Švietimo ir mokslo ministerija tuomet skelbė, kad ši programa bus skirta pradiniam, pagrindiniam ir viduriniam ugdymui, integruojama į kitus mokykloje mokomus dalykus.
Mokytojus ruošti ir metodologinę pagalbą turėjęs Ugdymo plėtotės centras šiam procesui nebuvo pasiruošęs. Imtis programos įgyvendinimo tuomet griebėsi Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetas, organizavęs „Lytiškumo ugdymo ir jaunimo rengimo šeimai kursus“, kuriuose ne tik nutylima daugeliu lytinio švietimo klausimų, bet ir manipuliuojama moksliniais metodais įrodytų faktų interpretacijomis.
Nepaisant oficialiai deklaruojamos programos įgyvendinimo pradžios, konstruktyvaus ir nuoseklaus lytiškumo ugdymo, lytinio švietimo mokyklose vis dar nėra.
Edukologė V.Gabrieliūtė: „Lytiškumo ugdymas nėra tik rengimas šeimai“
Lytiškumo ugdymo seminarus tėvams, pedagogams psichologams vedanti edukologė Vilma Gabrieliūtė teigė, kad kokybiškas lytiškumo ugdymas galėtų prisidėti prie daugelio socialinių problemų sprendimo.
„Lytiškumas yra svarbi asmens tapatybės dalis, kuri ima formuotis nuo mažens ir yra mums svarbi viso gyvenimo metu. Lytiškumo ugdymas – nuoseklus asmens ugdymas, pritaikytas pagal amžių, atspindintis šio laikmečio aktualijas, apimantis asmens raidą ir lyties tapatumo suvokimą, pateikiantis mokslu grįstą ir be išankstinių nuostatų informaciją apie reprodukcinę sveikatą, lytinę elgseną, įgalinantis asmenį priimti saugius sprendimus bei komunikuoti įvairiais lytiškumo aspektais. Lytiškumo ugdymas nėra tik rengimas šeimai, jis apima daug aspektų – ir kūno pokyčius, ir lyties tapatumą, ir tarpasmeninius santykius“, – sakė V.Gabrieliūtė.
Jos teigimu, lytiškumo ugdymo stoka prisideda ir prie smurto bei diskriminacijos atvejų, kurie išryškėja jau suaugusių žmonių elgesyje.
„Lytiškumas, kaip ir kiti tapatybės aspektai, daro įtaką asmens savivertei, pagarbos sau ir aplinkiniams puoselėjimui, sąmoningam savo poreikių suvokimui, atvirų, prasmingų, pagarbių santykių intymiame ir socialiniame lygmenyse kūrimui, gebėjimui rinktis sau labiausiai tinkantį kelią. Kokybiškas lytiškumo ugdymas yra pirminė patyčių lyties pagrindu, smurto artimoje aplinkoje prevencija, seksualinio smurto prevencija, jau nekalbant apie tam tikras struktūrines lyčių nelygybės pasekmes kaip nevienodas atlygis už tą patį darbą, neigiamas požiūris į moterų lyderystę, smurtas artimoje aplinkoje, netolygus buities darbų ir vaiko priežiūros pasiskirstymas, vis dar kasdienybė“, – pastebėjo ekspertė.
V.Gabrieliūtė pabrėžė, kad būtina skirti lytinį švietimą, kuris orientuotas į asmens kūniškumą, fiziologiją, lytinę brandą, reprodukcinės sveikatos užtikrinimą. Lytinis švietimas yra lytiškumo ugdymo dalis, kurioje pateikiama mokslu grįsta informacija.
Kokybiško, mokslu grįsto lytiškumo ugdymo įgyvendinimo užtikrinimu labiausiai ir turėtų rūpintis tie, kas nerimauja dėl savo vaikų lytinės elgsenos, – pridūrė ji.
