– Kokie jums pasirodė Leipcigo demokratinės mokyklos moksleiviai?
– Man jie pasirodė labai įvairiaspalvės asmenybės, draugiški, šilti, smalsūs. Jie laisvesni, nebijo būti savimi. Per tas savaites nepastebėjau, kad kažkas būtų atstumtas, ignoruojamas, iš jo būtų šaipomasi, nors vaikai tikrai labai skirtingi. Jie kartais ir murzini, ir susivėlę, bet laimingi, nes ir voliojasi ant žemės, ir laksto basi – man jie tokie „kvepiantys laisve“.
Atkreipiau dėmesį, jog vaikai labai padeda vieni kitiems. Mes, suaugę, dažnai pamirštame, kaip yra sudėtinga išmokti tam tikrus dalykus, kad ir rašyti raidę, mums viskas atrodo savaime suprantama ir taip prarandame kantrybę vaikams. O bendraamžiai ar kiek vyresni labai kantriai ir su meile viską bando paaiškinti.
Lietuvos mokytojai paprastai gražūs, pasitempę, neretai su kostiumėliais. Bet su kostiumėliu juk neatsisėsi ant žemės pasikalbėti su vaiku, kaip jam sekasi.
– O mokytojai?
Lygiai tokie pat įvairiaspalviai. Yra ir visiškų „neformalų“, su dredais ir auskarais antakiuose... Lietuvos mokytojai paprastai gražūs, pasitempę, neretai su kostiumėliais. Bet su kostiumėliu juk neatsisėsi ant žemės pasikalbėti su vaiku, kaip jam sekasi…
– Kaip suprantu iš pasakojimo, įgyta patirtis stipriai įkvėpė?
– Taip, visos mano idėjos pasitvirtino ir, galiu teigti, grįžau sustiprėjusi tų idėjų siekti. Prisipažinsiu, ir mano galvoje buvo visokių minčų, kad galbūt demokratinis ugdymas neveikia, bet tiesiog supratau vieną dalyką: turbūt ne visiems tokia mokykla tinka.
Juk vieniems reikia muštro, kad pasiektų savo tikslų, o kitiems – laisvės. Vieni egzaminams gali ruoštis savarankiškai su mokytojo pagalba, o kitus mokytis privers gal tik nuolatiniai patikrinimai. Žodžiu, nėra universalių dalykų visiems žmonėms – tebūnie šis modelis nėra tinkamas visam pasauliui, bet tiems, kam jis tinka, tai yra puiki vieta augti ir tobulėti.
Daugiau apie demokratinį ugdymą galite sužinoti www.demokratinemokykla.lt.
