Maišto Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje simboliu tapęs mokytojas: apie mokyklos užkulisius, mokytojo idealą ir šiuolaikinius mokinius

Jau 14 metų gimnazijoje dirbantis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Marius Janulevičius tikina ir pats nesitikėjęs, kad jo atleidimas iš darbo sukels ant kojų visą gimnaziją. Kokia jo populiarumo priežastis? Galbūt ta, kad jis tiesiai šviesiai rėžia, ką mano apie šiandieninę mokyklą, mokytojus ir pilietinę visuomenę.
Marius Janulevičius
Marius Janulevičius / 15min nuotr.

– Kaip jau esate sakęs, įtampa tarp jūsų ir direktorės tvyro jau seniai. Ar atleidimas iš darbo buvo netikėtas?

– Įtampa buvo, bet kad bus griebtasi tokių kraštutinių priemonių, nesitikėjau. Maniau, kad užteks sveiko proto. Juk, kalbant atvirai, pačiai direktorei ši istorija kainavo postą. Taigi kas čia ką laimėjo – aš nežinau. Tik viena aišku: apie mūsų mokyklą sužinojo visa Lietuva.

Prasidėjo ši istorija lapkričio 24 d. Tai buvo viena iš tų dienų, kai lietuvių kalbos mokytojai stebėjo vieni kitų pamokas. Tai vadinama gerosios patirties sklaida, galimybė su kolegomis apsikeisti sėkmingais mokymo būdais, be to, ruošėmės išorės auditui. Tačiau lituanistų pamokos dubliuojasi, t.y. vyksta tuo pat metu. Todėl natūralu, kad stebėdami vieni kitų pamokas turime palikti savo klasę, uždavę savarankiško darbo. Ši metodinė veikla buvo suplanuota mokyklos mėnesio plane, kurį tvirtina pati direktorė.

Taigi pirmoji drausminė nuobauda man buvo skirta už pravaikštą, kai aš stebėjau kolegės pamoką, tuo pat metu turėdamas savąją. Tą patį darė visi lituanistai, bet nuobaudą už pravaikštą gavau tik aš. Direktorei aiškinau, kad tai nėra pravaikšta, nes vadovavausi jos pačios patvirtintu mėnesio planu. Tačiau direktorė, remdamasi tam tikrais mokyklos taisyklių punktais, teigė, kad esą savavališkai pasikeičiau tvarkaraštį.

Įdomu, kad tai nebuvo dienos ar kelių dienų pravaikšta arba girtavimas darbe, už ką skiriami papeikimai, t.y. jau sunkesnioji nuobaudų rūšis. O aš gavau papeikimą. Tą pačią dieną, kaip tyčia, susiginčijau su valytoja, kuri tuo metu budėjo. Tai buvo ginčas visiškai dėl buitinių klausimų – kabinetų rakinimo ir pan. Mes šiek tiek apsibarėme, bet viską išsprendėme. Po poros dienų jau visiškai susitaikėme ir aš pamiršau tą istoriją.

15min nuotr./Marius Janulevičius
15min nuotr./Marius Janulevičius

– Kodėl šis ginčas į dienos šviesą buvo ištrauktas tik po keleto dienų?

– Laisvalaikiu su mokiniais kuriu filmus. Visada prašiau, kad mokyklos internetinėje svetainėje būtų pasidalinta jų nuorodomis, nes tai juk mokyklos veikla, tačiau direktorė visada atsisakydavo teigdama, kad negali to daryti, nes čia galimai yra viešų ir privačių interesų konfliktas. Mat direktorės pavaduotoja, kuruojanti bibliotekų metams skirtą projektą, kuriam mes ir kuriame su mokiniais, yra mano žmona. Titruose figūruoja tiek mano, tiek mano žmonos pavardės, tačiau juk mums nedraudžiama užsiimti bendra metodine veikla, juolab kad už projektą yra nemokama. Kur konflikto esmė?