„Šalių, kuriose įgyvendinamas privalomas lytiškumo ugdymas arba lytinis švietimas, grįstas mokslo rezultatais, patirtis rodo, kad kai paaugliai turi galimybę kalbėtis ir gauti informaciją brendimo, savo kūno priėmimo, tarpasmeniniais santykiais, saugesnių lytinių santykių temomis, fiksuojami daug didesni atsakingo elgesio rodikliai, nei, pavyzdžiui, tose šalyse, kuriose nėra įgyvendinamos programos arba įgyvendinamos tik susilaikymą skatinančios programos“, – teigė lytiškumo ugdymo programas rengianti specialistė.
„Kokybiško, mokslu grįsto lytiškumo ugdymo įgyvendinimo užtikrinimu labiausiai ir turėtų rūpintis tie, kas nerimauja dėl savo vaikų lytinės elgsenos – taip moksleiviai įgyja kritinio mąstymo, atsakingo sprendimų priėmimo įgūdžių, geba įvardinti savo poreikius, atpažinti netinkamą elgesį ir skirtingas smurto formas, mokosi kurti lygiaverčius, o ne „romantinius“ santykius“, – pridūrė ji.
Mokyklos psichologė A.Martinkutė: „Trūksta aiškios komunikacijos, ko ministerija nori iš mokytojų“
Mokyklos psichologės, lektorės Alinos Martinkutės teigimu, lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimą stabdo penki esminiai faktoriai.
„Tam, kad mokytojai sėkmingai įgyvendintų lytiškumo ugdymo programas mokyklose, trūksta kelių esminių dalykų. Pirma, aiškios komunikacijos apie tai, ko švietimo ir mokslo ministerija tikisi iš konkrečios mokyklos, konkrečių mokytojų bei kokiomis priemonėmis tikimasi tuos lūkesčius įgyvendinti. Kol kas daugelio mokytojų žinios apsiriboja informacijos nuotrupomis apie tai, kad nuo naujų mokslo metų reikės lytiškumo ugdymo programą įgyvendinti, tačiau aiškesnių gairių mokytojai neturi“, – dabartinę situaciją apibrėžė ji.
„Antra, mokytojams trūksta praktinių įrankių: efektyvių metodų, patogiai parengtos teorinės medžiagos, kas leistų konstruoti lytiškumo ugdymo procesą, ir kokybiškai, optimaliai išnaudojant mokytojo turimus laiko ir energijos išteklius, programą įgyvendinti.
Trečia, norėtųsi bendrų programos įgyvendinimo kokybės standartų – t.y. lytiškumo ugdymo kokybė neturi skirtis priklausomai nuo mokyklos socialinės, geografinės padėties ar mokytojų turimos kvalifikacijos.
Ketvirta, trūksta nuoseklaus palaikymo iš bendruomenės ir valdžios institucijų. Kadangi lytiškumo ugdymo tema yra gana prieštaringai vertinama ir neretai matoma per asmeninės patirties, o ne moksliškumo prizmę, jos įgyvendinimas tiek mokyklų, tiek, galima spėti, švietimo skyrių lygmeniu, gali būti sutiktas su pasipriešinimu ar neslepiamu skepsiu, kas apsunkintų konkrečių mokytojų, atsakingų už lytiškumo ugdymo programos įgyvendinimą, darbą.
Kartais gali pritrūkti žmogiško padrąsinimo mokytojams imtis šio nelengvo, bet įdomaus darbo.
Penkta, kartais gali pritrūkti žmogiško padrąsinimo mokytojams imtis šio nelengvo, bet įdomaus darbo. Kadangi ilgus dešimtmečius lytiškumo temos buvo apaugusios paslaptimis ir jų vieta buvo matoma tik miegamajame, ir atviruose pokalbiuose šioms temoms nebuvo erdvės, neretam šiandienos mokytojui, augusiam draudžiamo seksualumo aplinkoje, gali būti gėda ar neįprasta prabilti lytiškumo tema. Bet be mokytojų drąsos ir pasiryžimo įveikti temos stigmą, jaunoji karta gali būti palikta kartoti tėvų lytinio elgesio klaidas, tokias kaip per ankstyvi lytiniai santykiai, seksualinės prievartos normalizavimas, kūno gėda, ginekologų ar urologų baimė“, – sakė A.Martinkutė.
