Įrengė keltuvus neįgaliesiems
Kauno Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) liepos viduryje informavo, kad S.Daukanto gatvėje esančiuose IV rūmuose įrengti neįgaliesiems skirti keltuvai, leidžiantys patogiai kilti ir leistis laiptais.
„Socialiai atsakingas ir neįgaliesiems draugiškas VDU savo lėšomis pritaikė pastatą judėjimo negalią turintiems studentams. Šio pritaikymo tikrai reikėjo, nes čia itin daug studentus aptarnaujančių padalinių: studentų reikalų tarnyba, studentų atstovybė, tarptautinių ryšių tarnyba, jaunimo karjeros bei karjeros ir kompetencijų centrai“, – pranešime spaudai buvo cituojamas studentų reikalų tarnybos direktorius Mantas Simanavičius.
Jo teigimu, trys keltuvai (vienas lauke ir du viduje) itin reikalingi, mat lankytojų skaičius išaugs: nuo naujų mokslo metų šiuose rūmuose repetuos ir vaidins Menų fakulteto studentai. Pastate veikia neįgaliesiems pritaikytas tualetas. Įrengiant keltuvus buvo panaudotos lėšos, surinktos VDU gerumo aukcionuose „Iš širdies į širdį“.
Į auditoriją patenka, bet joje judėti negali
Nepaisant tokių pokyčių, šalies aukštosios mokyklos vis dar per menkai pasirengusios priimti norinčius studijuoti neįgaliuosius, todėl jų skaičius kasmet mažėja (išskyrus vienintelį Kauno technologijos universitetą, kuriame neįgaliųjų padaugėjo nuo 70 iki 91). Kaip parodė kasmetis Lietuvos studentų sąjungos (LSS) tyrimas, šiemet aukštosiose mokyklose studijavo tik 878 negalią turintys studentai (daugiau nei pusė jų moka už mokslą visą arba dalį kainos), pernai – 996, o 2009–2010 metais – 1026.
Pagrindinė šių pokyčių priežastis nėra mažesnis neįgaliųjų noras siekti aukštojo mokslo diplomo. Kaip atskleidė tyrimas, jie nori integruotis ir lygiaverčiai dalyvauti studijų procese. Aktyvias studijų formas renkasi dauguma – net 72 proc. neįgaliųjų studentų: 58 proc. jų mokosi nuolatinėse, 14 proc. – dieninėse studijose. Itin padaugėjo magistrantų (nuo 8 proc. iki 31 proc. iš visų neįgaliųjų studentų).
„Praktiškai nėra nė vienos aukštosios mokyklos, kuri būtų visapusiškai pritaikyta neįgaliesiems judėti, – 15min.lt teigė LSS projektų vadovas ir socialinės integracijos koordinatorius Vytautas Valentinavičius. – Daugelis apklaustųjų atsakė, kad paskaitos vyksta studentams su negalia pritaikytose vietose – pirmame aukšte. Taip žeminamas žmogaus orumas – studentas turi teisę judėti visur ir žinoti, kas vyksta aukščiau. O jei kitame aukšte vyksta renginys? Tarytum sukuriamas inkubatorius – paskaitos organizuojamos tik viename aukšte, ten, kur įrengtas tualetas.“
Pašnekovas paminėjo Mykolo Romerio universitetą, kuris naujame pastate įrengė specialų liftą, įvažiavimą į kavinę, nes senajame neįgalieji esą negali pasiekti nei administracinių patalpų, nei valgyklos, nebent jiems kas nors padeda. Tarptautinės vadybos mokyklos (ISM) pastate Kaune studentai su vežimėliais, nesunkiai patekę į amfiteatrinę auditoriją, joje judėti negali.
Šiemet kas trečioje aukštojoje mokykloje auditorijos, administracinės, higienos ir bendro naudojimo patalpos pritaikytos judėjimo negalią turintiems asmenims. Pernai tokių buvo tik ketvirtadalis. 39 proc. aukštųjų mokyklų nurodė, kad jų patalpos neįgaliesiems pritaikytos iš dalies (pavyzdžiui, auditorijos, bet ne administracijos kabinetai), 28 proc. – visai nepritaikytos. Kai kur nurodyta, kad kaip tik šiuo metu vyksta rekonstrukcija, patalpas siekiant pritaikyti neįgaliesiems, įrengiami liftai.
