„Kai kurie tėvai galvoja, kad bus gėda papasakoti aplinkiniams, jog vaikas prastai išlaikė testą. Tad pirmas žvilgsnis turėtų būti į vaiko, kuris laiko egzaminą ir stresuoja, aplinką, nes labai dažnai streso šaltinis būna ne pats įvykis, ne pati situacija, o aplinkinių reakcija“, – tikina psichologė.
– Psichologai neretai sako, kad stresas nėra vien blogis, nes jis mus mobilizuoja. Tačiau artėja patikrinimo testai bei egzaminai ir retas moksleivis su tuo sutiktų.
– Tyrimai rodo, kad nedidelis stresas iš tiesų mobilizuoja: pagerėja mūsų kognityvinės funkcijos (atmintis, mąstymas, suvokimas), kas ypač aktualu ir ruošiantis egzaminams bei testams. Tačiau mūsų psichiniai ir fiziniai resursai nėra neišsenkantys, o dažna šiuolaikinio žmogaus bėda ta, kad jam stresas tampa tarsi kasdienybe ar mados klausimu. Taigi, kai kalbame apie mokinius, studentus, net jų tėvelius ir visą aplinką, pirmiausia reikia pasižiūrėti, kiek stresas trunka: ar jis yra tiesiog prieš egzaminą (kas yra normalus procesas), ar trunka visus 12 metų mokykloje, paskui dar ir studijuojant, o galbūt ir visą gyvenimą. O pagrindinis klausimas – ką mes darome: ar problemas sprendžiame konstruktyviai, ar destruktyviai.
– Kas yra konstruktyvus ir destruktyvus sprendimas?
– Jei išgyvename stresą ir jaučiame, kad tapome irzlūs, nervingi, darosi nemiela gyventi, galbūt dažniau pykstamės su aplinkiniais, asmeniškiau reaguojame į kažkokį žodį, tai yra ženklas, kad mes arba nesprendžiame ir nieko nedarome su stresu, arba sprendžiame destruktyviai. Destruktyvus sprendimas yra toks, kai nieko nedarome arba bėgame nuo streso arba kai leidžiame pasijusti kažkokioms negatyvioms pasekmėms.
Konstruktyvus sprendimas būna tada, kai mes problemą išsprendžiame be ilgalaikių negatyvių pasekmių ir randame būdą, kaip susigrąžinti resursus, pailsėti, atsigauti, neleidžiame stresui gadinti mūsų kasdienio gyvenimo kokybės.
Iš tiesų labai daug tėvų jaudinasi labiau negu jų vaikai ir akcentuoja: tu pasiruošk, pasižiūrėk, kaip tai svarbu.
– Standartizuoti testai bent jau pradinukams ir progimnazistams nieko nelemia. Tačiau stresuoja ir tėvai, ir vaikai.
– Iš tiesų labai daug tėvų jaudinasi labiau negu jų vaikai ir akcentuoja: tu pasiruošk, pasižiūrėk, kaip tai svarbu. Kodėl taip yra? Galbūt kai kurie tėvai galvoja, kad jiems bus gėda papasakoti aplinkiniams, jog vaikas prastai išlaikė testą. Tad, manau, pirmas žvilgsnis turėtų būti į vaiko, kuris laiko egzaminą ir stresuoja, aplinką, nes labai dažnai streso šaltinis būna ne pats įvykis, ne pati situacija, o aplinkinių reakcija: ar jie skatina tave stresuoti, ar labai didelį akcentą tam skiria, ar labai daug apskritai akcentuoja, primena ir pan.
Kai testas ar patikrinimas nieko nelemia, nereikėtų apie jį tiek daug kalbėti. Tai gali būti natūraliai išlaikytas testas, ir tiek. Nebūtina apie tai nuolat priminti, akcentuoti. O svarbiausia, vaikas neturi jausti, kad dovanas, pagyrimus ar meilę iš aplinkinių gauna tik tada, kai parodo gerus rezultatus, nes tada pasąmonėje fiksuojasi, kad, norint būti mylima, reikia kuo daugiau stengtis ir parodyti kažkokį gerą rezultatą. Tai sukelia įtampą, todėl vaikas dar labiau stresuoja.
– Kas dar prisideda prie baimių augimo, įtampos kilimo ir paralyžiuojančio streso?
– Labai dažnai stresą padidina lūkesčiai, ypač dideli. Jei vaikas jaučia, kad iš jo aplinka labai daug reikalauja ir jeigu jis tikrai nori patenkinti aplinkinių lūkesčius, be abejo, jis stresuoja daugiau. Jeigu jo aplinka yra linkusi perfekcionizmą, visi nori būti geri, pažangūs ir niekas neleidžia sau suklysti, tai ir vaikui neleidžiama suklysti, dėl ko jis vėl jaučia daugiau streso. Tačiau kartais žmonėms reikėtų leisti sau klysti ir visada galvoti, kas yra svarbiau – ar pažangus vaikas, kuris dešimtukais baigia mokyklą, aukščiausiais balais išlaiko testus ir egzaminus, ar sveikas ir laimingas vaikas. Taigi gebėjimas pripažinti, kad visi gali klysti ir ne visi turi būti tobuli jau šiek tiek sumažintų stresą.
– O kaip valdyti stresą abiturientų tėvams?
– Pats noras valdyti stresą jau yra pirmas teisingas žingsnis. Tai reiškia, kad norite kažką keisti, o ne būti užburtame streso rate. Būdų yra įvairiausių, tačiau būtina atrasti jums priimtiniausias pagal natūrą, pagal charakterį, pagal aktyvumo lygį. Vienas iš efektyvių būdų yra fizinė veikla, nes tada deginami toksinai, keičiasi hormonų kiekis. O kokia ji – spręsti jums patiems. Labai svarbu ir darbo bei poilsio pusiausvyra – reikia skirti sau laiko atsigauti, pailsėti.