Mokyklos psichologės manymu, patys mokytojai turėtų jaustis saugiai kalbėdami apie lytiškumą, Jis turėtų išsaugoti nediskriminacinį požiūrį ir naudotis moksline informacija. Tokiu būdu nenukentės jo autoritetas moksleivių akyse.
„Pirmiausia, mokytojas turi pats saugiai ir pakankamai drąsiai jaustis aptardamas lytiškumo temas, jei nori, kad mokiniai jo ne tik klausytų, bet ir pasitikėtų juo, kad galėtų dalintis savo turimais klausimais, kurie jiems kelia susirūpinimą. Ką reiškia „saugiai jaustis“? Tai reiškia, kad, pirmiausia, mokytojas turi jaustis užtikrintas, vartodamas su lytiškumu susijusias sąvokas: lyties organų pavadinimus, reprodukcinius procesus, su lytine tapatybe susijusias sąvokas“, – sakė A.Martinkutė.
„Taip pat labai svarbi mokytojo nediskriminacinė ir priimanti nuostata įvairių žmonių atžvilgiu, nepriklausomai nuo jų lytinės tapatybės, lytinės orientacijos, šeiminės padėties ar panašiai. Nes net menkiausia užuomina apie netoleranciją vienai ar kitai žmonių grupei, gali sukelti dalies mokinių pasipriešinimą – ne tik dėl to, kad jie gali priimti mokytojo diskriminuojančias pastabas kaip asmeninį įžeidimą, bet jos gali prieštarauti mokinio, augusio tolerantiškoje ir plačios pasaulėžiūros aplinkoje, vertybėms“, – pridūrė ji.
„Be to, labai svarbu, kad mokytojas būtų pasidomėjęs ir naudotų užsiėmimuose su mokiniais naujausią mokslinę informaciją, nes šiuolaikinis paauglys gali keliais mygtuko paspaudimais patikrinti mokytojo pateikiamus duomenis ir, jei jie prasilenkia su mokslo tiesomis, gali nukentėti tiek mokytojo autoritetas, tiek pasitikėjimo santykis su mokiniais, kuris yra būtina sąlyga, jei norime, kad mokinys dalintųsi savo klausimais ir įtampomis bei per atvirus pokalbius ugdytų sveiką požiūrį į savo kūną ir santykius su kitas“, – pasakojo ekspertė.
Šeimos gydytojas Dainius Jakučionis: „Dauguma paauglių informacijos ieško internete“
Šeimos gydytojo, lytiškumo užsiėmimus berniukams vedančio Dainiaus Jakučionio teigimu, paaugliai lytiškumo temomis žymiai dažniau kalbasi tarpusavyje arba ieško informacijos internete.
„Paaugliai dažniausiai apie lytiškumą kalbasi su savo bendraamžiais, patys jie neinicijuoja pokalbio nei su tėvais, nei su kitais suaugusiais. Dauguma paauglių informacijos ieškosi internete, tačiau tai nėra visa apimantis lytiškumo ugdymas“, – darė išvadą gydytojas.
Dauguma paauglių informacijos ieškosi internete, tačiau tai nėra visa apimantis lytiškumo ugdymas, – darė išvadą gydytojas.
Jis pabrėžė, kad skirtingais augimo ir brendimo laikotarpiais vaikus ir paauglius domina skirtingos temos.
„Skirtingo amžiaus berniukams / vaikinams rūpi skirtingos temos. Pradedant nuo 3–4 klasės daugiau rūpi savo kūno suvokimas: kas kūne keičiasi ir kodėl, kas ta paauglystė ir kas su manimi atsitiks. Vėliau bręstant pradeda dominti santykiai: kaip suprasti, kad aš patinku, kaip užkalbinti, atkreipti dėmesį“, – sakė D.Jakučionis.
„Šioje amžiaus grupėje išryškėję ir mūsų visuomenėje ryškios lyčių vaidmenų normos – vaikinams tampa labai svarbu parodyti savo vyriškumą ir seksualinę galią – nebūtinai realią. Nuo 10 klasės pradeda dominti temos daugiau susijusios su ilgalaikiais santykiais: myli-nemyli, kaip išlaikyti santykius, ko reikia, kad santykiai būtų tobuli“, – kalbėjo ekspertas.
