Atviri jau ilgą laiką
Siekiant plėsti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų galimybes mokytis kartu su bendraamžiais bendrojo ugdymo mokyklose, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija prieš kelis metus kvietė savivaldybes teikti paraiškas ir steigti atvirąsias klases. Kuo šios klasės kitokios? Tai klasės, kurios atviros mokinių įvairovei, jose siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas skirtingų galių, gebėjimų ir ugdymosi poreikių turinčių mokinių įtraukčiai, bet tuo pačiu užtikrinti ir visų klasės mokinių ugdymosi poreikius.
Klaipėdos Vitės progimnazijos direktorė pabrėžia, kad iniciatyva puiki ir reikalinga, ypač jei kalbėtume apie ugdymo įstaigas, kurios dar tik ruošiasi plačiau taikyti įtraukiojo ugdymo principus. Visgi Klaipėdos progimnazijos vadovė sako, kad jų mokykla ypatingiems vaikams atvira jau seniau. Atvira visa mokykla, ne tik klasės. Be to, svarbu pasakyti, kad yra klasių, kuriose yra ne po vieną, o po kelis ypatingus vaikus, kartu su kitais bendraamžiais klasėse ugdomi ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai.
Ir nuo to, pasak pašnekovės, visi tik laimi: „Mūsų patirtis šiuo klausimu yra tikrai didelė. Nei dabar, kai apie įtrauktį pradėta kalbėti garsiau, nei rugsėjį mums tai nebus naujovė. Turime nemažai klasių, kuriose mokosi įvairių specialiųjų poreikių turintys vaikai. Jie ne tik mokosi, jie dalyvauja visose mūsų mokyklos ar bendruomenės veiklose. Susiduriame su klausimais, iššūkiais, bet sprendžiame juos visi kartu ir to nevengiame.“
Pasakodama, kuo skiriasi atvirosios klasės nuo kitų, R. Venckienė atkreipia dėmesį, kad atvirosiose klasėse dažniausiai dirba ir kiti pagalbos mokiniui specialistai, prisideda ir mokinio, anksčiau vadintas mokytojo, padėjėjas: „Specialusis pedagogas dažniausiai dirba tose pamokose, kur tam tikram vaikui reikia daugiausiai pagalbos. Tvarkaraštį dėliojame stebėdami reikiamos pagalbos poreikį ir intensyvumą. O mokinio padėjėjas su vaiku praleidžia daugiausia laiko, jis padeda jam ne tik ugdymo procese, bet, jei reikia, ir per pertraukas, išvykas, palydi persirengti ar pan.“
Kitaip tariant, mokinio padėjėjas savarankiškai švietimo procese dalyvauti negalintiems mokiniams paaiškina, perskaito užduotis, padeda naudotis mokymo priemonėmis, orientuotis ir judėti mokykloje ar už jos ribų ir kita. Taip pat pavalgyti.
Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, šių specialistų, dirbančių ugdymo įstaigose, skaičius per pastaruosius metus išaugo dvigubai – šiais mokslo metais mokyklose jų dirbo gerokai per 5 tūkst., tačiau neabejojama, kad augs ir toliau, nes poreikis tik didės.
R. Venckienė pridūrė, kad norint sėkmingai prisijaukinti įtraukųjį ugdymą , reikalingas kiekvienos ugdymo įstaigos poreikius atitinkantis specialistų – nuo logopedų iki psichologų, – skaičius, bet pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį ir į komandinį darbą.
„Svarbu, kad mokytojas nebūtų vienas, ko dažnai pedagogai ir baiminasi. Tiesiog labai svarbu turėti komandą, užnugarį, kuris padeda spręsti iškilusius iššūkius, konsultuoja“, – tikino progimnazijos vadovė. Anot jos, atvirųjų klasių projektas atvėrė mokykloms galimybę tikėtis dar didesnės profesionalios pagalbos, o tuo reikia naudotis.
Suprasti, pakviesti, pasitikėti
Pasak direktorės pavaduotojos ugdymui, specialiosios pedagogės Kristinos Stankutės-Matės, sėkmė nereiškia kelio be iššūkių, tai reiškia norą ir gebėjimą juos spręsti. Pašnekovė atviravo, kad su visa švietimo pagalbos komanda sėda kartu ir sprendžia kiekvieną atvejį, bando įsigilinti – kas ir kodėl nutiko.
„Turime suprasti, kad tėvai, atvesdami mums savo vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, irgi nerimauja – ar mes tikrai sugebėsime atliepti jo poreikius, ugdyti, suteikti jam tai, ko tikimasi. Aišku, ir klasės bendruomenė tikisi, kad vaikų mokymosi kokybė nenukentės, kad bus kuo mažiau iš vėžių išmušančių situacijų.
Turime suprasti, kad abiem pusėms tai jautru, svarbu, todėl reikia kalbėti ir auginti pasitikėjimą, supratimą, kad mes tikrai nenumosime ranka, gilinsimės ir ieškosime sprendimų visi kartu. Mūsų mokyklos filosofija – vaiko sėkmę kuriame kartu, todėl nuolat akcentuojame, kad siekiant sėkmingo įtraukties proceso, turime veikti kartu, turėti bendrą tikslą, viziją.
Beje, turiu pastebėti, sakyti, kad paprastai tie mokiniai, kurių klasėje mokosi ir ypatingas vaikas, išmoksta labai daug socialinių įgūdžių, tuo pačiu jie sulaukia ir daugiau pagalbos, nes dažnai mokinio padėjėjas dirba ne tik su specialiųjų poreikių turinčiu vaiku, bet padeda ir kitiems. Taigi išeina, kad visi dėmesio gauna daugiau“, – patirtimi dalinosi K. Stankutė-Matė.
Tikėti – svarbiausia
Paprašyta įvardinti esminius įtraukiojo ugdymo sėkmės kriterijus, K. Stankutė-Matė atvirauja – nelengva. Anot jos, tai yra labai kompleksinis procesas, kuriame dalyvauja tiek administracija, tiek pedagogai, tiek tėvai, tiek vaikai. Jos žodžiais, vienas esminių dalykų – noras ir tikėjimas, kad pavyks. Ir tai, kaip greitai galėsime sakyti, jog Lietuvos mokyklos pasirengusios priimti ir sėkmingai ugdyti skirtingų poreikių turinčius mokinius, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
„Jeigu į įtrauktį žiūrėsime kaip į procesą, kurį tiesiog reikia įgyvendinti, kurį gal kažkas kitas sugalvojo ir jis mums lyg „primestas“, bus keblumų. Tačiau viskas yra kitaip, jei pedagogai, o ypač mokyklos administracija, tiki, kad tai naudinga, tai svarbu – tada gali pavykti. Suprantama, bus iššūkių, teks ieškoti įvairių sprendimo būdų. Iškils situacijų, kurių dar nebuvo spręsta, bet jos bus puikios pamokos.“, – įžvalgomis dalinosi Klaipėdos Vitės progimnazijos vadovė.
Ji pridūrė, kad siekiant sėkmės, nereikėtų bijoti prašyti pagalbos, ieškoti priemonių ir sprendimų – tiek savivaldybių, tiek švietimo centrų, o galiausiai – ir savų kolegų. Kai nesi vienas, iššūkiai išsprendžiami gerokai lengviau, įsitikinusi R. Venckienė.