Ir kai išdrįsau raštu paprašyti paaiškinti nuolatinį teigimą, kad pažeidinėju viešuosius ir privačius interesus, gaunu prašymą pasiaiškinti dėl įvykusio barnio su valytoja. Pasirodo, sutrikdžiau mokyklos darbą, psichologiškai nukentėjo darbuotojai. Remdamasi tuo įvykiu direktorė skiria man jau antrą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Jokių dokumentų, kuriais remiantis buvau atleistas, aš nemačiau.

Akivaizdu, kad tai buvo tik pretekstas – su direktore konfliktavome jau seniai. Sąmoningai buvo ignoruojama mano metodinė veikla, nes, kaip supratau, esu per daug aktyvus. Su mokiniais dalyvaudavome konkursuose, su filmu nacionaliniame konkurse užėmėme trečią vietą, bet mano populiarumas mokykloje direktorei nelabai patiko. Galbūt ji tai traktavo kaip grėsmę jos pačios autoritetui? Tačiau tai jau kertasi su demokratiniais principais.

– Dėl ko konfliktuodavote su direktore labiausiai?

– Įsivaizduokite, jūs esate direktorius ir jūsų kolektyve dirba skirtingų gebėjimų žmonės. Birutė gerai rašo protokolus, kitas kuria filmus, trečias moka dar kažką. Tuomet galvojate – Birutė gali būti puiki sekretorė, kitas tegu garsina mokyklą konkursuose ir aš jam siųsiu visą su konkursais susijusią informaciją, trečias dar kažką daro. Geras direktorius, žinodamas savo darbuotojų savybes, jas išnaudoja ten, kur darbuotojas gali būti naudingiausias įstaigai.

VIDEO: Dvyliktokų maištas „Laisvės“ gimnazijoje

Deja, pas mus tai nevyko ir tai, aišku, sukeldavo daug konfliktinių situacijų. Pavyzdžiui, mokslo metų pradžioje vyksta apklausa, kokių būrelių mokiniai norėtų. Aš pasiūliau kino studiją, buvo norinčiųjų, kai kas užsirašė, tačiau būrelio man neskyrė. Kai paklausiau kodėl, direktorė atrėžė paprastai: pernai man reikėjo filmo, o tu nepadarei. Tiesa, tai buvo privatus pokalbis, nieko negaliu įrodyti.

Sąmoningai buvo ignoruojama mano metodinė veikla, nes, kaip supratau, esu per daug aktyvus.

O pernai buvo taip: ji ruošėsi aukštesnės kvalifikacinės kategorijos atestacijai ir jai buvo kilusi mintis, kad aš galėčiau jai sukurti filmą apie jos veiklą. Aš nesutikau argumentuodamas, kad tai neetiška, žmonės manęs negerbs, jeigu aš kursiu direktorei asmeninius filmus, tačiau galėčiau sukurti filmą apie mokyklos veiklą. Tokio filmo jai nereikėjo, bet šiemet ji man tai priminė ir apkaltino nelojalumu. O kas yra lojalumas? Būti lojaliam asmeniškai direktorei? Tai diktatoriškų visuomenių bruožas.

Ir panašių istorijų – labai daug. Tiesiog vadinamoji „pravaikšta“ ir barnis su valytoja atvėrė galimybę už kažką mane nubausti konkrečiai. Beje, pamokos stebėjimo situaciją aš apskundžiau Darbo inspekcijai. O antra nuobauda tą pačią dieną apskritai atrodo absurdiškai, kai tau net neparodo dokumentų, kuriais remiantis esi atleidžiamas. Pavyzdžiui, ši valytoja yra puiki moteris, bet labai prastai kalba lietuviškai. Labai norėčiau pamatyti dokumentą, kurį ji parašė lietuvių kalba.

15min nuotr./Marius Janulevičius
15min nuotr./Marius Janulevičius

– Kaip jūs paaiškintumėte – kodėl jūsų atleidimas sukėlė tiek triukšmo visuomenėje?

