Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla vykdo daugybę projektų, tarp kurių ir vienas, skirtas vaikų socialiniam ir emociniam ugdymui. Mokyklą palikę vaikai ne tik paruošiami tolesniems mokslams, bet ir pažinti save, savo emocijas bei spręsti konfliktines situacijas.
Jau 30 metų toje pačioje mokykloje dirbanti pradinių klasių mokytoja Regina Lapeikienė pasakojo, kad jau mokyklos vizijoje numatyta, kad mokykla turi būti saugi, kūrybiška ir bendruomeniška. O prie to prisideda ir vaikų emocinis ugdymas.
Kas mėnesį įsivertina savijautą
„Pamokų metu vaikai patys įvertina savo emocijas, savijautą, o vėliau mokome ir akademinių dalykų. Mokykloje emocinis klimatas labai svarbu. Mūsų mokykla maža, o čia bendra savijauta daro didelę įtaką mokymosi procesui ir bendruomeniškumui“, – kalbėjo ji.
Mokytoja džiaugėsi, kad net į pirmą klasę mokinukai ateina jau turėdami tam tikrų žinių apie emocijas, nes to jau jie mokomi dar ikimokykliniame skyriuje.
Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje kiekvienas pradinukas turi savo aplanką. Jame – pagal šviesoforo metodą vaikas kiekvieno mėnesio pabaigoje įsivertina savo emocinę būklę. „Kai turime klasės valandėlę, visi vaikai pasisako, kaip jaučiasi, o paskui kalbamės su vaikais individualiai, klausiame, kas nutiko, jei jis jaučiasi prasčiau“, – pasakojo R. Lapeikienė.
Pasiremdama savo ilgamete patirtimi mokykloje, mokytoja pastebėjo, kad šiuolaikinių vaikų kitokios vertybės, jie daugiau domisi technologijomis, tačiau kartu trumpiau išlaiko dėmesį. Nepaisant to, pasak R. Lapeikienės, kiekvienam jų labiausiai reikia dėmesio, gyvo bendravimo, kurį gali suteikti mokytojos.
Blogų emocijų nėra
Pasakodama apie vaikų emocinį ugdymą, pradinių klasių mokytoja Jolanta Mulokienė pabrėžė, kad pagrindinis tokio mokymo tikslas – kad vaikas pažintų save.
„O vėliau, kad jau ir suprastų, kad nėra nei gerų, nei blogų emocijų. Tiesiog jas visas visi jaučiame. Kartais iš vaikų išgirstu, kad jiems gėda jausti kokią nors emociją, bet pati emocija nėra blogai. Mokome vaikus, kad yra blogai, jei darai ką nors negero vedamas tos emocijos“, – aiškino pedagogė.
Kaip pasakojo J. Mulokienė, vaikai šioje pagrindinėje mokykloje pradeda mokytis nuo emocijų pažinimo. Paskui temos sudėtingėja: vaikai mokosi save valdyti.
„O perėjus į vyresnes klases jie mokomi, kas yra konfliktai, rodoma, kaip spręsti konfliktus“, – vardijo pašnekovė.
J. Mulokienė juokėsi, kad neretai ir mažieji vaikai tampa tėvų mokytojais emocijų klausimais. „Tėvai kartais paklausia, kas čia per pamokėlės, nusistebi, prideda, kad jų laikais tokių nebuvo. Jiems irgi įdomu, ko mokosi vaikai. Manau, kad tėvai mokosi kartu su vaiku. Vaikai namuose prieina prie tėvų, pasako, kad matau, jog tu šiandien liūdnas ar piktas. Mes būtent ir mokome vaikus kalbėtis ir kartu pažinti kitų žmonių emocijas“, – tęsė pradinių klasių mokytoja.
Neretai ir mažieji vaikai tampa tėvų mokytojais emocijų klausimais.
Pasak jos, pastebėti, kaip emocinis ugdymas keičia vaikus, taip pat nėra sunku. Matydami liūdną ar verkiantį klasės draugą, jie nebebijo prieiti ir paklausti, kas nutiko, gal gali ką nors padaryti, kad šiam būtų linksmiau.
„Juk jei vaikas neramus, jaučiasi blogai, kaip jam mokytis. Todėl tiek su vaikais, tiek su tėvais kalbamės apie jų savijautą“, – pridėjo J. Mulokienė.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, mokyklos bendruomenės telkimą skatina ES fondų finansuojamos priemonės - „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokyklų pažangos skatinimas“ ir kt.
