Dešimt metų mokytoja dirbanti A.Navickaitė darbą mokykloje pradėjo 2007 metais, 2014 metais ji apgynė biomedicinos daktaro disertaciją.
Apie dėstytojos universitete poziciją svajojusi mokytoja dabar neįsivaizduoja savęs kitoje profesijoje, nepaisant to, kad ne visada susiduria su mokinių ar jų tėvų supratingumu, ne visada sulaukia padėkos už bandymą perteikti savo žinias.
Jos teigimu, švietimo sistemoje kartais trūksta griežtų nuorodų, o pradėtos reformos atgula į stalčius, neinformavus jas interpretuoti bandančių mokytojų, kokie rezultatai pasiekti ar ko siekiama apskritai.
15min pakalbėjo su Švietimo ir mokslo ministerijos šiemet pagerbta mokytoja apie darbo kasdienybę, tikslus ir idėjas švietimo sistemai.
– Kodėl pasirinkote mokytojo profesiją?
– Aš nuo mažens turėjau dvi kryptis – biomedicinos mokslai arba biologija. Žinote, kai pradedi žaisti su lėlėmis ir vieną dieną jas mokai, o kitą gydai (šypsosi). Aišku, mačiau ir šeimos įdirbį. Mano mama yra pedagogė, baigusi vaikų psichologijos, ikimokyklinio amžiaus vaikų raidos mokslus. Mano dvi tetos taip pat pedagogės. Mamos sesuo taip pat nusekusi ta pačia kryptimi. Tad dalis to potraukio turbūt yra genai.
Rodos, septintoje ar aštuntoje klasėje, kai laimėjau rajoninį biologijos olimpiados pirmąjį turą, pirmą kartą susimąsčiau, kad čia mano kryptis. Didelis šokas man buvo tada, kai supratau, kad studijuojant biologiją reikės chemijos, kurią sunkokai perpratau. Mano biologijos mokytoja Laima Kūraitė tada padėjo sakydama: jei mokysiesi, tai ir išmoksi!
Tais laikais korepetitoriai dar nebuvo populiarūs, tad daug dirbau pati ir perkandau chemijos mokslą. Ne taip giliai ir aiškiai kaip biologiją, bet tiek, kad ryžčiausi studijuoti biologiją ir pedagogines studijas.
– Neturėjote abejonių, kad gal ir neverta tapti mokytoja, gal verta rinktis ką nors, kas vadinama perspektyvia specialybe?
– Mums baigiant mokyklą, jau buvo prasidėjęs ažiotažas, kad reikia būti vadybininku, ekonomistu ir panašiai. Bet aš savęs nemačiau kitose srityse. Net ir susidūrusi su tuo, kad buvę bendraklasiai emigravo, dirba ne pagal specialybę, aš apie tai nesvarsčiau. Padėjo tėvų palaikymas. Jie manęs nespaudė ir nesakė, kad būčiau teisininke ar dar kažkuo.
Kai įstojau į biologijos ir pedagogikos studijas, labai susižavėjau dėstytojais, jų pasaulėžiūra, gebėjimu pateikti informaciją kitaip negu mokytojai. Baigiant bakalauro studijas buvo viltis, kad savo žinias, polėkį galėčiau įgyvendinti universitete. Deja, manęs nereikėjo nei po magistrantūros, nei po doktorantūros studijų.
– Jūsų manymu, kodėl mokytojo darbo prestižas sumenko? Ar tai lemia finansiniai dalykai?
– Ne, tikrai ne. Esu kalbėjusi su žurnalistais šiuo klausimu, bet niekada nepasakojau šios dalies... Yra labai skaudu, kai ateina tėvai susirinkimo metu ir pradeda tave mokyti: tu to nedarai, tu to negebi. Aš kartais noriu paklausti, o jūs nueinate ir pas gaisrininką ar chirurgą ir aiškinate, kad jis ne taip dirba? Ne ta koja lipate ant kopėčių gaisro metu, ne tas žirkles paėmėte, norėdami perkirpti audinį?
Yra labai skaudu, kai ateina tėvai susirinkimo metu ir pradeda tave mokyti: tu to nedarai, tu to negebi.
Man atrodo, kad turime būti savo srities specialistais ir jei jau norime kritikuoti, tai reikia rasti būdų, kaip tai padaryti protingai. Visuomenėje tvyro požiūris į mokytojo specialybę, kad tai nėra darbas, kelias pamokas padėstai ir eini namo.
– Kaip atrodo mokytojo darbo kasdienybė?