– Mūsų istorija kažkokiu būdu pasirodė aktuali visai Lietuvai. Spręsdami vidinius savo mokyklos reikalus, netyčia palietėme temą, kuri kitiems žmonėms irgi aktuali, tik visi tyli ir bijo, nes valdiškose įstaigose bijo visi. Tačiau žmogus, kuris nuolat jaučia baimę, negali būti geras mokytojas, nes vaikai jaučia emocijas. Suaugusiais žmonėmis galima manipuliuoti, bet vaikais nepamanipuliuosi. Jie jaučia, kad tu su jais tikras arba netikras.

Ir, manau, direktorė šiuokart ėjo va bank, nes niekam ne paslaptis, kad mūsų mokyklą palieka mokytojai ir tikrai ne prasčiausi. Vilniaus mieste net yra toks gandas, kad jeigu mokytojas iš „Laisvės“ gimnazijos, jis tikrai geras, verta jį priimti. Buvę mūsų mokytojai dirba Žirmūnų ir kitose prestižinėse gimnazijose.

Manau, kad direktorė tikėjosi, kad aš, būdamas karštakošis, numosiu ranka ir išeisiu į kitą mokyklą, kur mano filmai bus reikalingi ir aš galėsiu save realizuoti. Tačiau aš nuėjau į savivaldybę, kreipiausi į Darbo inspekciją, o mano mokiniai, sužinoję, kad esu atleistas, padarė tai, ko dar nėra buvę Lietuvoje. Ir vietinės reikšmės konfliktas išsiplėtė visos šalies mastu, man vakar skambino ir išreiškė palaikymą daugybė žmonių, kurių aš nepažįstu.

Net iš Airijos pasiūlė finansinę pagalbą, jeigu aš teisiuosi. Jie sakė – mes iš principo už jus, nes sistema supuvusi, gerai, kad atsirado toks drąsus žmogus, galintis ją išjudinti, suteikiantis vilties, kad įmanoma kažką pakeisti. Taigi aš įsipainiojau į platesnius visuomeninius procesus, į kuriuos visai neketinau įsipainioti. Aš tik sprendžiau savo darbo klausimą – turiu du mažus vaikus ir man reikia darbo.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mokinių protestas Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mokinių protestas Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje

– Kodėl mokyklose susidarė tokia nenormali situacija – gal tai sovietinio mąstymo palikimas?

– Iš tiesų yra daug sovietinio palikimo, nes mokyklose dirba per mažai jaunų žmonių. Kodėl – jau kitas klausimas. Kai kolektyvo branduolį sudaro senesnių pažiūrų žmonės, tai, kad pasikeitė laikai, politinis žemėlapis, dar nieko nereiškia. Visuomenė keičiasi tada, kai pasikeičia patys žmonės. Ir tik dabar užaugo karta, kuri nebijo valdžios. Gal mano mokiniai perlenkė lazdą – aš nežinau, kadangi nebuvau ten, bet jų gi niekas nemokė būti pilietiškais. Žmogus, kuris sėdi ir bijo direktoriaus, negali išmokyti vaiko drąsiai sakyti savo nuomonę ir nebijoti, kad tai jis nebus nubaustas.

Kaip tėvai moko savo vaikus? Tu, vaikeli, patylėk, neišsišok, nusileisk. Tai baudžiauninkų mentalitetas. Skaičiau įdomų straipsnį – psichologai tyrė lietuvių liaudies patarles. Dauguma tų patarlių atėjusios iš baudžiavos laikų – visi tie beviltiški posakiai „prieš vėją nepapūsi“ ir pan. Jie atėję iš baudžiavinio mąstymo.

Vėliau prisidėjo ir sovietmetis, nes išliko tik tie, kurie tylėjo, o visi kiti buvo sunaikinti Sibire arba pabėgo į Ameriką. Mums iš naujo teko auginti inteligentiją. Taigi ko mes norime iš savo visuomenės? Tėvai auklėja į save panašius vaikus, mokytojas, bijodamas daugybės dalykų, taip pat ramina mokinius. Ir taip viena po kitos auga bijanti karta.

