Anot etnologės, intuityvų santykį su antgamtiniu pasauliu turi kiekvienas žmogus. Būtent tai mokslininkė vadina magija, kuri išlieka aktuali visais laikais, taip pat ir šiandien. E. Savickaitė teigia neanalizuojanti, ar magija yra tiesa ar melas, tačiau tyrinėja, kaip žmonės ją supranta ir naudoja savo gyvenime.
– Kodėl tyrinėjate būtent studentus?
– Tai šiek tiek susiję ir su ankstesniais magijos tyrimais, ir su Vakarų tyrinėjimais. Tuo metu studentų grupę pasirinkdavo tam, kad pasižiūrėtų, ar išsilavinimas turi įtakos magijos nykimui. Be abejo, iš pradžių tuo domėtasi tikslingai. Galbūt tai susiję su išankstine nuostata, kad mokslas gali padėti panaikinti įvairiausius prietarus, kad tie prietarai, tikėjimai, neracionalus mąstymas, kuris, laikui bėgant, turėtų potencialiai nykti, tėra praeities liekanos. Ir, iš dalies norėdama paneigti, kad taip nėra, kad magija gyvavo visais laikais ir gyvuos, aš lygiai taip pat pasirinkau ir kryptingai rinkau duomenis, susijusius su studentų tikėjimais. Vis dėlto galima tyrinėti bet kokią grupę, bet kokį žmogų. Jei mes magiją suprasime plačiau, kaip intuityvų santykį su antgamtiniu pasauliu, pamatysime, kad kiekvienas žmogus turi tą santykį, galbūt neparemtą religiniais mokymais ar dar kažkuo, ką patvirtina ir mano pavadinimas „Magija kaip universali patirtis“.
– Kiek magija gaji tarp studentų? Kaip jie ja naudojasi?
– Per savo tyrimų laikotarpį teko aptikti įvairių dalykų, pavyzdžiui, praktika neplauti galvos. Tai galbūt galima susieti su senesniais tikėjimais ir lietuvių tradicijoje – nešvara, blogas kvapas galėjo atbaidyti net ligą.
– Taigi nešvara bandoma atbaidyti nesėkmę?
– Neplauti galvos yra kas kita. Pavyzdžiui, jei žmogus mokėsi visą naktį ar savaitę ruošėsi egzaminams, o paskui išsiplovė galvą, jis tiki, kad išsiplovė ir žinias. Tikima, kad po pagalve padėjus užrašus, atsiranda ryšys tarp to, kas padėta, ir tarp galvos, todėl žinios miegant kažkokiu būdu pereina. Kiti pavyzdžiai – amuletai, talismanai. Tai gali būti statulėlės, „laimingi“ rašikliai, papuošalai iš tauriųjų metalų (dažniausiai – sidabriniai), religiniai simboliai (pvz., kryželiai) ir t. t. Bet čia nėra nieko išskirtinio, negalima sakyti, kad tai būdinga būtent studentams. Manau, kad amuletų, talismanų turi ir kiti žmonės, nes tiki, kad jie neša sėkmę arba nuo kažko apsaugo.
– Sakote, kad magija egzistavo visais laikais, egzistuoja ir egzistuos. Iš kur toks tvirtas įsitikinimas?
– Taip sakau, nes mokslas nepajėgus paaiškinti visko. Kol egzistuos tai, ko negalima paaiškinti, egzistuos ir intuityvūs dalykai, o žmogus aiškins per savo jausmus, potyrius ir intuiciją. Iš esmės intuityvų ir loginį, racionalų mąstymą turi kiekvienas žmogus.
– Kas būdinga lietuviškai magijai?
