Jis pats pamokoje dažnai pasitelkia išmaniąsias priemones ir kartu su psichologe Asta Blande sukūrė tėvams ir mokytojams testą „Mokykla telefone?!”, padedantį įvertinti suaugusiųjų požiūrį apie vaikų valdomas technologijas. Puslapyje Mokyklatelefone.lt testą nemokamai išsprendę skaitytojai gaus autorių parinktų patarimų ir idėjų.
Taip pat S.Šabanovas yra socialinių mokslų daktaras, dėstantis Vilniaus universitete. Unikali patirtis būti ir mokytoju, ir dėstytoju padeda jam geriau pažinti jaunąją kartą ir dalykus, kurių išmokti gali tik mokykloje. Apie jo netradicines pamokas, tapusias kasdienybe – šiame interviu.
– Esi iš tų retų mokytojų, kurių pamokose išmanusis telefonas nėra priešas, o kaip tik praverčia pamokoje. Kaip pavyko šį „visų mokytojų siaubą“ paversti draugu ir ar netenka mokinių drausminti, kad vietoje darbo pamokoje sukišę nosis į telefonus?
– Tai labai paprasta. Pirmiausia – šiuolaikiniame pasaulyje mes neturime išmokti visko mintinai. Svarbiausia – mokėti atrasti. Todėl toks gyvenimo palydovas kaip išmanusis telefonas yra įprastas suaugusiesiems, bet ,aišku, juo reikia mokėti tinkamai pasinaudoti. Jeigu vaikams tai drausime – pabaigę mokyklą jie bus įmesti į šį pasaulį visiškai nepasiruošę. Kai leidžiu mokiniams naudotis mobiliaisiais telefonais, nutinka netikėtas dalykas – jie patys apriboja šių įrenginių naudojimą. Juk tai, kas leidžiama, nėra taip įdomu ir tampa įprastu įrankiu. O kas draudžiama – to visą laiką norisi, ir kuo daugiau...
– Tau tenka dirbti su paaugliais – tai pats sunkiausias amžius, kai labai greitai galima prarasti vaikų susidomėjimą ir pajausti jų priešiškumą. Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su maištingomis nuotaikomis gyvenančiais paaugliais?
– Reikia nuolat su jais bendrauti. Įsiklausyti ir leisti jiems išsakyti savo nuomonę. Tada siekti konsensuso. Mes, suaugusieji, juk irgi esame tokie patys – mums reikia, kad veiklos nuolat keistųsi, nebūtų monotonijos.
– Iš patirties, kiek tenka bendrauti su tėvais – kaip jie žiūri į vaikų naudojimąsi kompiuteriais ir telefonais? Ar daug tėvų pritaria, kad tai padeda mokytis, ar labiau laiko tai visišku blogiu? Kita vertus, juk patys tėvai nuperka vaikams šiuos įrenginius...
– Kol kas su jokiais tėvų prieštaravimais šiuo klausimu nesusidūriau. Telefono naudojimas – tai tik dalis pamokos, vienas iš daugelio naudojamų metodų. Kodėl jis turėtų kelti pasipiktinimą?
– Ką patartum tėvams, kurie yra vienareikšmiškai labai neigiamai nusiteikę prieš išmaniuosius įrenginius?
– Svarbu suprasti vieną dalyką – pasaulis keičiasi, ir kai kurie seniau neegzistavę dalykai tampa įprasti. Jeigu technologijomis sėkmingai naudositės patys, tada žinosite, kad ir jūsų vaikas yra saugus. Žinoma, jeigu jis moka tinkamai juos pritaikyti.
– Ką daryti, jei niekaip nepavyksta atitraukti vaikų nuo ekranų?
– Rekomendacija viena – skatinti mąstyti, o tai galima padaryti pasiūlius kuo įvairesnės kasdienės praktinės veiklos, ne tik žaidimų. Pavyzdžiui, suplanuoti kelionę, padėti užpildyti mokesčių mokėjimus, paprašyti pasižiūrėti, kokie bus orai ar televizijos programa. Tai privers vaiką atrasti ne tik žaidimus, bet ir naudingus dalykus. Galima pagudrauti. Paprašykite vaiko, kad išmokintų jus kažką atlikti su telefonu, arba pakvieskite kartu eiti pasivaikščioti ir paprašykite jo apskaičiuoti atstumus, laiką, maršrutą. Apžiūrėkite kokią nors vietą virtualiame pasaulyje, o paskui nuvykite jos aplankyti ir palyginkite šias patirtis, kaip pasikeitė pasaulis virtualiuose vaizduose ir realybėje.
– Ar yra klasėje vaikų, kurie dėl įvairių priežasčių – tėvų nusistatymo ar sunkesnės finansinės padėties – neturi savo telefono? Kaip juos įtrauki į interaktyviąją pamoką?
– Išmanieji telefonai jau tapo kasdienybe, juos turi dauguma. Pamokoje ieškant informacijos ar atliekant įsivertinimo užduotis tiems moksleiviams, kurie neturi savo įrenginio, duodu mokyklos planšetinius kompiuterius. Beje, mūsų mokykloje (LSMU gimnazijoje Kaune) veikia puikus dalykas – tai turinio filtravimas, apribojantis patekimą į tam tikras svetaines, bet jis neblokuoja edukacijai naudingų žaidimų ir programų.
– Esi ir mokytojas mokykloje, ir dėstytojas universitete? Kuo šios dvi patirtys skiriasi?
– Yra panašumų, bet ir skirtumų. Ne veltui sakoma, kad kartais penktokas gudresnis už suaugusį žmogų. Aš susiduriu su keistu reiškiniu, kad moksleiviams viskas yra įdomu, jie domisi ir nuolatos klausinėja, džiaugiasi savo atradimais, o kai kurie (ne visi!) studentai, deja, jau ieško, tik kaip greičiau ir lengviau atsiskaityti ir rūpintis savo gyvenimo kasdienybe, o ne toliau tobulėti.
– Kas mokytojo darbe tave labiausiai įkvepia?
– Manau, kad tai yra bendras pažinimo džiaugsmas. Atrasdami tobulėjame, nesustojame ir nuolat bendraujame!