Vienas mano auklėtinis, kuris labai domisi muzika ir ketina studijuoti Londone jos prodiusavimą, pasakojo apie savo pokalbį su močiute. Labai gera močiutė, labai juo rūpinasi, todėl sako: tu gal, vaikeli, geriau būk šoferiu. Jai tai labiau apčiuopiama – šoferis tikrai neprapuls. Tačiau, kaip pasakė vienas politikas, dabartiniai pirmokėliai apskritai studijuos profesijas, kurių dar nėra.

Ir dabar įsivaizduokite: 20-to amžiaus pabaigos mokytojas, kuris praleido progą sužinoti, kas yra „Facebook“, kaip naudotis kompiuteriu, kas yra anglų kalba, ugdo žmones, kurie gyvens iki 21-ojo amžiaus pabaigos. O mes paskui sakome – kokia pasyvi mūsų visuomenė, kokia nepilietiška ir abejinga.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mokinių protestas Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mokinių protestas Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje

– Tai kokia išeitis – kas išugdys pilietiškus jaunuolius, jei mokytojai to negali padaryti?

– Paskutiniai tyrimai rodo, kad lietuviai bene abejingiausi žmonės aplinkiniams pasaulyje. Šiemet su mokiniais kūrėme dokumentinį filmą apie holokaustą. Kurdami šį filmą atradome įdomių sąsajų, kodėl tokie esame. Mes iš prigimties – stebėtojų tauta. Žydų istorikai tiria ne tik patį holokaustą, bet ir kaip į šį faktą reagavo skirtingos visuomenės. Pavyzdžiui, kai A.Hitlerio Vokietija užėmė Daniją, pasipriešinimo dalyviai per vieną ar dvi naktis visą žydų bendruomenę valtimis nugabeno į Švediją.

Tuo tarpu Lietuvoje už 140 markių atsirado maždaug 2 tūkst. savanorių, kurie tris mėnesius už pinigus šaudė žmones. Niekšų yra visur ir tie 2 tūkst. yra niekas, palyginus su trimis milijonais. Tačiau kur buvo tie trys milijonai? Jie užsitraukė užuolaidas ir laukė, kas bus toliau. Todėl žydai taip mus ir pavadino – stebėtojų tauta.

VIDEO: Mokinių maišto sulaukusi direktorė: „Mokytojas atleistas už darbo drausmės pažeidimus“

Šis mentalitetas yra iki šiol. Todėl didžiuojuosi savo mokiniais, nes supratau, kad ši karta jau visa galva praaugusi savo mokytojus. Ką šioje situacijoje darė mūsų mokytojai, kiek interviu su jais matėte? Jie juk taip pat bendruomenės dalis ir viena svarbiausių. Kodėl jie sėdėjo tyliai užsidarę, kai pas juos į klasę neatėjo nė vienas mokinys, neišėjo ir nepasakė, ką apie visa tai mano jie patys? Ar gali jie tuomet pamokslauti, kad mokiniai neišmoko Maironio eilėraščio ar nepadarė matematikos namų darbų, kad be mokslo nieko nepasieks?

Abejingų šioje situacijoje negalėjo būti, nes negali būti abejingas tam, kas vyksta tavo bendruomenėje. Mokykla tuo metu visiškai priklausė mokiniams, ne mokytojams. Ugdytojai, kurie turėtų būti jų švyturiai, sėdėjo kabinetuose ir laukė, kas bus toliau. O tai buvo situacija, kai neutralių žmonių neturėjo būti. Tu negali apsimesti, kad bendruomenėje vykstantys svarbūs dalykai tavęs neliečia. Tai ir yra pilietiškumas – nebijoti išsakyti savo nuomonės, nesvarbu kokia ji būtų. Jei tu esi direktorės pusėje, nebijok to išsakyti, apgink savo nuomonę.