– Nuo rugsėjo 1-osios iki liepos 1-osios neturiu švenčių, savaitgalių ar tiesiog normalios darbo dienos kaip visi. Dalis dirbančių žmonių išeina po penktos valandos, uždaro duris ir darbas baigiasi, prasideda poilsis. Mano darbas baigiasi po šešių, septynių ar aštuonių pamokų.
Tada iškart kabineto durų neuždarai, turi susitvarkyti, užpildyti dienyną, ateina raštas, kad reikia dar kažką padaryti, užpildyti. Namuose atsirandi apie pusę šešių, šeštą. Leidi sau valandą pailsėti, o po to prasideda ruošimasis pamokoms, taisymai, kontrolinių kūrimas, projektinės veiklos strategavimas – taip kiekvieną dieną. Savaitgaliai... Jei kas nors rašė kontrolinį darbą – jį reikia ištaisyti.
Klasėse dažniausiai būna 25–28 mokiniai. Vyresnėse klasėse sudaromos grupės, jų aš turiu tris. Vadinasi, reikia parengti šešis skirtingus kontrolinių darbų variantus, po to juos taisyti. Ta iliuzija, kad mokytojas pirmą valandą palieka darbą ir nieko nedaro... Gal ir yra tokių mokytojų, bet tam, kuris dirba ir siekia paskatinti, motyvuoti mokinius, neužtenka ir dvidešimt keturių valandų paroje.
– Kuo pasižymi šiuolaikiniai mokiniai? Ar išties jie sunkiau sutelkia dėmesį, mažiau paklūsta autoritetui?
– Jei būčiau dirbusi keliose prestižinėse gimnazijose ir galėčiau lyginti su kita situacija, tai atsakyti būtų paprasčiau. Mūsų gimnazijoje mokosi mokiniai, kurie ateina pagal teritorinį principą. Ateina tie, kurie nebūtinai dega noru mokytis. Juos reikia kažkaip tiesiai per aplinkui motyvuoti, parodyti, kad nebūtinai tik planšetinis kompiuteris ar išmanusis telefonas atveria visas žinias, kad knyga, žemėlapiai, enciklopedijos taip pat parodo atsakymus į kai kuriuos svarbius klausimus.
– Ir koks tas kelias tiesiai per aplinkui į mokinių motyvaciją?
– Išmaniajame telefone išties gali atrasti beveik viską, bet nesužinosi, ar tas atsakymas yra tikslus. Kartais reikia atsiversti knygą ir pačiam suprasti, kaip priėjome iki tam tikrų žinių, išvadų. Tam, kad gebėtum sieti informaciją, reikia įdėti daug darbo. Tie, kurie to neišmoksta, paskui žlunga arba nepasiekia savo tikslo. Kai kurie niuansai ateina ir iš šeimos. Jei šeimoje dirbama nuo mažens, suprantama, kad gautas pažymys nėra pasaulio pabaiga, mokoma žiūrėti, kodėl nepasisekė, tai vaikui žymiai paprasčiau.
Jei šeimoje dirbama nuo mažens, suprantama, kad gautas pažymys nėra pasaulio pabaiga, mokoma žiūrėti, kodėl nepasisekė, tai vaikui žymiai paprasčiau.
Tai matosi ir iš pervargusių vaikų, jie kartais pasiguodžia, kad turi gauti gerą pažymį, nes tėtis ar mama už prastą pažymį kažkokių baudos taškų išrašys. Ta dėmesio stoka atsiranda ir iš to, kad vaikas skatinamas būti geras visose srityse, nors galbūt jis yra geras vienoje ir ten jį reikia kreipti. Universalių, genialių mokinių yra, bet jų vienetai. Dauguma turime dirbti su tokiais vaikais, kurie ateityje bus geri specialistai, bet gal ne matematikos ar biologijos.
– Ar nėra problema tai, kad mokiniai susiduria su gausybe ne tik mokslo, bet ir apskritai visokios informacijos, o mokytojui tenka atrinkti, kas svarbu?
– Taip, tikrai. Informacijos mokiniai gauna daug ir pasimeta. Kiekvieną naują pamoką, naują skyrių pradėdami galime pažiūrėti, kiek tos informacijos jam reikia. Jei nori ketverto ar penketo, tai gali užtekti ir kelių sakinių sąsiuvinyje, kuriuose užfiksuoti esminiai dalykai.
Turi atrasti sąsają, dirbti, žinoti, kiek ir kokios informacijos tau reikia, kuri dalis yra parašyta tam, kad tu suvoktum visą temos esmę. Aš mokiniams visada sakau, kad jei manote, kad duodu jums per daug teorinių žinių, tai galite po ranka turėti programas ir sekti, ar aš čia jus žlugdau, ar iš tiesų jums tiek informacijos reikia.
– Kaip vertinate tendenciją, kad paskutinėse klasėse mokiniai aukoja mokymosi laiką tik pasirengimui egzaminams? Ar tai naudinga jiems patiems?
– Dar vienuoliktoje klasėje galima laisviau į viską žiūrėti, bet dvyliktoje klasėje, ypač nuo antro pusmečio pradžios, tai vyksta kažkas klaikaus. Mokiniai nebenori eiti į pamokas, kurių egzaminų neturės. Tie, kurie nori gerų rezultatų, tai tikrai daug dėmesio skiria ir korepetitorius samdo, ir prašo mokytojų padirbėti per laisvas pamokas. Jie jaučia įtampą, stresą, spaudimą. Kai sulaukia pirmosios egzaminų sesijos, dažnas pasako, kad nereikėjo tiek stresuoti.
Nuo rugsėjo 1-osios iki liepos 1-osios neturiu švenčių, savaitgalių ar tiesiog normalios darbo dienos kaip visi.
Egzaminai turi būti, kad parodytų mokinio brandą, kiek jis įgavęs informacijos, bet tas spaudimas, reikalavimai iš visų pusių nėra gerai. Reiktų vertinti kaupiamuoju principu. Galbūt vieną dalį išlaikytų vienuoliktoje klasėje, kitą – dvyliktoje. Kad mokiniai laisviau jaustųsi sistemoje. Kartais jie ateina ir pasako, ką galvoja apie tą švietimo sistemą, o tu atsakai, kad mažai gali ką pakeisti. Turi išdėstyti paskirtą programą, o jūs tą informaciją priimate arba nusikratote jos.
– Kokia didžiausia problema, su kuria susiduria mokytojai?
– Sunku, kai susiduri su motyvuotais ir nemotyvuotais vienoje klasėje. Patys mokiniai yra tai garsiai pasakę. Daug sunkiau dirbti, kai penki, šeši jau atlikę užduotį, dar penkiolika bando su ja susidoroti, o kiti žiūri į ją ir galvoja, kas čia iš viso yra. Tu per tas 45 minutes turi suspėti pateikti papildomos informacijos tiems, kurie jau atliko užduotį, turi padėti tiems, kurie dar atlieka užduotį ir eiti prie kiekvieno, kuris visiškai nesupranta, tarkime, kokio genetinio uždavinio. Tas 45 minučių laiko tarpas tam per mažas.
Aš netgi raginau A lygiu besimokančius mokinius rašyti prašymą, kad jiems vieną dieną būtų visos trys biologijos pamokos. Tada bent jau žinotume, ką nuveiksime, kokį laboratorinį darbą galėsime padaryti, turėsime gerą akademinę valandą darbo.
– Koks geriausias įvertinimas jums kaip mokytojai?
– Labai malonu, kai mokiniai ar tėvai parašo laišką ir pasako ačiū. Kai kurie tėvai padėkoja, parašo gražius žodžius per Mokytojo dieną, per kitas šventes. Žinoma, geriausia padėka yra, kai mokiniai išeidami iš pamokos tiesiog pasako ačiū už pamoką.
– Jei dabar turėtumėte galimybę rinktis, ar studijuoti tą patį ir tapti mokytoja, dirbti tokiomis sąlygomis, ar ką nors keisti – liktumėte prie to paties sprendimo?
Bet aš šiandien esu biologijos mokytoja ir tuo patenkinta.
– Rinkčiausi tą patį. Nematau savęs kitoje srityje. Nebent nutiktų kas nors drastiško, atsikelčiau ryte ir suprasčiau, kad baigėsi mano era pedagogikoje ir reikia imtis ko nors kito. Pažįstu žmonių, kurie iki 35-erių metų baigę studijas dirbo ekonomikos srity, o tada viską metė ir ėmėsi kažko kito. Bet aš šiandien esu biologijos mokytoja ir tuo patenkinta.
– Kokia būtų jūsų idėja Lietuvai švietimo sistemos kontūruose?
– Labiausiai trukdo, ir dėl to vėliau kyla daug pykčių, kai bandoma kažką daryti, o tada viskas nuslenka į kažkokį stalčiuką ir nežinome, kaip tas projektas ar reforma baigėsi. Gal dar kažkur tyliai ramiai kažkas surašo paskutinius ataskaitos sakinius ir viskas baigiama.
Nesu prieš naujoves programose, bet tam, kad jos būtų realizuotos, reikia nepamiršti, kad kažkas turės tai įgyvendinti. O kaip įgyvendinti? Ko siekti? Tada visi pradedame interpretuoti. Jei norime ko nors siekti, tai švietimo sistemoje reikėtų griežtesnių nuorodų.
