„Negabių mokinių nebūna, – teigia Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijai vadovaujanti Violeta Ališauskienė, – yra vaikas, kurį turi prakalbinti, atrasti stipriąją pusę ir padėti tą stipriąją pusę lavinti“.
Pasak jos, kiekvienas vaikas turi teisę mokytis ir tai daryti kartu su visais, dėl to mokykla ir priima autistiškus vaikus, su fizine ar intelektine negalia bei turinčius sutrikimų – emocijų, elgesio, nerimo. Kiekvienoje mokyklos klasėje mokosi po kelis tokius vaikus.
Vaikams nesvarbu, kad vietoj kojų – vežimėlio ratai
„Aš žiūriu į tėvus, kurie atveda į šią mokyklą, kaip aš sakau, kreivus, šleivus, žvairuojančius, negirdinčius, vežimėliuose vaikus – jie ateina laimingi: „mano vaikas kitoks, bet jis gauna mokymąsi ir kartu draugystę su kitais vaikais““, – atmosferą Pal. T.Matulionio gimnazijoje apibūdina spec. pedagogė šioje srityje dirbanti 25 metus Jurgita Christiansen, kuri priešingą situaciją matė dirbdama rajonų mokyklose.
Pasak jos, vaikai su negalia ar turintys sutrikimų mokosi iš kitų vaikų – būdami didelėje grupėje jie kopijuoja elgesį ir taip nepastebimai išmoksta socialinių įgūdžių. Taip pat jie gauna draugystę, pykčius, šiek tiek patyčių, o tai grūdina ir ugdo bei yra žmogiška.
Mokyklos direktorė prisimena mokyklą baigusį negalią turintį vaikiną, kuriam klasiokai su guašu nudažė geltonai plaukus, nes jis labai norėjo, o tėvai neleido: „Jis mokykloje gyveno pilnavertį paauglio gyvenimą – išdykavo, kažko siekė ir mokėsi tiek, kiek galėjo“.
V.Ališauskienė mini, kad dalis baigusių mokyklą įgyja profesiją ar baigia universitetą: „Galbūt jis pins iš vytelių, bus aranžuotojas, soc. darbuotojo padėjėjas ar mokysis universitete – turim platų spektrą nuo universitetuose besimokančių, absolventų iki likusių namuose“.
Tuo tarp sveiki vaikai išmoksta empatijos, tolerancijos ir supratimo, kad ne visi vienodai gabūs ar gražūs, kad reikia žmogų priimti tokį, koks jis yra. J.Christiansen prisimena atvejį, kai stotelėje moteris su vežimėliu negalėjo įvažiuoti į autobusą, o minia žmonių aplinkui stovėjo atsitraukę: „Mūsų mokyklos vienuoliktokai ar dešimtokai (paaugliai) pasižiūrėjo, įvežė ir išsiskirstė. Jiems šie dalykai tiesiog įprasti, nes jie visada tą daro“.
Apie tai, kad žmonės yra įvairūs, vaikai pradeda suprasti vos įžengę į mokyklą. „Be abejonės jie mato, kad kažkas vežimėlyje, kažkas sunkiai eina, galbūt kitaip atrodo – neturi rankos ar pirštų. Su vaikais yra kalbamasi ir aiškinama, kad mes ne visi vienodi, esame skirtingi ir kad jeigu aš turiu dvi rankas, nesu pranašesnis už tą, kuris turi vieną ranką, – sako mokyklos vadovė, – vaikai stebėtinai greitai susidraugauja ir nebepastebi, kad vietoj kojų yra vežimėlio ratai“.
Mes pamirštame, kad viena sekundė ir mes galim būti patys kitokie, – teigia mokyklos vadovė.
Pasak jos, patyčių pasitaiko iš vaikų, kurie pradeda mokytis ne nuo pirmos klasės, o prieš tai lankė mokyklą, kurioje nematė tokių vaikų: „Tokiu atveju mes labai atidžiai žiūrime į naujus vaikus, jau priimdami kalbamės su tėvais ir sakom, kad mūsų mokykloje mokosi vaikai su negalia ir klausiam kaip jūsų vaikas į tai reaguos“.
V.Ališauskienė prisimena, kad keli vaikai išėjo iš mokyklos, nes jiems buvo per sunku matyti kitus su negalia. Be to, vieną kartą klasės bendruomenė prašė vaiką, turintį su emocijų sutrikimų, perkelti į kitą klasę, nes šis trukdo jų vaikams.
„Aš tokiems tėvams sakau: pamėginkime pasikeisti vietomis – įsivaizduokime, kad jūs dabar turite tokį vaiką. Ar jūs norėsite, kad jis nelankytų mokyklos ir būtų namuose, ar norėsite geriausio – kad įgytų socialinius įgūdžius, kad bendrautų su kitais? Mes pamirštame, kad viena sekundė ir mes galim būti patys kitokie“, – teigia mokyklos vadovė.
Kiekvienam vaikui reikia pritaikyti skirtingus metodus
Pedagogės sako, kad kiekvieno vaiko negalia ar sutrikimai yra skirtingi, todėl reikia individualiai pritaikyti pagalbą bei mokymosi metodus. Prieš rugsėjo 1-ąją specialistai ir mokytojai aptaria, kiek kuris vaikas gali suvokti, kaip jį mokyti, ko iš jo galima reikalauti.