Ar stebėtojai gali išugdyti pilietinę visuomenę, aš nežinau. Nepaisant to, pilietinė visuomenė vis tiek atsiranda. Gal čia veikia globalizacija, internetas, keliavimas po užsienio šalis ir kitokios patirties matymas.

– Kaip pats vertinate šiuolaikinį jaunimą ir savo mokinius?

– Kažkas klausė – ar neperlenkė mokiniai lazdos. Aš sakau – džiaukitės, kad nebuvo riaušių. Mokiniai yra nepatenkinti ir jie tai išsako, bet niekas jų nemokė, kaip tai reikia daryti: eiti Seime langų daužyti ar rašyti peticiją, po kuria pasirašytų šimtas tūkstančių žmonių. Mokyklą baigi mokėdamas spręsti chemijos uždavinius, žinodamas, ką parašė Ignas Šeinius, bet tu nežinai, kaip elgtis pilietinėje visuomenėje. Tėvai namie kalba, kad Seime tik vagys, mokykloje mokytojai sako, kad geriau patylėti, draugai giriasi, kad po mokyklos į Londoną važiuos, ir vaikai visiškai pasimeta.

Aš per pamokas taikau tokį keistą metodą. Aš „maustau“ mokinius, t.y. pasakau kokią nors nesąmonę ir laukiu, kaip jie reaguos. Pavyzdžiui, pasakau, kad Maironis gimė 1763, o mirė 1930 metais. Jie įpratę – jeigu mokytojas sako, reikia užsirašyti. Ir labai sutrinka, kai parodau, ką jie užsirašė. Aš juos mokau netikėti viskuo, ką jiems sakau. Sakau: „pasiguglinkite“, tikėkite tik tuomet, jei informaciją turite iš kelių šaltinių.

Palaipsniui jie išmoksta atsirinkti, gerąja prasme aklai nepasitikėti informacija. Ir tai labai gera savybė, kuri, jeigu išplistų, padėtų visai kitaip žiūrėti į visokias Rusijos propagandas, pats pasaulio vertinimas būtų kitoks, kritiškesnis. Pavyzdžiui, ateina pas mane penkiolikmetis ir sako – Rusijos laikais nebuvo emigracijos. Taip, nebuvo, nes sienos buvo uždarytos. Tad kaip galima lyginti nelygintinus dalykus? Skatinu juos mąstyti.

Švietimo įstaigoje būtent lyderis turėtų būti tas asmuo, kuris skatina kritinį mąstymą ir pilietiškumą. Vadovas turėtų visada kalbėti labai konkrečiai ir stengtis išgirsti visas puses. Tuo tarpu ši direktorė, norėdama išvengti atsakymo, visada apeliuodavo į pašnekovo kultūrą. Pavyzdžiui, jūs klausiate manęs kokio nors klausimo, į kurį aš nenoriu atsakyti, o aš pareiškiu: na, kokia jūs nekultūringa žurnalistė, kaip jums negėda užduoti tokį klausimą!

Vaikams direktorė, užuot atsakiusi į jų klausimus, taip pat rėžė, kad tai suaugusiųjų reikalai. Kai vaikai pajunta, kad tu juos pripažįsti sau lygiaverčiais žmonėmis, jie tai labai vertina. Seni mokytojai klysta manydami, kad mokytojui kažko gėda nežinoti. Aš jei ko nors nežinau, paklausiu mokinių, ir jie su džiaugsmu man padeda, nes tuomet jaučiasi lygiaverčiais.

15min nuotr./Marius Janulevičius
15min nuotr./Marius Janulevičius

– Kokius filmus kuriate su vaikais?

– Dauguma jų yra mokyklinėmis temomis. Pradėjome nuo mėgėjiškų klasės klipų, pernai sukūrėme vieną vaidybinį filmą, bet jis išėjo nekokybiškas. Šiemet jau ir su buvusiais mokiniais sukūrėme komediją „Londono reikaliukas“, taip pat išbandėme dokumentinį žanrą – gilinomės į holokausto temą.