– Manau, kad esminiai magijos principai išlieka. Sapnai turi didžiulę reikšmę, nes atrodo, kad riba tarp šiapus ir anapus susiaurėja. Tai išlikę ir dabar – pažiūrėkime, kiek išliko sapnininkų, kiek jų yra knygynuose. Pažįstu nemažai žmonių, kurie kreipia dėmesį į sapnus. Tai rodo, kad iki šiol tai labai svarbu. Vis dar svarbūs ir įvairiausi užkalbėjimai, skaičių magija. Skaičiai gali atsispindėti ir amuletuose, žodinėse formulėse. Anksčiau ypač svarbūs skaičiai buvo 3 ir 9, dabar jų yra labai įvairių, pavyzdžiui, poriniai 66, 99, 11 ir t. t. Vienas svarbiausių – 7, tarkim, septyni pasaulio stebuklai. Dar įdomu, kad laimingus skaičius žmonės renkasi pagal gimimo datą ar pagal dažnumo kriterijų, pavyzdžiui, visada apsigyvena tuo pačiu numeriu pažymėtame bute. Jei žmogų visą gyvenimą „lydi“ tas pats skaičius, jis jam teikia ypatingą reikšmę. Kartais, nusiteikdamas kažkokiam svarbiam įvykiui, žmogus vartoja tam tikras žodines formules, tam tikro pobūdžio maldas – pats su savimi pasitaria ir tikisi tam tikro geresnio rezultato.
– Bet tai tik tam tikrų žodžių junginių kartojimas?
– Tai yra kreipinys. Jei tai susiję su liga – kreipiamasi į ligą norint ją išvaryti. Tradicijos kinta, todėl, atėjus krikščionybei, imta jungti ir krikščioniškas maldas, pavyzdžiui, norint įtvirtinti žodinį tekstą, tris kartus sukalbama „Sveika, Marija“. Taigi tokie užkalbėjimai rodo ir religinius pokyčius – maginė formulė jungiama su krikščioniška malda, bet liaudyje tai viena kitam neprieštarauja.
– Ką dar, be sapnų, skaičių, galima pastebėti?
– Dar galima įtraukti horoskopus. Įdomu tai, kad kai kas prieš svarbius įvykius vengia juos skaityti nenorėdami padaryti kažkokios įtakos. Daug žmonių teikia reikšmę elgsenai, nuotaikai – žiūri, kaip jaučiasi nuo pat ryto arba apskritai tą dieną. Taip pat įdomus aspektas, labiau susijęs su merginomis, – nenusiteikti per daug užtikrintai. Tai vadinamasis atvirkštinės magijos principas – jei per daug tikėsiu savo jėgomis, manysiu, kad viską galiu, viską padarysiu, tas, kas yra „aukščiau“, supyks dėl per didelio užtikrintumo, bandymo valdyti visus procesus, ir atsitiks atvirkščiai.
Specifinius dalykus žmonės perteikdavo iš karto į kartą, o dabar yra internetas, televizija. Vos ne kiekvieną savaitę galima pamatyti kokią laidą ar bent jau užuominą į magiją. Tai, žinoma, susiję su laisve kalbėti apie tam tikrus dalykus ir kartu matomas tam tikras sprogimas (sunku pasakyti, kodėl). Bent jau savo tyrimuose pastebėjau tendenciją daugiau telktis į savo patirtį, išgyvenimus, jausmus, kaip pačius tikriausius visa ko įrodymus. Galbūt žmonių netenkina per griežta bažnytinė praktika, jie nori savito santykio su Dievu, kitaip jį supranta. Tada žmonės pradeda ieškoti savų atsakymų.
Pavyzdžiui, pastebimi kažkokie dėsningumai, kai ištartas žodis „tampa kūnu“ – palinkėjau kažko blogo ir staiga mano akyse įvyko avarija ar kažkas, ko, atrodo, nenorėjau, tik išreiškiau žodžiu. Žinoma, tai gali būti ir netikėta sėkmė. Tada susimąstai – kodėl man taip atsitiko, kodėl čia, šituo laiku... Arba pagalvojau apie žmogų ir sutikau jį. Tokie dalykai, atrodo, gana paprasti, bet kelia klausimų.
– Bet ar žmogus geba kažkaip sau paaiškinti visus šiuos dalykus?
– Tikėjimas nėra ir niekada nebus paremtas logika, antraip tai nebus tikėjimas.