– Vieni pedagogai sako, kad įvairių žinių patikrinimų turi būti dar daugiau, nes mokinys, dalyvaudamas žinių pasimatavimo varžytuvėse, išmoksta valdyti stresą ir paskui drąsiai eina laikyti brandos egzaminų. O esą tie, kurie nedalyvauja tokiuose konkursuose, neretai negeba pademonstruoti to, ką iš tiesų puikiai moka. Kiti pedagogai kalba priešingai – esą žinių patikrinimai žaloja vaiko psichiką. Kaip yra iš tikrųjų?
– Vienareikšmiškai atsakyti sunku, nes žmonės labai skiriasi. Idealiausia, kai žmogus gali pasirinkti: vienas moksleivis nori dalyvauti, jį stimuliuoja, azartas, konkurencija, o kitas nenori papildomo streso. Tarkim, kai kurie žmonės viešai kalbėti bijo labiau nei mirties, tačiau yra tokių, kurie be galo nori lipti į sceną ir parodyti viską, ką gali. Taigi vienos taisyklės, kas yra geriausia, tikrai nėra. Tiesiog reikėtų vengti prievartos ir rėmų, kurie įrėmintų visus žmones.
Kai žinome jautrias vietas, žinome, kas mums sunkiausia, kas kankina, kelia nerimą, tada galime ieškoti efektyviausių būdų.
– Kokios streso valdymo technikos pagrįstos moksliškai kaip efektyviausios?
– Pirmiausia siūlyčiau pradėti nuo savęs pažinimo: atrasti, kokios yra jūsų jautrios vietos, kas jus išveda iš pusiausvyros, kas kelia daugiausia streso, nes tai gali būti susiję su begale gyvenimiškų patirčių, tarkim, kaip jus auklėjo, kokie žmonės dabar yra aplink. Kai žinome jautrias vietas, žinome, kas mums sunkiausia, kas kankina, kelia nerimą, tada galime ieškoti efektyviausių būdų. Be minėtos fizinės veiklos, įdomus dalykas yra meditacija.
Tyrimai parodė, kad, reguliariai praktikuojant meditaciją, keičiasi smegenų struktūros, t. y. nyksta smegenų struktūros, atsakingos už stresą, todėl žmogus mažiau reaguoja į stresą, ir platėja smegenų dalys, atsakingos už atmintį, todėl pagerėja kognityvinės funkcijos (mes galime geriau valdyti informaciją, suvokti, atlikti įvairias loginio apdorojimo reikalaujančias užduotis). Be abejo, yra ir kitų būdų, bet, kaip minėjau, labai svarbu pasirinkti tai, kas kiekvienam tinkamiausia ir priimtiniausia.
– O ką daryti, kai matome, kad vaikas itin dirglus?
Labai svarbus ir galingas žingsnis – pirmiausia pasikalbėti, paklausti, kas kelia nerimą, kodėl liūdna.
– Labai svarbus ir galingas žingsnis – pirmiausia pasikalbėti, paklausti, kas kelia nerimą, kodėl liūdna. Žinoma, šeimose, kuriose nėra įprasta kalbėtis, gilintis, klausti, pirmą kartą paklausus vaikas nebūtinai atsivers ir pasikalbės. Bet jeigu jis išgyvena daug emocijų ir jam nesuteikiama proga apie tai pasikalbėti, tai galima įsivaizduoti, kas toje širdutėje darosi, kaip jam sunku vienam su tuo susidoroti. Kartais net ir pasikalbėjus ne visada lengva išsiaiškinti, padėti vaikui, bet tada gali pagelbėti ir specialistai – galima su vaiku nueiti pas psichologą.
Būtina pastebėti ženklus, kad vaikas nesijaučia gerai, nors mylintys tėvai tą tikrai mato ir gali atpažinti. Taigi jei matote, kad vaiką kažkas kamuoja, galbūt jis yra dirglus, paniuręs, galbūt neturi motyvacijos mokytis, nenori nieko veikti, matomas kažkoks destruktyvus elgesys, pasipriešinimas, barniai ir pan., tai yra pirmas signalas, kad jis nėra laimingas. Tada kažkokių žingsnių tikrai būtina imtis: pirma – pasikalbėti, o paskui galima pagalvoti apie pagalbą ir iš šalies.
– Kai kurių užsienio universitetų svetainėse teko skaityti patarimų, ką rekomenduotina studentams valgyti ir gerti prieš egzaminus, kad jie būtų ramesni ir ištvermingesni, geriau dirbtų smegenys. Kiek moksliškai pagrįsta, kad mityba turi įtakos mūsų baimėms ir stresui?
– Sveika gyvensena, be abejo, stiprina imunitetą. O kai gerai jaučiamės, esame pailsėję, organizmui pakanka mikroelementų, natūralu, kad lengviau susidorojome su įvairiais sunkumais. Bet reikėtų žiūrėti kompleksiškai – svarbu ne tik mityba, bet apskritai sveika gyvensena.
– Kiek turėtume miegoti ruošdamiesi egzaminams?
– Vienur teigiama, kad miego turi pakakti, tarkim, reikia miegoti 8–10 val. Tačiau taip pat teko skaityti, kad per daug miego gali bloginti kognityvines funkcijas. Taigi siūlau vertinti individualiai. Jei tiek laiko, kiek miegame kasdien, mums neužtenka, jaučiamės pavargę, tai yra ženklas, kad tikrai ne viskas gerai mūsų kasdieniame režime. Taigi reikia žinoti savo individualius poreikius ir miegoti tiek, kiek reikia kiekvienam asmeniškai.