„Mokytojai susipažįsta ir jiems palengvėja, nes jau žino negalią, žino kaip dirbti ir gali planuoti savo darbą“, – sako mokyklos vadovė V.Ališauskienė. Spec. pedagogė pasakoja apie autistą ketvirtoką, turintį dar ir nežymų protinį atsilikimą: „Rudenį kai aš jį paėmiau, tai buvo vaikas, kuris savame pasaulyje ir iki jo prisikasti labai sudėtinga“.
Pamačiusi, kad vaikui grupiniai užsiėmimai neduoda jokios naudos, specialistė nusprendė su juo dirbti individualiai savo laisvu laiku: „Tai buvo papildomas laikas, kada aš su juo turėjau atrasti kontaktą, ir atradau“. Praėjus keliems mėnesiams, vaikas pradėjo klausyti specialistės, todėl galėjo pradėti lankyti grupinius užsiėmimus bei dirbti klasėje. „Tai nėra autizmo išgydymas, bet vaikas girdi, ko aš noriu, ko mokytoja nori“, – sako J.Christiansen.
Dalis mokinių (su sudėtingesniais sutrikimais) lanko spec. klases, kuriose dirba daugiau specialistų bei yra mažesnės grupės. Pastebėjus, kad šie vaikai įprato ir susiformavo įgūdžiai, jie pradedami po truputį integruoti į bendrąsias klases.
„Balandį buvo pokalbis su tėvais, tada mokytojos apsitarė kaip integruos. Iš pradžių pasikvietė pabūti keletą pamokų tik penktadieniais, o tada visą gegužės mėnesį pradėjo su naujais klasės draugais būti pamokose. Rugsėjo 1-ąją tai jau bus jų klasė, – spec. pedagogė J.Christiansen pasakoja apie du mokinius, kurie šiais metais pradėti integruoti į bendrąsias klases, – jų negalios ar sutrikimai nedingo, tik palengvėjo ir jau gali mokytis kartu“.
Pedagogės atkreipia dėmesį, kad kai kurių vaikų sutrikimai išryškėja tik jiems pradėjus mokytis. Pavyzdžiui, šiais metais vienas pirmokas pradėjo lankyti mokyklą kaip visiškai sveikas vaikas, o vėliau paaiškėjo, kad jis patiria stresą, pykčio ir agresijos priepuolius.
J.Christiansen savo veiklą apibūdina taip: „taisau tai, kas sugadinta – kartais pavyksta, kartais – ne“.
„Iškart supratome, kad negalim leisti pasilikti bendroje klasėje, nes nuo jo kenčia kiti vaikai. Komanda pradėjo galvoti kaip tą situaciją palengvinti ir vaikui, ir klasei. Nutarėme parinkti tausojantį režimą, kad vaikas kelias pamokas pabūna mokykloje ir tada vyksta į namus, nes diena jam yra per ilga“, – pasakoja mokyklos vadovė. Pasak jos, su dalimi vaikų tenka ir atsisveikinti, nes mokykla gali priimti tik ribotą kiekį mokinių, kad netaptų spec. mokykla.
Darbas teikia džiaugsmą, bet norėtų ir didesnio palaikymo
„Šis darbas man patinka nežmoniškai“, – sako J.Christiansen. Ji savo veiklą apibūdina taip: „taisau tai, kas sugadinta – kartais pavyksta, kartais – ne“.
Pasak pedagogių, mokytojams dirbti su įvairia klase nelengva. „Be silpnesnių proto gebėjimų, vaikai dažniausiai turi elgesio sutrikimų, todėl nereikia tikėtis, kad vaikas, kuris prastai mokosi, privalo gerai elgtis. Kartais mokytojos paruošia užduotis, o vaikas net nepažiūri į jas“, – sako J.Christiansen.
Direktorė teigia, kad mokykla norėtų teikti kokybiškesnę pagalbą, tačiau ne visada tai gali užtikrinti dėl lėšų trūkumo. Taip atsitinka, nes psichologinė pedagoginė tarnyba nurodo, kokios pagalbos vaikui reikia, o lėšų tam neskiria – tai reikia daryti iš mokyklos biudžeto, kurio nepakanka.
Pedagogės pabrėžia mokytojų padėjėjų, kurie praleidžia daugiausiai laiko su spec. poreikių turinčiais vaikais, svarbą – jie reikalingi, kad mokytojai nesijaustų kalti, jog nespėja skirti visiems vaikams pakankamai dėmesio. Tačiau mokytojams padėjėjams neskiriamas finansavimas, be to, jie niekur neruošiami, todėl priimant naują žmogų, jį dar reikia išmokyti, kaip dirbti su tam tikrų negalių vaikais arba turinčiais spec. poreikių, o atlyginimas minimumas.
Mokyklos vadovė V.Ališauskienė teigia, kad nepaisant to, kad tenka susidurti su nemažai sunkumų, šis darbas jai teikia džiaugsmą: „Gal mūsų mokytojai neturės didžiausio atlyginimo, jį dalinsis su specialistais, bet tiems vaikams reikia pagalbos“.
Siekdami prisidėti prie visuomenės informavimo apie mokinių su negalia galimybes ir poreikius bendrojo lavinimo mokyklose, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija dalyvauja Lietuvos negalios organizacijų forumo ir JAV ambasados Lietuvoje inicijuotame projekte „Mokykla visiems“, kurio metu įvairiose Lietuvos mokyklose rengiamos diskusijos ir kūrybinės veiklos, padedančios ieškoti būdų kurti visiems palankią ugdymo įstaigų atmosferą.