Nebuvo nė vieno filmo, kurį filmuodami nepatirtume nuotykių. Pavyzdžiui, reikėjo vieną personažą nušauti pistoletu. Gavome pistoletą, labai panašų į tikrą. Kadangi nebuvo, kur to šaudymo filmuoti, susirinkome į mano rūsį. Atėjo kaimynė ir sako: vyrai, ką čia darote? Mokytojas, užsidaręs su mokiniais, kažką veikia rūsyje ir visi baisiausiai įsikarščiavę, nes tai šviesa dingdavo, tai dar kokie nors trukdžiai atsirasdavo.

Tokie bendri išgyvenimai labai suartina. Aišku, kas nors galėtų sakyti: kaip tada mokykloje – šie mokiniai tampa numylėtiniais. Iš tiesų tų mano filmų aktoriams iš lietuvių kalbos vos ketvertai išeina, bet aš juose matau kitokį potencialą. Ne lietuvių kalbos įvertinimas nulems jų gyvenimą. Tačiau bendri nuotykiai taip suvienija, kad vaikai po to nesigėdija paskambinti ir pasiguosti, kad jų šeimoje kažkas atsitiko. Čia gyvena labai daug išsiskyrusių šeimų, vaikams ir tėvo trūksta, ir motinos, yra labai įvairių variantų, todėl suaugusio žmogaus palaikymas jiems labai svarbus ir jie tai vertina.

Po to taip ir nutinka – kai tave išmeta iš darbo, jie išeina į gatves. Aš pats apie akciją sužinojau gavęs mokinių žinutę, kad prisijungčiau prie „Facebook“, ir pamačiau transliacijas iš mokyklos.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mokinių protestas Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mokinių protestas Vilniaus „Laisvės“ gimnazijoje

– Tėvai džiaugiasi, kad jūsų dėka vaikai pamilo literatūrą. Kaip jums tai pavyksta?

– Tiesiog kai pristatau autorius, bandau vaikus suintriguoti jų gyvenimo istorijomis. Dažnai galvojama, kad autoriai – visiškos nuobodylos, kurie tik sėdi ir rašo knygas. Vien tik tos portretinių numirėlių galerijos, pradedant Salomėja Nėrimi, baigiant Donelaičiu, ko vertos.

Ir kai pasakai, kad Erlickas ar Ivaškevičius yra gyvas, gyvena Žirmūnuose ir rašo knygas, jie nustemba. Ar kai papasakoji, kad knyga neatsiranda iš niekur, kad ji susijusi su autoriaus patirtimi, pavyzdžiui, Mykolaitis Putinas buvo kunigas, bet metė kunigystę ir vedė moterį, jau pasidaro įdomu. Arba kad Maironio eilėraščiuose, kuriuose apdainuojama meilė tėvynei, pirmomis eilučių raidėmis sudėlioti moterų vardai ir pavardės.

Kartais aš sau leidžiu pajuokauti per pamokas, kai matau, kad jiems žiauriai nuobodu klausytis: gyvensite Londone, dirbsite kur nors fabrike, ir koks nors tamsiaodis jūsų paklaus, ar skaitėte Maironio „Trakų pilį“, o jūs būsite neskaitę. Įsivaizduojate, kaip jums bus gėda? Ir juokiamės kartu. Sutinku, kad lietuvių literatūros palikimas yra ribotas, nes skaityti K.Donelaičio „Metus“ šiais laikais be žodyno neįmanoma, o išsivertus į lietuvių kalbą turinys taip pat neaktualus. Baudžiauninkai sako, kad ponai blogi, tačiau tokia Dievo tvarka. Ko čia gali pasimokyti šiuolaikinis žmogus? Bet žinoti, kad toks reiškinys buvo, reikia.