Edukologijos magistrantė Akvilė Giniotaitė: „Mokykloje diskusijų apie lytiškumo ugdymą, patį lytiškumą nevyksta“
Savo magistro darbe mokytojų nuostatas lytiškumo ugdymo klausimu tyrinėjanti Vilniaus universiteto studentė Akvilė Giniotaitė pastebėjo, kad mokytojai neturi užtektinai informacijos ir bijo imtis iniciatyvos, nejausdami tvirtą Švietimo ir mokslo ministerijos poziciją.
„Bendrųjų gairių interviu analizės metu paaiškėjo, kad mokytojai neturi vienijančios sampratos, kas yra lytiškumo ugdymas. Mokykloje diskusijų apie lytiškumo ugdymą, patį lytiškumą nevyksta. Mokytojai ir mokytojos jaučiasi palikti likimo valiai, jaučia neturintys pakankamai informacijos, žinių; taip pat bijo visuomenės, tėvų, kolegų reakcijos, kalbant apie lytiškumo temas. Įdomu ir tai, kad mokytojai vengė įvardinti žodžius, susijusius su lytiškumo temomis, stengėsi juos eufemizuoti.
Vaikai, dar tik atėję į mokyklą, jau jaučia šių temų stigmatizaciją ir jaučiasi nejaukiai, tai rodo ir ankstyvojo auklėjimo spragas.
Tai galima paaiškinti tuo, kad šios temos stigmatizuojamos, kelia nejaukumo, gėdos jausmus, kurie būdingi ir mokiniams, ir mokytojams. Vaikai, dar tik atėję į mokyklą, jau jaučia šių temų stigmatizaciją ir jaučiasi nejaukiai, tai rodo ir ankstyvojo auklėjimo spragas. Pats terminas „lytiškumo ugdymas“ įvardintas kaip neigiamas asociacijas keliantis terminas“, – pasakojo ji.
„Tarp pedagogų matyti ir akivaizdus lyčių lygybės temų vakuumas, kur mokiniai ne tik nėra supažindinami su esama padėtimi, faktais, mokslu grindžiama, lyčių (ne)lygybės padėtimi bei nėra ugdomi įžvelgti savo aplinkoje tų požymių, kurie padėtų identifikuoti socialines situacijas, kuriose jiems taikomi dvigubi standartai, tačiau ir patys mokytojai nėra susipažinę/supažindinti su šiomis temomis bei poreikiu jas gvildenti kartu su mokiniais.
Daug mokytojų lytiškumo, seksualumo klausimus vertino ne iš mokslo, o iš asmeninės patirties, įsivaizdavimo pozicijų. Nors mokytojai susiduria su heteronormą neigiančia realybe, to nekvestionuoja. Taip pat ir galimas lyčių savybių ugdymas per ugdymo, auklėjimo procesą daugeliu atvejų beveik nebuvo suvoktas ar buvo netgi neigiamas“, – pridūrė VU magistrantė.
Jos teigimu, lytiškumo ugdymui švietimo strategijoje nesuteikiamas prioritetinis vaidmuo ir kol tai nepasikeis, sunku laukti gerų ženklų ir visuomenės sąmoningume.
„Norėtųsi, kad Švietimo ir mokslo ministerijai privalomo lytiškumo ugdymo diegimas būtų prioritetas, nes tik taip galima užtikrinti kokybišką, mokslu grįstą, amžiui pritaikytą mokymo turinį“, – teigė A.Giniotaitė.
VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ socialiniame tinkle „Facebook“ pradės #100dienųApieTai kampaniją ir kviečia diskutuoti, dalintis moksliniais straipsniais, kritinėmis įžvalgomis, praplėsti su lytiškumu susijusių sąvokų žodyną, analizuoti ir atpažinti tokius reiškinius kaip seksizmas, smurtas artimoje aplinkoje ir kitas lyčių nelygybės pasekmes.
