Apie tai, kokią situaciją turime šiandien ir kokie numatomi pokyčiai, siekiant profesinį mokymą „perdaryti“ į perspektyvų mokinio pasirinkimą – gavus brandos atestatą ir paragavus amato nuspręsti, toliau – profesinis ar akademinis kelias, pokalbis su švietimo ministrės patarėju Mariumi Ablačinsku.
– Kaip vertinate dabartinę situaciją profesiniame mokyme? Kodėl, jūsų nuomone, reikalingi vieni ar kiti pokyčiai?
– Viena iš bendrojo ugdymo įstaigų užduočių turėtų būti mokinių tikrųjų polinkių išgryninimas arba geresnis jų orientavimas, mąstant apie jų savirealizacijos galimybes ir įsidarbinimo perspektyvas ateityje. Šiandienos bendrojo ugdymo įstaigose 10-ą klasę baigę mokiniai labai intensyviai, nepaisant jų mažo pažangumo ir silpnos motyvacijos, kviečiami eiti į 11-ą klasę, užuot pripažinus, kad tokie mokiniai nėra akademiškai orientuoti, ir juos nukreipus į profesinio mokymo įstaigas.
Visuomenėje profesinio mokymo(-si) sistemos pasiekimus iki šiol nustelbia mokinių ir jų tėvų išankstinės nuostatos dėl „profesinio mokymo įstaigų kontingento“ ir pasenusios žinios dėl profesinio mokymo sistemos veiklos kokybės. Neretas profesinio mokymo įstaigas tebevadina „sovietinėmis profkėmis“. Tačiau didžiuma profesinio mokymo įstaigų per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė tikrai smarkiai – investavus daugiau nei 100 mln. Eur, šiandienos profesinis mokymas Lietuvoje yra aprūpintas modernia praktinio mokymo įranga, yra atliktas profesinių mokyklų valdomų teorinio ir praktinio mokymo paskirties pastatų remontas, nuosekliai tobulinamos profesijos mokytojų technologinės kompetencijos, įdiegtos ir tobulinamos valdymo ir veiklos bei teikiamų mokymo paslaugų kokybės priežiūros sistemos.
Bendrojo ir profesinio ugdymo suartinimas yra būdingas daugeliui Europos valstybių.
Mano manymu, Lietuvoje visiems mokiniams dera sudaryti sąlygas ugdytis tokioje įstaigoje, kur jie galėtų įgyti ir vidurinį išsilavinimą, ir profesiją, kurios galėtų imtis po mokyklos, arba turėtų galimybę stoti į aukštojo mokymo įstaigą, jei nuspręstų siekti aukštesnio lygmens profesinės kvalifikacijos.
Bendrojo ir profesinio ugdymo suartinimas yra būdingas daugeliui Europos valstybių. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Prancūzijoje, 7–19 metų amžiaus asmenis ugdančiose švietimo įstaigose vykdomos ir bendrojo, ir profesinio mokymo programos. Įdomia praktika yra Nyderlandų mokyklose, jose jau penktoje klasėje atliekant vaikų polinkių testas, po kurio vieni mokiniai orientuojami rinktis „akademinį“, kiti – „profesinį“ tolimesnio ugdymo kelią.
– Kaip profesinio ir bendrojo ugdymo artinimas vyktų Lietuvoje? Kokia yra vizija?
– Šiandien bemaž visos iš 70 profesinio mokymo įstaigų vykdo ir bendrojo ugdymo programas, taigi profesinėse mokyklose galima įgyti ir vidurinį, ir profesinį išsilavinimą. Visgi profesinių mokyklų vykdomose, pagrindinį išsilavinimą įgijusiems asmenims skirtose programose bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo turinys yra glaudžiai integruotas, todėl šiandien gimnazistui, kuris nėra profesinės mokyklos mokinys, kartu su viduriniu išsilavinimu įgyti dar ir profesinę kvalifikaciją nėra galimybių.
Kaip šitai išspręsti? Tam reikalingi du veiksmai: profesinio mokymo paslaugų organizavimo pertvarkymas bei bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo įstaigų artinimas nuo regionų centrų nutolusiose vietovėse. Pirmuoju veiksmu profesinio mokymo įstaigose dera „atskirti“ vidurinio išsilavinimo link vedančią bendrojo ugdymo programą ir profesinės kvalifikacijos link vedančią profesinio mokymo programą, kad profesinėje mokykloje besimokantis, pagrindinį išsilavinimą įgijęs asmuo, susitelktų į link profesinės kvalifikacijos vedantį mokymą, nenukenčiant mokymosi trukmei, reikalingai viduriniam išsilavinimui įgyti.
Antruoju veiksmu Žiemelyje, Joniškėlyje, Anykščiuose, Kaišiadoryse, Vilkijoje, Aukštadvaryje, Smalininkuose, Kretingoje, Skuode, Veisiejuose, Simne, Dauguose ir Vilkaviškyje veikiančios profesinio mokymo įstaigos galėtų būti artinamos su šalia veikiančiomis bendrojo ugdymo įstaigomis (pvz., Aukštadvario žemės ūkio mokykla ir Aukštadvario gimnazija veikia tame pačiame pastate, Vilkijos žemės ūkio mokykla yra priešais Vilkijos gimnaziją), svarstant ir jų sujungimo galimybes.
Geriau būtų, jei vaikai siektų profesinio ir paskui, jei yra poreikis, aukštojo išsilavinimo, o ne atvirkščiai.
Po pertvarkymo tokiose bendrose įstaigose, atsirastų tarsi trys linijos. Pirmojoje būtų ugdomi „akademiškai“ orientuoti vaikai, tikslingai suksiantys aukštojo universitetinio išsilavinimo, antroji – „profesinė“ linija, kurioje besimokantys, vidurinio išsilavinimo siekiantys, asmenys kartu mokytųsi ir profesijos trečiojoje šios mokymo įstaigos linijoje.
Pastarojoje, laisvai pasirinkdami atskirus modulius arba siekdami visos profesinės kvalifikacijos, galėtų mokytis ir šios mokyklos „akademinės“ linijos mokiniai. Tokioje mokykloje būtų mokomi ir tik profesijos siekiantys asmenys: tiek jaunimas, tiek suaugusieji. Taip pat dera pastebėti, kad „profesinės“ linijos, ir vidurinį išsilavinimą, ir profesinę kvalifikaciją įgijusiems, šios – jungtinės – mokymo įstaigos absolventams, kelias siekti aukštojo išsilavinimo taip pat būtų atviras. Jiems, stojant į kolegijas, netgi galėtų būti skiriamas, pvz., vienas papildomas balas. Apie tai reikia diskutuoti.
– Kaip visa tai bus įgyvendinama fiziškai ir juridiškai?
– Reorganizuojant biudžetines švietimo įstaigas į viešąsias įstaigas, kad dvi viešosios būtų sujungtos į vieną bendrą įstaigą, turinčią du dalininkus: savivaldybę ir valstybę. Visos 70 Lietuvoje veikiančių profesinių mokyklų iki 2019 m. sausio 1 d. bus reorganizuotos į viešąsias įstaigas. Atitinkamai savivaldybėms, su kuriomis diskutuojame apie bendrojo ir profesinio mokymo įstaigų suartinimo perspektyvas, mes esame pasiūlę įvertinti galimybę jų valdomą bendrojo ugdymo įstaigą irgi reorganizuoti į viešąją įstaigą. Vyksta konstruktyvios diskusijos Trakų, Anykščių, Švenčionių, Alytaus, Kretingos, Kaišiadorių, Jurbarko, Pakruojo ir Pasvalio savivaldybėse, o štai Lazdijų savivaldybė Veisiejų Sigito Gedos gimnaziją jau liepos mėnesiui baigiantis galutinai reorganizuos į viešąją įstaigą.
– Ar galėtumėte įvardyti, ko siekiama šiais pokyčiais? Koks yra tikslas?
