– Pagal turimą aukštojo mokslo diplomą esate žurnalistas, tačiau ar stodamas į universitetą jautėte pašaukimą šiai profesijai?
– Sakyčiau, jog priklausiau tai žmonių daliai, kurią likimas nubloškė į vieną ar kitą sritį, kadangi į žurnalistiką stojau nežinodamas, kur būčiau reikalingas.
Be to, ir pats to meto laikmetis buvo sudėtingas – šauktiniai vis dar buvo imami į sovietų armiją, o pagal naujuosius įstatymus aukštųjų mokyklų studentai buvo atleidžiami nuo privalomosios karo tarnybos. Tad teko suktis iš padėties.
Įvertinęs savo galimybes (buvau labai silpnas tiksliuosiuose moksluose ir ganėtinai didelis tinginys), pasirinkau humanitarinę kryptį.
Žinojau, jog rašinius rašau neblogai, man sekėsi kalbos, istorija, tad iš visų galimų variantų žurnalistika atrodė kaip patraukliausia, labiausiai avantiūristiška ir mobiliausia studijų kryptis.
– Kaip atrodė to meto žurnalistikos studijos?
– Tai buvo „lūžio“ laikotarpis. Didžioji dalis mūsų dėstytojų buvo dirbę tik ankstesnėje žurnalistikos ruošimo sistemoje, tad jie mums dėstė teorinę žurnalistikos sampratą, kadangi laisvos žurnalistikos praktinio paveldo dar neturėjome.
Ta žurnalistika buvo tarsi „šakėm ant vandens“ rašyta: turėjome rusiškas knygas, iš kurių buvo verčiama, kalbų dar niekas nebuvome įvaldę pakankamai gerai, kad galėtume skaityt rimtus veikalus užsienio kalba.
Priklausiau tai žmonių daliai, kurią likimas nubloškė į vieną ar kitą sritį, kadangi į žurnalistiką stojau nežinodamas, kur būčiau reikalingas.
Posovietinis žurnalistikos supratimas buvo idealistinis, todėl tuos, kurie baigė studijas ir pradėjo dirbti tikroje žiniasklaidoje, ištikdavo dvasiniai sukrėtimai. Mums dėstė teisingus dalykus, tačiau jie praktiniame gyvenime neveikė.
Tiesa, kai kurie kursiokai sėkmingai įsitvirtino dar studijų metais – pradėjo leisti savo laikraščius, (o kas turėjo verslininko gyslelę) tapo žurnalistikos komersantais.
Atmenu, kelis tokius pirmuosius savaitraščius – „Pro rakto skylutę“, „Akistata“. Tai buvo kažkoks sekso, anekdotų ir kriminalinės romantikos „kokteilis“...
Tuo metu publika labai juos skaitė, ir galima buvo pastebėti, kaip kūrėsi ta žurnalistika iš kitos pusės – ne tokia ideologizuota ir idealistinė, o tiesiog – žurnalistinis verslas.
Tačiau aš pats buvau tarp tų lėtesnių, nelabai susipratusių, ką daryti toje žurnalistikoje.
– Kaip iš žurnalistinių „vėžių“ peršokote į muziką? Radote joje savo sėkmę?
– Sakyčiau, jog tas nužengimas į muziką įvyko natūraliai – augau muzikos aplinkoje, mano tėvai buvo kultūrinės srities veikėjai.
Matyt todėl, kad neradau savęs žurnalistikoje, muzika buvo tarsi išeitis iš tokio veltėdžio „statuso“ (juokiasi).
Gyvenime nežinai ką veikti – gal reikia eiti dainuoti? O gal tapti aktoriumi? Iš to savęs ieškojimo žmogus pradedi mėginti tokius dalykus, kurie tau tiesiog įdomūs.
Muzika man buvo hobis, iš kurio aš daug nesitikėjau. Gal dėl to taip viskas ir susiklostė.
– Ką galėtumėte patarti jauniems žmonėms, kurie jaučiasi tokie pat pasimetę, kaip kažkada buvote jūs pats? Kokias kompetencijas jiems reikėtų išsiugdyti? Kokių gyvenimiškų taisyklių paisyti?
– Iš bendro pastebėjimo galiu pasakyti, jog šiandien jauni žmonės, tik baigę mokslus, jau nori kažkokios algos. Tai man atrodo neteisinga.
Gal dėl to, kad mano paties gyvenime suveikė tas principas – niekas neprivalo tavęs pirkti vien dėl to, kad turi diplomą.
Pirmiausia pats turi įrodyti, kad esi vertas, ir tą padaryti per darbą, didžiules pastangas save išreikšti. Tai metas, kada paprastai iš viso nereikia galvoti apie pinigus. Ateis laikas, ir tu viską turėsi. Manyčiau, kad šitas modelis tikrai veikia.
Turi įrodyti, kad esi vertas, ir tą padaryti per darbą, didžiules pastangas save išreikšti.
Tačiau jeigu pačiame savo jėgų žydėjime atsisakai kažko dėl pinigų (kurie tau tuo metu atrodo per maži), atsimink, jog atsisakai ne tik jų, bet ir galimybės tobulėti, užmegzti įdomias pažintis, pažinti kažkurią konkrečią sritį (kuri gal tau ir netinka, bet kaip kitaip sužinosi?).
Tai tas atsisakymas – „Man viskas netinka“ – reiškia, jog tau tiesiog netinka gyvenimas. Tai, ką iš pradžių dirbdamas gauni, ne visuomet yra įvertinama pinigais.
Apskritai sakyčiau, jog disciplina, įsipareigojimas, ambicija turi vesti žmogų į priekį.
