Marijonas Mikutavičius Vilniaus universitete 1994-aisiais baigė žurnalistiką, o visai neseniai įstojo į politikos mokslų magistrantūrą, tiesa, šių studijų kol kas nebaigė.
– Metėte studijas?
– Ne, tikiuosi dar grįžti – neparašiau magistrinio darbo, tad man reikia tik žengti paskutinį žingsnį.
– O ko pritrūko tam žingsniui?
– Laiko ir ryžto.
– Ar pačiomis studijomis Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute esate patenkintas?
– Kaip ir visada – kai kas įdomu, kai kas ne tiek.
– Kas buvo įdomiau – žurnalistika ar politika?
– Labai sunku lyginti, nes ta žurnalistika buvo labai seniai, kitaip žiūrėjau į studijas tada, buvau jaunesnis, nežinojau, ko noriu. Dabar turėjau mokslus derinti prie darbų, stengtis spėti visur. Šiaip, bendrąja prasme, politika įdomiau, nes įdomesni patys dalykai ir viskas labiau akcentuota į tai, ko iš tikrųjų reikia politiniuose moksluose. Žurnalistikoje mums nelabai ką įdomaus galėjo papasakoti – dar nebuvo susikurusios naujos sistemos, įsivaizdavimas, kokia ta žurnalistika turi būti. Nebuvo literatūros, pasiruošusių dėstytojų.
– Ar studijuodamas žurnalistiką ketinote tapti žurnalistu?
– Ne, studijavau dėl to, kad reikėjo kažkur stoti, tiesą sakant. Negaliu sakyti, kad svajojau būti žurnalistu ar svaigau dėl žurnalistikos. Tiesiog kitur manęs turbūt nebūtų priėmę.
– O kodėl dabar pasirinkote politiką?
– Keičiasi laikas, augu ir imu domėtis dalykais, kurie man įdomūs. Vėlgi, neketinu tapti politiku, tiesiog norėjau įvesti save į tam tikrą režimą, discipliną. Norėjau, kad atsirastų, kas pravarinėtų smegenis, duoti joms daugiau darbo ir kažko naujo išmokti.
– Kaip apskritai vertinate studijas Lietuvoje?
– Neturiu jų su kuo palyginti, bet kaip visada – viskas priklauso nuo dėstytojo. Yra paskaitos, kurios įdomios, yra paskaitos, kurios sausesnės.
– Tai koks buvo pats geriausias Jūsų dėstytojas?
– Labai įdomus buvo Vytautas Radžvilas, jis dėstė filosofiją. Matosi, kad jis turi krūvą informacijos, ją laisvai interpretuoja, kartais susidarydavo įspūdis, kad kitoje paskaitoje jis gali tai interpretuoti visai kitaip. Pats iš savęs jis yra labai įdomi asmenybė, jo paskaitoje sėdėdavau kaip kokiame šou pasirodyme, jis – geras šoumenas, bendraudamas su studentais ir dėstydamas. Labai įdomios ir geros paskaitos buvo Ramūno Vilpišausko, nes jis labai racionalaus proto, turėdavo įžvalgų, kurias iš pradžių būdavo sunku „pagauti“. Žilvinas Martinaitis dėstė, kaip rašyti magistrinį darbą – aš to darbo taip ir neparašiau, bet jis labai įdomiai dėstė... Gediminas Vitkus labai gerai pasakojo apie Europos Sąjungą. Žurnalistikos institute man patiko Skirmantas Valiulis, nors ir tik keliose jo paskaitose buvau. Labai įdomi buvo Audronė Nugaraitė. Svarbiausia, kad dėstytojas sugebėtų sudominti ir įtraukti į paskaitą.
– Dabar labai daug jaunų žmonių vyksta studijuoti į užsienį, ką manote apie tai?
– Jei jie galvoja, kad ten gaus geresnį išsilavinimą – labai gerai.
– O pačiam niekada nekilo tokia mintis?
– Tuo metu kai mes mokėmės nebuvo tokių galimybių. Na, jos buvo gal tiems, kurie buvo imlesni, labiau gabūs, turėjo aiškesnius tikslus, bet aš sau niekada tokio tikslo nekėliau, nes šiaip negalvojau per daug, kas ten su manimi bus gyvenime. O dabar aš tiesiog tam per senas – turiu savo gyvenimą, inerciją kažkokią, savo darbus, kurie vienaip ar kitaip sekasi.
– Galbūt, jei baigsite politikos mokslus, dar ką nors norėtumėte studijuoti?
– Galbūt filosofija ar istorija būtų įdomu. Žiūriu realiai, ką galėčiau mokytis, nes mokslai suryja laiko ir kuo toliau, tuo sunkiau jiems atsidėti. Tampi tokiu vidutinioku, besimokančiu apgraibomis ir paskubomis, nes turi gyvenime per daug preferencijų, kad atsiduotum tam pilnai. Bet kokiu atveju, tai būtų kažkas iš humanitarinių mokslų, negaliu net minties sau leisti, kad įstočiau į fiziką ar chemiją...
– Esate parašęs net du krepšinio himnus. O studentų himną „Gaudeamus“ ar kada nors mokėjote?
– Ne, tik pirmas dvi eilutes. Gaudeamus igitur... sum sumus... kažką tai... viskas.
