– Galbūt pradėkime nuo pat pradžių. Pirmiausia – kada kilo pirmosios mintys, kad galėtumėte rinktis mokytojos profesiją? – klausėme Elektrėnų „Versmės“ mokykloje dirbančios lituanistės.
– Augau kaime su močiute, darželio nelankiau, tad pirmojo rugsėjo labai laukiau, nes mano vyresnioji sesutė jau lankė Elektrėnų vidurinę mokyklą.
Namie nuolat žaisdavau „mokyklą“ su lėlėmis. Lėlių turėjau daug – 23. Buvau pasidariusi „dienyną“ ir susirašiusi visų vardus, kurių niekada nesupainiodavau. Dabar gavusi naujus mokinius, įsipareigoju per pirmą pamoką išmokti jų vardus ir man pavyksta. Mano pastangas mokiniai įvertina smagiais plojimais.
– Gal sekėte ko nors pėdomis, gal turėjote autoritetų? Kodėl būtent lituanistika?
– Turėjau daug gerų mokytojų, todėl nenuostabu, kad iš mano klasės net penki mokiniai tapo mokytojais. Mokytojo pavyzdys labai svarbus. Lituanistiką pasirinkau paskatinta savo lietuvių kalbos mokytojos Danutės Verbylienės. Ji man buvo didelis autoritetas. Atsimenu, dar penktoje klasėje ginčydavausi su savo klasės drauge, kuri, kai tapsime mokytojomis, dirbsime šiame kabinete. Neįsivaizdavome lietuvių kalbos pamokų kitame kabinete. Nenorėjome, kad mūsų lietuvių kalbos mokytoja sirgtų, nes niekas taip nemokėjo dėstyti dalyko kaip ji.
Dabar gavusi naujus mokinius, įsipareigoju per pirmą pamoką išmokti jų vardus ir man pavyksta. Mano pastangas mokiniai įvertina smagiais plojimais.
– Kiek metų mokytojaujate? Jūsų dienų mokykla skiriasi nuo šių dienų, nuo tos, kurioje esate mokytoja. Kokie pokyčiai džiugina, o ko pasigendate?
– Mokykloje dirbu jau 30 metų. Per tuos metus pasikeitė ir mokykla, ir aš pati. Savo mokykloje pradėjau dirbti 1988 metais. Jaučiau savo lietuvių kalbos mokytojos palaikymą. Iš jos rankų gaudavau „Atgimimą“. Pavadavau ją tą dieną, kai mokytoja vyko į pirmąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą. Atsimenu to pirmojo rudens pamokas su penktokais, kai pirmą kartą aiškinomės, kas yra Vytis, Gedimino stulpai, pirmą kartą skaitėme ir mintinai mokėmės V.Kudirkos „Tautišką giesmę“. Atėjau į mokyklą gražiu laiku. Jau neteko patirti sovietinės sistemos prievartos. Jau galėjau rinktis, kuo noriu būti, kuo nenoriu, jaučiausi laisva.
Šių dienų mokykla turbūt ir žavi labiausiai tuo, kad visi jaučiamės laisvi. Bent jau mano „Versmės“ gimnazijoje. Mūsų mokiniai turi dideles galimybes rinktis ir keisti dalykus ir grupes, kažko atsisakyti... Juk jaunas žmogus – ieškantis žmogus, tad nenuostabu, kad šiandien jis nenori to, ko dar norėjo vakar. Aš pati darbe nepatiriu jokios įtampos, neturiu baimių, gal todėl ir lydi sėkmė. Mūsų gimnazija turi puikių tradicinių renginių, kurie suburia bendruomenę. Pavyzdžiui, teatro festivalis „Felicija“. Spektaklius kuria ir vaidina visų klasių mokiniai (tai neprivaloma, bet retai kuri klasė nestato spektaklio). O kad bus net keli mokytojų pasirodymų numeriai – tai visiems iš anksto žinomas faktas.
– Būti mokytoju reikia pašaukimo ar būti geru mokytoju galima irgi išmokti?