Sveikatos sutrikimų turi ir dėstytojai
Iš viso šalyje įregistruotos 47 valstybinės ir privačios aukštosios mokyklos, į tyrimo anketos klausimus atsakė 42. Tik keturiose iš jų (Lietuvos karo akademijoje, Aukštojoje jūreivystės mokykloje ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus bei Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijose) nėra neįgalių studentų.
Kaip ir ankstesniais metais, daugiausia neįgaliųjų studijuoja VDU – 124 studentai. Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje studijuoja 60 neįgaliųjų.
Praėjusiais mokslo metais Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose mokėsi trys judėjimo bei mokymosi negalią turintys studentai iš užsienio, atvykę pagal Erasmus mainų programą.
Tarp dėstytojų taip pat esama neįgalių asmenų – penkiolikoje aukštųjų mokyklų dirba 22 dėstytojai su negalia, daugiau nei trečdalis iš jų turi judėjimo sutrikimų. Jiems svarbu ne tik patekti į auditorijas, bet ir į administracijos patalpas. Įvairią negalią turi ir 70 administracijos darbuotojų.
V.Valentinavičius atkreipė dėmesį į tai, kad daugumoje aukštųjų mokyklų nėra specialistų, atsakingų už neįgaliųjų integravimą. Užpildytas anketas jam atsiuntė prorektorė, rektoriaus ar fortepijonų klasės padėjėja ir pan. Be to, kvietimuose studijuoti aukštosios mokyklos pamiršta pažymėti, kad yra galimybė studijuoti neįgaliesiems.
Dauguma turi ne judėjimo negalią
Kita vertus, judėjimo negalią turi mažiau nei trečdalis neįgalių studentų. Didžiąją dalį (40 proc.) kamuoja vidiniai sutrikimai (diabetas, raudonoji vilkligė, epilepsija). 14 proc. turi regėjimo negalią, 5 proc. – klausos, 3 proc. – psichinę, 2 proc. – mokymosi. Šiems žmonėms aktualios ne specialiai pritaikytos patalpos, o adaptuotos studijų programos.
Todėl, pasak V.Valentinavičiaus, aukštosiose mokyklose reikėtų gerinti ne tik infrastruktūrą. Pavyzdžiui, praėjusiais metais klausos negalią turinčių studentų aukštosiose mokyklose buvo 9,38 proc., o šiais – 5,28 proc.
„Nepritaikius patalpų, judėjimo negalią turintys studentai vargu ar galėtų įgyti odontologo specialybę, o klausos negalią – lygiaverčiai dalyvauti paskaitose, gilinti žinias dalyvaujant mokslinėse konferencijose”, – kalbėjo tyrimo autorius.
Kurčiajam paskaitose būtinas vertėjas, kuris galėtų padėti suprasti ne tik dėstytojo pasakojimą, bet net, pavyzdžiui, skaidres, kurias ne visada lengva įskaityti.
„Šis studentas – netolygus varžovas sveikiesiems. Norint pasivyti bendramokslius, jam reikia mokytis vakarais arba studijuoti neakivaizdžiai, – pažymėjo V.Valentinavičius. – Užsienyje kurčiųjų studijas finansuoja valstybė. Vertėjais turi pasirūpinti aukštosios mokyklos, juk jos gauna studijų krepšelius. Kurtiesiems į gestų kalbą verčiamos ne tik paskaitos, bet ir mokslinės konferencijos.“
Tiek kurčiųjų, tiek suaugusiųjų mokyklą baigęs jaunuolis sunkiai konkuruoja su sveikaisiais dėl valstybės finansuojamos vietos, mat jo balai, ypač už lietuvių ir užsienio kalbas, dažnai būna žemesni.
Lietuvių kalba – sunkiai įkandamas riešutas
Vilnietis Ramūnas Bukeika baigė 10 klasių kurčiųjų mokykloje Antakalnyje. Mokslai čia trunka ilgiau nei įprastoje bendrojo lavinimo mokykloje – tam jam prireikė trylikos metų. Kadangi jo šeima stokojo pinigų, tėvai nusprendė, kad 20-mečiui sūnui, užuot sėdėjus mokyklos suole, geriau būtų dirbti.
