Nebegalėdami taikstytis su esama padėtimi, mokslininkai pradėjo akciją #PaskutinisPrioritetas. Per pirmas akcijos valandas Seimo nariams buvo išsiųsta virš 3000 laiškų, primenant apie katastrofišką padėtį aukštajame moksle.
„Lietuvos dėstytojų ir mokslininkų algos jau seniai nebevadintinos net mažomis. Jos buvo sumažintos prasidėjus krizei, neindeksuojamos atsižvelgiant į infliaciją, nebuvo keltos jau beveik dešimt metų, yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Jaunųjų mokslininkų atlyginimai nuolatos bando susilyginti su minimalia alga. Bendras finansavimas švietimui ir mokslui nėra didinamas, o dažnai net mažinamas: 2017 metais buvo skiriama 4,7 proc. nuo BVP, o 2018 numatyta tik 4,5 proc. Šie skaičiai labai toli nuo tarptautinių organizacijų rekomenduojamų 6 proc. nuo BVP.
Pasipiktinimo ir nepasitenkinimo lygis tarp dėstytojų ir mokslo darbuotojų šiuo metu yra daugiau negu pakankamas masiniams protesto veiksmams.
Per dvylika metų universitetinių studijų ir mokslo finansavimas smuko nuo 0,027 iki 0,019 procento nuo bendro valstybės biudžeto. Nors tai gali atrodyti neskausminga procento šimtoji dalis, tačiau pavertus ją pinigais matome, kad universitetai 2016 metais negavo bent 238 mln. eurų.
Mes, dėstytojai ir mokslininkai, pripažįstame savo pareigą kokybiškai atlikti savo darbą – vykdyti tyrimus ir ugdyti studentus. Nesame nusiteikę šių pareigų mesti ir ieškoti lengvesnio uždarbio vien tik dėl valdžių apsileidimo, tačiau esame stumiami į beviltišką padėtį.
odėl reikalaujame, kad valdžią turintys asmenys taip pat deramai vykdytų savo pareigas:
1. Liautųsi dangstytis tuščiomis frazėmis ir deklaracijomis, o imtųsi atsakomybės ir realiai vykdytų reformas, kurios turėtų pagrįstai prognozuojamų konstruktyvių pasekmių mokslo ir studijų sektoriui, pagaliau sudarytų sąlygas šio sektoriaus darbuotojams dribti savo darbą, be kurio neįmanoma visuomenės gerovė ir tvari raida.
2. Galų gale pripažintų, kad esminė mokslo ir studijų sistemos problema – katastrofiškai mažas finansavimas. Ir tokios viešai eskaluojamos problemos kaip „kokybės trūkumas“, „neefektyvus lėšų panaudojimas“, „bendras žemas viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų lygis“ ir kt. jos nepridengs bei nepanaikins.
3. Ne procentais, o kartais keltų mokslo ir studijų srityje dirbančių dėstytojų ir mokslininkų atlyginimus jau dabar. Esminė aukštojo mokslo kokybės sąlyga – savo darbui galintys atsidėti (o ne apie papildomus uždarbius, reikalingus išgyventi, galvojantys) mokslininkai ir dėstytojai.
Aukštojo mokslo ir studijų sektorius jau senai pralaimi konkurencinę kovą dėl talentų ne tik su kitų valstybių mokslo sektoriumi, bet ir su kitais Lietuvos darbdaviais. Politikai negali tikėtis išvengti tiesioginės atsakomybės už nesėkmingos švietimo ir mokslo politikos sukurtas problemas, jiems vadovaujant nuosekliai vykstantį šalies mokslo ir studijų sektoriaus naikinimą. Krizė aukštajame moksle pasiekė kritinį lygį.
Pasipiktinimo ir nepasitenkinimo lygis tarp dėstytojų ir mokslo darbuotojų šiuo metu yra daugiau negu pakankamas masiniams protesto veiksmams. Tad įsisenėjusios problemos turi būti sprendžiamos neatidėliotinai dabar – svarstant 2018 metų valstybės biudžetą“, – teigia mokslininkai kreipimesi.
