Miša Jakobas: Ar į ugdymo pasiekimus žiūrėsime iš nuotolio?

Ir štai girdžiu, kaip didieji edukatoriai taip gražiai suokia, taip nori būti kitokie ir bando įrodyti, kad amen mokyklai, amen tradicinei pamokai, nes vaikus išmokys ir išauklės dėžė. Nieko nereikės daryti, tik neužmiršti atsikelti, spragtelti jungtuką, tuomet kažkas spragtels galvoje ir procesas pajudės mokslo aukštumų link.

Sveikinu drąsias ir drąsius kolegas, jūs tikrai šiuolaikiški ir ypatingai kieti. Kur ten man ir mano gvardijai paskui jus suspėti, amžinai skubančius ir nesugebančius bent minutei suspėti, kad mokote vaikus, o ne cirko meškutes.

Mielieji, pamoka yra ugdymo vertybė ir sėkmės garantas. Ugdymas netoleruoja tarpininkų, tuo labiau šitos simpatiškos dėžutės. Pamokoje reikalingas gyvas žodis, o ne paleistas per šviesolaidį. Šitaip mokyti vaikus yra paranku tiems, kurie bijo būti klasėje, bijo savo ištarto žodžio, bijo gyvo vaiko klausimo.

Mielieji, aš tada išmokysiu kažko vaiką, kai būsime kartu, kai aš matysiu jo liūdnas arba džiaugsmo kupinas akis, kad mes supratome vienas kitą. Užtenka tik pamatyti, kad jis nuleido akis, kad jis pasidarė neramus, kad baksnoja draugui su alkūne į pašonę, ir tai man turi tapti signalu ir skubėti jam į pagalbą, padėti. Šiandien gerai, kad yra tėtukai namie, bet ryt jie išeis duonytei uždirbti. Kaip tada darys ir elgsis išmanieji edukatoriai?

Šitaip mokyti vaikus yra paranku tiems, kurie bijo būti klasėje, bijo savo ištarto žodžio, bijo gyvo vaiko klausimo.

Nenurašome amžinų ir išbandytų tiesų. Taip, neblogai mokyti per nuotolį tuos, kurie, neduok Dieve, serga, išvykę kartu su tėvais į diplomatines tarnybas, arba vidury mokslo metų į salas žuvų gaudyti, ko nereiktų sau leisti. Tad klausimas: jei šitaip ugdysime vaikus, ar į jų pasiekimus žvelgsime iš tolo? Įdomu, ką ir kiek išmoks mūsų laimingos ateities kūrėjai...

Tai čia apie ereliukus, o ką daryti su tais mūsų ereliais, kuriems būtina pakilti ir pradėti savarankišką skrydį? Ar padėsime jiems, ar užjausime, nes streso suvalgėme labai daug? O jie jauni ir patirties neturi. Visada buvau griežtas pedagogas, visada kalbėjau atvirai, kad gyvenimas – tai saldainis „Diušės“. Visada buvau prieš lengvatas. Bet man atrodo, kad mes taip nualinome savo vaikus skirdami visokias nerealias užduotis iš kūno kultūros, piešimo ir darbo, kad bloga tapo ir mokiniams, ir jų tėvams. Ir viskas tik dėl to, kad nesuveikė stabdžiai, kad norime pasipuikuoti, kokie mes kieti ir inovatyvūs. Aha, taip ir bus.

Pavargo mūsų vaikai, išseko mūsų abitūra. Padėkime jiems, nes jau nuo kovo juos moko dėžė. Pačiu atsakingiausiu laikotarpiu, kai reikia pakartoti 4 metų kursą, kai reikia pamėginti parašyti bandomuosius egzaminus, kai reikia gyvai aptarti klaidas, išgirsti padrąsinantį mokytojo žodį, įgyti pasitikėjimo savimi, staiga nieko neliko. Kalbėsi pats su savimi. Abitūrai taip sunku, pavargo ir jie, net pradėjo bijoti.

Jei šitaip ugdysime vaikus, ar į jų pasiekimus žvelgsime iš tolo? Įdomu, ką ir kiek išmoks mūsų laimingos ateities kūrėjai.

Kai kurie mažiai, kai lieka namuose, gulasi ant stalų, apsimeta, kad kažką daro. Tai jie maivosi iš savęs, draugų ir mokytojų, tai jiems smagu pavaidinti, bet tiems, kuriems šposai jau seniai baigėsi, kaip įsakė valdžia, teks sėstis prie egzamino stalo. O kaip reikės apsirengti? Kostiumas, balti marškiniai, kaklaraištis, išeiginiai batai ir, suprantama, be jokios abejonės, nes tai jau tapo neatskiriama mūsų dreskodo dalimi: pirštinės, kaukė ir akiniai.

Ką darysime, kai teks matuoti temperatūras? Kada abiturientas turės atvykti į punktą? Įsivaizduokime, juk gali būti daug stresuojančių, besinervinančių, kaipmat gali pakilti temperatūra. Ką darysime? Liepsime eiti namo, užsidaryti ir uždaryti savo laimę į universitetą kitiems metams? Abejoju. Gali nebenorėti, o mes prarasime gabų žmogų. Kaip susodinsime abiturientus? Ar išlaikysime normas, nebent kvadratiniu- lizdiniu būdu.

Mielieji, jie šiemet pavargo, pasigailėkime jų. Negi mums būtinai iškilo būtinybė būtent šiemet paklupdyti ant kelių abitūrą? Ar nuo to ir todėl įveiksime krizę ir gyvenimas taps gražus, o mes, vyresnieji, tapsime laimingesni? Abejoju. Štai ką tik kalbėjau su Kijevo žydų gimnazijos direktoriumi – ten vaikai serga. Ir vien dėl to, kad valdžia akla ir ambicijos ne vietoje.

Leiskime vaikams pasirinkti: tegu bus išvedamas 2 metų dalykų vidurkis, dar kartą peržiūrimi visi pažymiai, net lankomumas ir visokie kitokie kriterijai. Paleiskime tuos vaikus, kuriuos užsienio universitetai jau pakvietė mokytis. Yra nepatenkintų, blogai įvertintų, pyksta ant savęs ir mokytojų. Prašome – laikykite egzaminus. Jų bus mažiau, lengviau susodinsim.

Galvokime, mąstykime, jie mūsų vaikai, padėkime žengti pirmuosius žingsnius į savarankišką gyvenimą. Jergutėliau, negi taip sunku ir neįmanoma. Na, palepinkime Lietuvos vaikus, na, paskutinį kartą, labai prašau. Kiti gali, o mes ne? Galime ir reikia, būtent šiandien ir šiemet.

Miša Jakobas yra buvęs Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas, dabar Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius