Praėjusį mėnesį Vilniaus miesto Taryba pritarė penkerių metų trukmės priemonių planui, kuriuo bus siekiama visiems Vilniaus vaikams užtikrinti kokybišką švietimo paslaugų prieinamumą.
Pagal šį planą švietimo pagalbos specialistų užmokesčiui, tuo metu ir mokytojų padėjėjams, skiriamas beveik trigubai didesnis finansavimas nei anksčiau – nuo 3,3 iki 8,9 milijonų eurų. Tai reikštų, kad galimybės pasamdyti tokius specialistus, ženkliai padidėja.
Tačiau tik teoriškai. Kaip rodo mokyklų patirtis, norinčių ir gebančių profesionaliai atlikti mokytojo padėjėjo darbą surasti nepavyksta.
Trūksta ne lėšų, bet specialistų
„Mokytojų padėjėjų trūksta visur. Mes turime etatų, bet neturime darbuotojų. Todėl kad apskritai mokytojų padėjėjų, kaip tokių, jokia aukštoji mokykla nerengia“, – apie situaciją Vilniaus Viršuliškių progimnazijoje pasakoja direktorė Ramutė Mečkauskienė.
Panašios nuotaikos vyrauja ir kitose Vilniaus mokyklose.
Pavyzdžiui, Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinėje mokykloje šiuo metu yra keturios mokinio padėjėjos, o jų reikėtų bent dvigubai, sako mokyklos pradinio ir socialinio ugdymo skyriaus vedėja, Renata Neverauskienė. Tačiau organizuotas konkursas buvo bevaisis.
„Ateina žmonės, kurie net nesiorientuoja. Kai dar pasakai, koks atlyginimas, tai iš karto paskambina: ne, ačiū, man nereikia. O atsakomybė vis tik nemaža, todėl, kad vaikai yra labai įvairūs, ir agresyvių yra, ir mušasi, ir neklauso“,– pasakoja R.Neverauskienė.
Mokytojo padėjo atlyginimas priklauso nuo jam priskiriamo koeficiento, kuris nustatomas atsižvelgiant į darbo stažą, išsilavinimą, užduočių sunkumą ir kitus elementus. Todėl padėjėjo alga nėra visiems vienoda, tačiau dažniausiai neviršija 600 eurų į rankas.
Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad mokytojo padėjėjas mokykloje atsiranda tik esant mokiniui, kuriam šio darbuotojo pagalbos reikės. Todėl šiuo metu nėra konkretaus skaičiaus, kiek tokių specialistų trūksta.
Mokytojų padėjėjų trūksta visur. Mes turime etatų, bet neturime darbuotojų.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) nuo 2021-ų metų numato steigti mokinio padėjėjų ir kitų švietimo pagalbos specialistų etatus, kurie bendrosios paskirties mokyklose užtikrintų sąlygas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams.
Tačiau kas užims šias darbo vietas, jeigu jau dabar nėra ką įdarbinti?
Mokinio padėjėjai nėra ir nebus rengiami
Pagal ŠMSM, padėjėjo pareigybė skirta tik padėti mokiniui dalyvauti pamokoje, „judėti, susitvarkyti, pasiruošti veikloms ir kita.“ Todėl atskiras rengimas jiems nereikalingas.
„Tai ne mokytojas, todėl tokios profesijos specialiai nerengia nė viena mokykla. Būtiniausią pagalbą mokykloje jam turi suteikti kiti specialistai: psichologai, specialieji pedagogai, socialiniai pedagogai ir kiti“, – teigia ŠMSM.
Kalbintų mokyklų atstovai su tuo nesutinka. Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos (VPPT) psichologė Irina Blažienė taip pat pabrėžia – dabartinis parengimas nepakankamas.
„Tam reikalingi bent kvalifikaciniai kėlimo kursai, atitinkama programa, ypač tuo atveju, kai padėjėjas įsitraukia į vaiko ugdymo procesą, ieško geriausio su vaiku bendravimo būdo“, – teigia I.Blažienė.
Tiesa, kitų švietimo pagalbos specialistų trūkumas taip pat ryškus. Vilniaus savivaldybės gegužę atliktas tyrimas parodė, kad 2020-2021 metais miesto mokyklose papildomai reikės 29 psichologų bei 24 socialinių pedagogų. Vieno logopedo ieško 39 mokyklos, o kai kurios nurodė ieškančios ir daugiau šios srities darbuotojų. Su kiekvienais vėlesniais metais numatomas poreikis mažėja.
Padėjėjas be kompetencijų – vaikui jokios naudos
Šiuo metu, norint dirbti mokytojo padėjėju, pedagoginio išsilavinimo nereikia. Tačiau Viršuliškių progimnazijoje stengiamasi surasti specialistus, kurie tokį išsilavinimą turi. Darbas nebėra tik pagalbinis.
„Dabar, kai vaikai yra integruoti, mes stengiamės pasamdyti mokytojo padėjėją, turintį pedagoginį išsilavinimą. Dirbti su vaiku jam yra didelis krūvis, jis turi padėti, išmokyti ir skaityti, ir rašyti. Pagaliau turi žinoti metodiką, tačiau jų atlyginimai yra labai nedideli, todėl niekas ir nenori eiti dirbti“, – sako R.Mečkauskienė.
Reikalingas ne tik pedagoginis pasirengimas, bet ir psichologinis, mano direktorė. Kitaip vaikui, kuriam skirtas padėjėjas, nebus jokios naudos.