Po penkerių metų Ramūnas nusprendė gauti vidurinio mokslo atestatą, todėl penktadieniais pradėjo mokytis suaugusiųjų mokykloje Kauno gatvėje. Ją lankė ir kurtieji, ir girdintieji. Vaikinas pamokas lankė su vertėja studente, bet jos pagalba buvo nepatenkintas, mat daug ko nesuprasdavo. Mokslus teko mesti. Kartu besimokiusi draugė Laura mokyklą baigė.
Staliaus diplomą įgijęs 15min.lt pašnekovas kurį laiką dirbo Vokietijoje, o dabar – bendrovėje „Liregus“, kur atlieka įvairius ūkinius ir rankų darbus. Laisvalaikiu jis nemažai sportuoja.
Paklaustas, ar norėtų tęsti mokslus, 29-erių Ramūnas susimąsto. Anksčiau jis puoselėjo tokius planus, susipažinęs su labiau išsilavinusiu žmogumi nervindavosi, bet dabar apie tai nebegalvoja. Vaikinui puikiai sekėsi matematika, mokykloje gaudavo devintukus ir dešimtukus, užtat lietuvių kalba šlubavo – rašydamas darė daug klaidų, buvo sunku suprasti ilgą tekstą. Kalbėdamas angliškai, jis žodžius taria taip, kaip rašo (priešingai nei to reikalauja taisyklės).
Tai – gestų kalbos ypatumai. Savita jos gramatika neturi laikų ir linksnių, priesagų ir galūnių, tačiau svarbūs judesiai, erdvė, veido išraiška. Nors kiekvieną raidę galima perteikti pirštų kombinacija, gestai žymi ne raides ar žodžius, o sąvokas. Lietuvių gestų kalba, besiskirianti nuo latvių, rusų, anglų ir pan., nėra lietuvių kalbos forma. Tai atskira kalba, Vyriausybės nutarimu – pripažinta kurčiųjų gimtąja.
Kurtieji studentai gali paprašyti profesionalių vertėjų paslaugų, už kurias jiems mokėti nereikia. Vertėjo padedamas Ramūnas gavo vairuotojo pažymėjimą ir dabar vairuoja nė kiek ne prasčiau nei kiti – nežinodamas net nesuprasi, kad jis visiškai nieko negirdi. Tačiau yra kita problema – vertėjų galima sulaukti tik darbo valandomis, tai yra iki 17 val., nors paskaitos, įvairūs renginiai vyksta ir vėliau. Šiuo metu deramasi, kad vertėjai dirbtų iki 21 val.
Beje, anksčiau mokykloje mokytojai kalbėdavo ir įprastai, ir gestais, dabar esą liko tik pastarieji. Ramūno teigimu, tai nėra patogu – gestų kalboje vartojama gerokai mažiau žodžių, todėl tokią mokyklą baigusiam žmogui būna daug sunkiau.
Dėstytojai galėtų naudoti mikrofonus
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentas Vilius Burneckas nuo gimimo neprigirdi, bet kalba. Jis tikino, kad nei bendraudamas, nei paskaitose nėra patyręs didesnių sunkumų, mat girdėti padeda specialus aparatas. Tik kalbėti telefonu jis negali. Negalia Viliui netrukdo nei bendrauti su draugais, nei keliauti, iškylauti gamtoje, žaisti boulingą, žiūrėti filmus, sportuoti, šokti, gaminti, groti gitara.
Iš pradžių Vilius galvojo apie kineziterapijos studijas Kūno kultūros akademijoje, bet dėl geresnių perspektyvų pasirinko farmaciją. Įgijęs diplomą jis norėtų dirbti šioje srityje, pavyzdžiui, vaistinėje ar medicinos atstovu.
Vaikinas gyrė savo dėstytojus, ypač vyresniuosius ir jaunus lektorius, kurie buvo tolerantiški, mielai padėdavo ir pakonsultuodavo, pasidalindavo paskaitų medžiaga. Tik pirmajame kurse keli dėstytojai kaltino studentą tinginiavimu, bet panašių priekaištų esą sulaukdavo ir kiti. Palankiai Vilius atsiliepė ir apie Kauno Varpo gimnaziją, kurią baigė. Tiesa, ten sulaukdavo tik kelių lengvatų, pavyzdžiui, papildomo mokymosi po pamokų.
Anot Viliaus, universiteto patalpos neprigirdintiesiems tinkamos, tik jie turėtų sėdėti pirmose eilėje, nebent dėstytojai kaip Amerikoje naudotų mikrofonus.
