daug smulkių tyrėjų su organizacinėmis institucijų problemomis. Pastebėjome, kad kartais mokslo institutai ir aukštųjų mokyklų fakultetai veikia greta, bet ne kartu, ir mes nesupratome, kodėl taip vyksta. Taip, būna atvejų, kai tai veikia gerai, nes yra susiklosčiusi labai gera tyrimų aplinka, bet dažniausiai netenkama organizacijos, žmogiškųjų išteklių“, – savo nuomonę dėsto prof. Makara Gaboras.
Profesorius mano, kad Lietuvoje finansuojama per daug smulkių projektų, o tai trukdo atsiskleisti talentingiausiems mokslininkams. „Vengrijoje tokia situacija buvo 1995 m., kai politikoje vyravo mąstymas, kad mes privalome paremti visus žmones ir visiems turime skirti bent šiek tiek pinigų, kad jie galėtų išlikti. Bet anksčiau ar vėliau supranti, kad mokslas turi reikšti ne išlikimą, o realią veiklą. Jeigu tu nemoki pinigų už tai, kad mokslas būtų skatinamas, jis ir nebus“, – įsitikinęs ekspertas.
Griežtesnė patvirtintų paraiškų atranka Vengrijoje padeda kovoti su protų nutekėjimo problema. „Galvodami, kaip pakviesti sugrįžti į Vengriją jaunus, gabius mokslininkus, sukūrėme specialią schemą. Paskelbiamas konkursas, kurio nugalėtojai gauna milijoną eurų per penkerius metus suburti tyrėjų grupę ir įgyvendinti projektą. Konkurencija didelė – patvirtinama apie 10–15 procentų paraiškų. Tačiau tuomet tie jauni mokslininkai gauna vakarietiškus atlyginimus dirbdami Vengrijoje ir tai jiems suteikia postūmį likti čia“, – Vengrijos patirtimi dalijasi prof. Makara Gaboras.