Visgi to, kad ateityje mokinio padėjėjui bus keliamas išsilavinimo reikalavimas, ŠMSM nenumato. Numatomas tik „reikalavimas prieš pradedant dirbti ir jau dirbant dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo mokymuose“, komentuoja ŠMSM.
Ateina žmonės, kurie net nesiorientuoja. Kai dar pasakai, koks atlyginimas, tai iš karto paskambina, ne, ačiū, man nereikia.
Švietimo darbuotojų rengimas tik blogėja
Jeigu padėjėjų rengimas nėra pakankamas, tai mokytojai atskiro rengimo dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais apskritai negauna. Informacijos apie naujus darbo metodus, užsienio patirtis, ieškosi patys.
„Tam, kad mes dirbtume su elgesio ir emocijų sunkumų turinčiais vaikais, mes turėjome tiesiog patys mokytis ir sužinoti visas pasaulyje taikomas metodikas. Ir nei viena iš jų netinkama arba mes jų nemokėjome pritaikyti, – Viršuliškių progimnazijos patirtį pasakoja direktorė. – Ieškojome savo būdų, su kai kuriuo vaiku suveikė, o su kai kuriuo nesuveikė nei viena metodika. Tai čia yra mūsų pačių gelbėjimosi reikalas išmokti dirbti.“
Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas mano, kad per pastaruosius 20 metų tiek pedagogų, tiek švietimo darbuotojų rengimas „ėjo tolygiai žemyn pagal jų kokybę.“
O prestižo šioms profesijoms nepridėjo ir sudėtinga buvusio Pedagoginio, vėliau – Edukologijos universiteto istorija. Todėl specialistų pasiruošimo trūkumą savivaldybė bando kompensuoti pati.
„Švietimo darbuotojams mokyklose turime mentorystės kursus, siekiant, kad tie žmonės, kurie pasirenka darbą mokykloje, kuo mažiau atkristų po pirmųjų savo patirčių. Nes matome, kad ne visą laiką paruošimas kolegijose ar universitetuose yra tokio lygio, kuris atlaikytų šiuolaikinės mokyklos iššūkius“, – situaciją miesto mokyklose komentuoja V.Mitalas.
Ar Lietuvos mokyklos pasiruošusios mokinių įtraukčiai?
Mokytojo padėjėjų ir kitų pagalbą mokiniams teikiančių specialistų poreikis didėja dėl „įtraukiojo ugdymo“ politikos. Ja siekiama panaikinti diskriminaciją ir visiems mokiniams suteikti vienodas švietimo galimybes. Todėl mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, skatinami mokytis bendrose klasėse. O kokybišką mokymą turi užtikrinti būtent minėti specialistai.
Šiuo metu Vilniuje yra apie 69 tūkstančiai mokinių, iš kurių 10 procentų turi specialiųjų ugdymosi poreikių, rodo Vilniaus savivaldybės duomenys.
Šie mokiniai į arčiausią mokyklą, pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą priimami pirmumo tvarka. Todėl kiekviena Vilniaus mokykla iš esmės turi būti pasirengusi specialiam ugdymui, turėti atitinkamus specialistus ir mokymosi erdves.
Reikalinga atitinkama bazė padėjėjų, priemonių, galbūt vaikų skaičiaus klasėse mažinimas, kad jie gautų daugiau dėmesio.
Deja, ne visos tuo gali pasigirti.
R. Neverauskienė mano, kad visų vaikų mokymasis kartu ir kokybiška įtrauktis yra įmanoma. Bet tam reikia atitinkamų sprendimų ir kitokio valstybės požiūrio.
„Reikalinga atitinkama bazė padėjėjų, priemonių, galbūt vaikų skaičiaus klasėse mažinimas, kad jie gautų daugiau dėmesio“, – būtinas integracijai priemones vardija ji ir užsimena, kad mokiniams, turintiems fizinę negalią, mieste yra pritaikytos vos kelios mokyklos.
Dar viena kliūtis – sustabarėjusi visuomenė
Labai norisi, kad visuomenė priimtų visus ir kiekvienas vaikas turėtų lygias galimybes ugdymui ir bendravimui, sako R.Neverauskienė. Tačiau visuomenė, vargu, ar yra tam pasiruošusi.
„Žmonės nėra dar tiek tolerantiški, kad aukotų savo žinias, laiką dėl kitų vaikų, kurie trukdo per pamokas, kurie negeba mokytis, kuriems mokytojo dėmesys turi būti papildomas ir atitinkamai toks dėmesys neduodamas jų vaikui“, – dėsto specialistė.
Pasirodo, būna ir tokių atvejų, kai tėvai rašo raštus ir taip siekia, kad mokinio, turinčio specialiųjų poreikių, klasėje neliktų: „Turi praeiti dar kelios kartos, kad mes iš šito išaugtume. Sunki yra tokių vaikų integracija bendrosiose klasėse.“
Žmonės nėra dar tiek tolerantiški, kad aukotų savo žinias, laiką dėl kitų vaikų, kurie trukdo per pamokas, kurie negeba mokytis.
VPPT psichologė I.Blažienė pabrėžia, kad viskas prasideda nuo visuomenės ir bendruomenės nuostatų, „švietimo pasirengimo emociškai ir nuostatų prasme – priimti visus.“
O tuomet reikalingas ir įvairiapusis pasirengimas, aplinkos mokiniams gerinimas, specialistų, turinčių atitinkamą kvalifikacijų, turėjimas.