– Mokytojas negali dirbti neturėdamas pašaukimo. Bet to maža. Reikia nuolat mokytis, augti. Negali sėdėti sau vienas klasėje su savo tiesa ir dėstyti tą patį kelias dešimtis metų... Keičiasi laikai, keičiasi požiūris, negali likti su senais stereotipais. Svarbus mokytojui emocinis intelektas, reikia jį ugdytis, mokytis tokių dalykų, kurių niekas mūsų laikais universitete nemokė ir negalėjo mokyti. Auga nauja karta – nei geresnė, nei blogesnė už mus. Bet reikia pažinti ją, suvokti, kad dabar jauni žmonės kitaip mąsto, kitaip gyvena, kad mūsų, kaip mokytojų, tikslai nesutampa su mūsų mokinių siekiais, todėl dažnai nesusikalbame.
Aš visada mokiausi būti mokytoja. Pirmiausia stebėdavau kolegas, kuriems sekasi: ką jie daro kitaip nei aš, kad juos lydi sėkmė? Stebėdavau ir tuos, kurių sėkmė nelydi – reikėjo suvokti, ką jie daro ne taip. Daug skaitau psichologinės literatūros. O daugiausia išminties gaunu iš literatūros pamokų. Literatūra – didžiausias lobis. Per tuos 30 metų man tapo aišku, kad be meilės, nuoširdaus santykio su aplinka, gražaus ryšio su žmonėmis, pozityvaus mąstymo, optimizmo, humoro neįmanoma bet kokia sėkminga veikla.
Juk jaunas žmogus – ieškantis žmogus, tad nenuostabu, kad šiandien jis nenori to, ko dar norėjo vakar.
– Diskusijos apie šių laikų mokytoją vis netyla – koks jis turėtų būti? Kadaise turėjęs būti ir buvęs ryškiu autoritetu, dabar – draugas, bičiulis? Koks, jūsų nuomone, mokytojo vaidmuo vaiko gyvenime?
– Autoritetų reikėjo visais laikais. Žvaigždės užgęsta. Autoritetai lieka. Mokinio ir mokytojo bičiulystė atsiranda tik tada, kai mokytojas tampa autoritetu.
Ypatinga mokytojo ir mokinio draugystė užsimezga per neformalią veiklą. Jau daugiau kaip 15 metų vadovauju Skaitovų būreliui. Ateidavo, rodos, eiliniai vaikai... O tapdavo neeiliniai. Esame sukūrę daugybę kompozicijų, daugybę kartų laimėję respublikiniuose konkursuose. Bet svarbiausia ne ta laimėta prizinė vieta, o pats procesas: kiek geros nuotaikos, kiek sveiko juoko, kiek kūrybinių idėjų, kiek išdykavimo. Jei ne tas būrelis, būčiau daug greičiau pasenusi (juokiasi). Būrelio mokiniai retai į mane kreipiasi „mokytoja“, daug dažniau vadina vardu.
– Lietuvių kalba – ar ja šiais laikais galima sudominti vaikus? Kokiais būdais tai darote, kokie jūsų metodai? Kaip įtikinti, kad žinutėje svarbu rašyti „ą“ su nosine? O ar reikia ?
– Pritariu požiūriui, kad lietuvių kalbą per stipriai norminame, kad laikome klaidomis tai, ko galbūt nereikėtų laikyti. Neleidžiam kalbai keistis, o juk gyva kalba turi keistis. Manau, jei „šąla“ arba „gęsta“ parašysim be nosinės, prasmė nepasikeis.
Dauguma jaunų žmonių iš tiesų pirmenybę teikia anglų ar kitai užsienio kalbai. Tai normalu. Iš Mikalojaus Daukšos mokausi ir mokau suprasti, kad svetimų kalbų mokėjimas yra svarbus ir girtinas, bet negalima apleisti ir niekinti savosios kalbos.
Lietuvių kalba yra pati gražiausia, nes tai gimtoji kalba. Ja gali įvardyti subtiliausius jausmus, rasti ypatingų žodžių apibūdinti žmogui ir visai aplinkai. Esu girdėjusi, kad plačiai vartojamų kalbų žodžiai tariami neturi didelės galios. O jei kalbą vartoja mažai žmonių, tos kalbos žodžiai turi didesnę poveikio galią. Aš ir naudojuosi lietuviško žodžio galia – stengiuosi paveikti mokinius, žavėdamasi savo gimtąja kalba. Man, rodos, pavyksta.
Ilgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą skiriamos 2014-2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.