Arba kalbėjimo įskaitai mokiniai pasirenka temą apie „Dėdžių ir dėdienių“ Mykoliuką ir pasakoja, kad tai pavyzdys. O aš klausiu – koks jis jums pavyzdys: nekovojo dėl mylimos moters, visą laiką tarnavo kitiems ir nesugebėjo už save pakovoti, jis poetiškai pavaizduotas nevykėlis. Negalima mokytis iš tokio personažo. Kai leidi kritiškai vertinti klasikos kūrinius, mokiniams tai patinka. Tuomet literatūra pasidaro įdomi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaidutė Šumkauskienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaidutė Šumkauskienė

– Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas vyras – didžiulė retenybė. Norėjote būti mokytoju ar tapote juo atsitiktinai?

– Yra dar Vilniuje keletas tokių, bet jų tikrai nedaug. Jei atvirai, visai nenorėjau būti mokytoju. Stojau į Pedagoginį, nes kažkur reikėjo stoti – buvo toks visuotinis spaudimas. Lietuvių kalba man gerai sekėsi, patiko, todėl ir stojau. Kad būtų įdomu pabandyti dirbti mokykloje, apsisprendžiau ketvirtame kurse, pedagoginės praktikos metu. Gal pasitaikė gera mokykla ir mokiniai, bet man labai patiko. Tu ateini, kalbi ir tavęs klauso. Kur dar rasi tokią gerą terpę saviraiškai? Nuostabi situacija – tu gali perteikti visas savo nuostatas. Tai ne plytas nešioti statybose, spaudžiant 20 laipsnių šaltukui. Taigi bandau jau keturioliktus metus.

Gyvenimas dažnai susideda iš atsitiktinumų, bet tam tikra prasme jie nėra atsitiktiniai. Kai įvyksta nesėkmė, po kurio laiko paaiškėja, kad tai buvo sėkmė. Baigęs bandžiau darbintis Vilniaus rajone, kažkokiame kaime, kur net būtų suteikę butą. Tačiau kai vietoj manęs priėmė merginą, labai išgyvenau. Jau buvau pasiryžęs – važiuosiu į kaimą, būsiu mokytojas vietinėje bendruomenėje. Po kurio laiko vienas draugas ketino važiuoti į pokalbį Naujoje Vilnioje, kur kaip tik kūrėsi ši gimnazija, tačiau persigalvojo. Vietoj jo nuvažiavau aš. Ir mane priėmė.

– Taip pat vertinate ir šį atleidimą?

– Taip, ir šis mano atleidimas po metų atrodys kaip naujos sėkmės pradžia. Aišku, tą dieną, kai mane atleido iš darbo, žemė slydo iš po kojų. Įsivaizduokite, juk ne iš statybų atleidžia, o iš švietimo įstaigos, gavusį dvi drausmines nuobaudas. Kokia mokykla su tokiu CV tave priims į darbą? Tu turi atsisėsti ir ramiai apgalvoti, ką dar moki daryti. Direktorė, norėdama manimi atsikratyti, galėjo pasisodinti mane ir pasiūlyti vietą kitoje mokykloje. Tačiau ji pabandė man visiškai sugriauti karjerą. Aš tai laikau nusikaltimu.

Tiesa, savivaldybė žadėjo, kad darbo vietą aš atgausiu, tik dėl formalumų tai gali užtrukti. Dėl pirmos nuobaudos, kaip minėjau, kreipiausi į Darbo inspekciją, bet nelaukdama atsakymo direktorė kaukštelėjo antrą nuobaudą. O kai tave atleidžia iš darbo, mano žiniomis, Darbo inspekcija nutraukia tyrimą ir belieka kreiptis į teismą. Visą gyvenimą bijojau teismų, nes esu girdėjęs, kad jie trunka ilgai ir kainuoja daug pinigų, laiko ir nervų, ir tikiuosi, kad teismo neprireiks, kad savivaldybė tesės man duotą žodinį pažadą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis