Mokytojas jau 30 metų
Metų mokytojo premija teikiama už ypatingus nuopelnus švietimui, ugdymui, už kūrybišką darbą ir patirties dalijimąsi su visa mokytojų bendruomene. Nuo 1998 m. šį apdovanojimą pelnė 120 Lietuvos mokytojų.
Šiemet šią nominaciją pelnė ir vienas Panevėžio mokytojas. Tai – Henrikas Mazūras, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos specializuoto dailės ugdymo mokytojas-ekspertas.
Paklaustas, kaip ir kada tapo mokytoju, 67-erių vyras tikino, kad lūžis įvyko prieš 30 metų.
„Iš pradžių, dirbau dizaineriu „Krekenavos agrofirmoje“. Tačiau gavau pasiūlymą iš tuometinio darbdavio dirbti per du darbus – dizainerio ir dailės mokytojo Krekenavos gimnazijoje. Sutikau. Na, o vėliau, agrofirmai persikėlus į kitą vietą, pasilikau dirbti tik mokytoju“, – naujienų portalui JP sakė H.Mazūras.
Pamokose – daug improvizacijos
Dabar pedagogas priklauso Panevėžio dailininkų sąjungai bei jau 11 metų yra grafikos dizaino, grafikos, dailės ir architektūros mokytojas V.Mikalausko menų gimnazijoje.
„Ši profesija – ypatinga. Čia nuolat reikalinga kaita. Į pamoką atėjus niekada nežinai, ką rasi ir kas bus, todėl niekada negali eiti su išankstiniu nusistatymu. Juk tai – meninis dalykas, todėl reikia atsižvelgti į tai, ką jaučia mokinys, ką galvoja, ką nori kurti. Mano pamokose – daug improvizacijos. Nuolat esu improvizacijų lauke“, – aiškino mokytojas.
Pasak H.Mazūro, mokytojo darbas – atsakingas. „Reikia mokinius prisijaukinti, kad jie tavimi pasitikėtų, jog gebėtų ne tik iškalti žinias, bet ir parodytų gyvą emociją“, – teigė vyras.
Viso kolektyvo nuopelnas
Paklaustas, kaip jaučiasi gavęs Metų mokytojo apdovanojimą, jis tikino, jog tai – viso kolektyvo nuopelnas.
„Mūsų, meninio ugdymo mokytojų gimnazijoje yra dešimt. Ugdome tą meninę kultūrą, kad vaikas jaustųsi laisvas, todėl, manau, kad šio apdovanojimo nusipelnė ir kiti. Tikrai nesijaučiu išskirtinis. Tai – kolektyvinio darbo pasekmė“, – ryžtingai dėstė H.Mazūras.
Vis dėlto pedagogas pripažino, kad jam ypač svarbus – neformalus bendravimas su mokiniais. „Vežu juos į konkursus – tarptautinius ir respublikinius. Taip pat vedu į dailės galerijas, parodas“, – kalbėjo mokytojas.
Na, o pasiteiravus, kas įdomiausia tokiame darbe, H.Mazūras atskleidė, kad tai – nenuspėjamumas.
„Pastoviai esu kažkokiame kūrybos etape. Gal atrodo, kad mokytojo darbas – susistemintas, bet, jei yra noras kažką veikti su vaikais, visuomet galima save realizuoti“, – sakė jis.
