Mokytoja Jolita Mondeikytė apie mokinių laisvę rinktis: normalu yra „nelipti“ per save

– Kuo naudinga buvo ši patirtis?

– Turbūt labiausiai tuo, kad gavau „pasitvirtinimų“ sau, kaip žmogui ir kaip pedagogei. Pirmiausiai, pasitvirtino mano vidinis įsitikinimas, kad ugdymo procesas gali būti įdomus. Kad vaikai, jeigu jie yra tikrai susidomėję, tai bet kokiomis sąlygomis įsitrauks į ugdymo procesą.

Kitas dalykas – pats ugdymo proceso planavimas, organizavimas ir turinys. Jame tikrai gali būti daug žaidimo ir per jį daug ko galima išmokti: didžioji dalis mano studijuotų mokymosi metodikų pradinukams yra žaidimo formos.

Jau prieš nuvykdama į šią mokyklą tikėjau, kad ugdymo procesas turėtų būti žaismingesnis, laisvesnis, „gyvenimiškesnis“, tačiau šioje kelionėje pamačiau, kaip tai įgyvendinama ir kad tai iš tiesų veikia. Vaikai yra sąmoningi, jie žino, ko nori, ir jie tikrai nori mokytis ir rašyti, ir skaityti, ir visų kitų dalykų. Be to, žmonės ten ne tik siekia savo tikslų, kiekvienas individualių, tačiau nepamiršta ir bendravimo, kuris yra labai glaudus.

Nuotr. iš „Demokratinės mokyklos“ archyvo/Leipcigo demokratinė mokykla

Vaikai yra sąmoningi, jie žino, ko nori, ir jie tikrai nori mokytis ir rašyti, ir skaityti, ir visų kitų dalykų.

– Ar buvo kas nustebino stažuotės metu?

– Daugelis dalykų buvo nauji ir savotiškai stebino, tačiau pirmiausiai į galvą ateina, atrodytų, labai paprastas dalykas: visiškai normalu pamokos ar kitos veiklos metu atsistoti ir nueiti užkąsti.

Arba, jei jauti, kad tau per daug informacijos, gali bet kada išeiti pailsėti. Žodžiu, kad visiškai normalu yra patenkinti savo fizinius ir psichologinius poreikius tuomet, kai jie iškyla. Juk kiekvienas žmogus yra pakankamai sąmoningas suvokti, kaip jis jaučiasi – ar jis ištroškęs, ar pavargęs. Todėl normalu ir „nelipti“ per save, ir atsitraukti nuo mokymosi proceso, ir atitinkamai į jį grįžti, kai jautiesi tam pasiruošęs.

Įdomu buvo stebėti ir tai, jog ten mokymosi procese nėra jokios skubos. Na, nėra to požiūrio, kad va, po pirmos klasės, jei nemoki tiek ir tiek, tai jau šakės, daugiau ir nebeišmoksi. Juk kiekvienam skirtingai ateina susidomėjimas, o jis tikrai ateina anksčiau ar vėliau ir tame nėra jokios tragedijos.