– Turime jau dabar ryškėjančią tendenciją – net tais pačiais metais, vos baigę universitetą, jaunuoliai stoja į profesines mokyklas. Jau šiandien, dar neprasidėjus šių metų abiturientų priėmimui, mes turime 300 asmenų su aukštuoju išsilavinimu, kurie siekia mokytis profesinėje mokykloje. Pernai į profesines mokyklas priimta daugiau nei 2 000 aukštąjį išsilavinimą jau turinčių asmenų. Tačiau geriau būtų, jei vaikai siektų profesinio ir paskui, jei yra poreikis, aukštojo išsilavinimo, o ne atvirkščiai, juolab ne iškart po studijų aukštojoje mokykloje.
Svarbu paminėti ir kitą aspektą. Įsivaizduokime, kad absolventas, pvz., iš Rokiškio baigė mokslus Vilniuje ir galvoja – kas toliau. Vargu ar jis grįš į Rokiškį, net jei suvoks, kad jam dar reikia profesinio mokymo. Taigi tikėtina, kad toks jaunuolis net į profesinę mokyklą stos Vilniuje ir ieškoti darbo bei kurti šeimos jau nebegrįš į gimtąjį Rokiškį. Neabejoju, kad yra vaikų, kurie mielai liktų savo miesteliuose. Jei tokie jaunuoliai profesinę kvalifikaciją įgytų anksčiau minėtoje „jungtinėje“ mokykloje, yra tikimybė, kad čia pat Rokiškyje ar jo apylinkėse jie susikurtų sau darbo vietą patys arba ją rastų ten veikiančiose įmonėse. Nuo regionų centrų nutolusiose vietose veikiančiose įmonėse tikrai stinga reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, kuriems neretai siūlomos ne prastesnės nei Vilniuje, Kaune ar kitame mieste darbo sąlygos.
Galiausiai, jei išlaikytume jaunimą, ir regionai gal po truputį pakeistų savo veidą. Kaip pavyzdį galėčiau įvardyti Pabradę ir ten veikiančią įmonę „Intersurgical“. Ši įmonė naują gamyklą pasirinko statyti Visagine. Nes ten yra didelė profesinė mokykla, kurioje vaikai mokosi inžinerijos, mechatronikos ir panašių specialybių, o tai yra didelis darbo rankų potencialas, kuris domina įmonę, žadančią 1000–1500 darbo vietų. Tokių pasirinkimų linkiu ir kitoms savivaldybėms, bet jose reikia priimti strategiškai įžvalgius sprendimus, užtikrinsiančius kvalifikuotų specialistų rengimą čia pat.
– Viena iš bėdų veikiausiai yra ta, kad profesinis mokymas visuomenėje vis dar yra savotiška stigma. Koks didžiausias iššūkis, bandant pakeisti šį stereotipą?
– Taip – pripažįstu – didžiausias iššūkis – pakeisti visuomenės suvokimą ir netgi mentalitetą. Anksčiau visada buvome gąsdinami: jei „nesimokysi – tavo vieta profesinėje“, tas vyksta ir dabar. Tėvai ir, tikėtina, bendrojo ugdymo mokyklų mokytojai tokiomis kalbomis ir šiais laikais atgraso vaikus nuo profesinės mokyklos. Skandinavijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse, pavyzdžiui, Austrijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir netgi Ispanijoje yra labai aišku, kad darbuotojų struktūroje didesnė dalis yra darbininkai. Ir ten yra prestižinių, yra mažiau populiarių specialybių, bet jose dirbantieji kuria realią vertę ir neretai uždirba net daugiau už akademinio profilio specialistus. Tas, beje, yra ir Lietuvoje.
Taigi, „profesinis“ kelias nėra prastesnis pasirinkimas už „akademinį“. Ir tai taptų dar aiškiau, jei pripažintume, kad nemažos dalies mūsų vaikų tikroji išmintis slypi rankose bei šiuos vaikus tinkamai orientuotume jau nuo pat pradinių klasių.
Panaudojant ES fondų investicijas gerinama švietimo, profesinio mokymo, aukštojo mokslo kokybė. Taip siekiama suteikti reikiamų įgūdžių ir užtikrinti mokymosi visą gyvenimą galimybę.
