– Kaimo mokyklų mokinių pasiekimai neretai nuvertinami. Teigiama, kad galbūt jie neturi tinkamų sąlygų. Ką jūs į tai atsakytumėt? – klausėme direktoriaus.
– Aš iš tiesų nenorėčiau apskritai ko nors kokiu nors klausimu išskirti, ar mūsų mokyklos, ar kitos. Tačiau galiu pasakyti, kad šimtukininkų tikrai būna, ir vaikams, kurie motyvuoti mokytis, sąlygos iš tiesų yra sudarytos. Kalbant bendriau, galime palyginti, sakykime, aštuntokų atliktų standartizuotų testų rezultatus, taigi mūsų mokinių pasiekimai ne vienoje srityje siekia ar net lenkia šalies vidurkį.
– Esate kartą minėjęs, kad kaimo mokyklos mokymo prasme kaip tik turi privalumų. Ką turėjote minty?
– Neigiamas požiūris į kaimo mokyklas iš tiesų jaučiasi, tačiau privalumų mes tikrai turime. Prieš daug metų, pamenu, atvyko pas mus vienas egzaminų vertintojas ir sako „net neįsivaizduoju kaip čia vyksta ugdymas“. Aš buvau nustebęs. Sakau, kur tu gyveni? Miesto daugiabutyje? Ar pažįsti savo kaimynus, ar žinai, ką jie veikia, kuo užsiima? Jau nekalbu apie gretimus namus.
Mūsų privalumas yra tas, kad bendruomenė nedidelė, visi vieni kitus pažįsta ir jaučia atsakomybę. Pavyzdžiui, mūsų mokytojai. Jie pažįsta vaikus, kuriuos moko, tėvus, pastarieji pažįsta mokytojus ir taip susiformuoja visai kitas ryšys. Bendruomeniškumas yra labai didelis privalumas.
Mūsų vaikams nereikia jokių korepetitorių.
Kuo mūsų mokykla tikrai išsiskiria ir eina vienu žingsniu priekyje – tai pagalba mokiniui. Mes jau prieš daugybę metų esame įdiegę pagalbos mokiniui sistemą, kurios esmė yra konsultacijos. Aš pavyzdžiui, esu ne tik direktorius, bet ir fizikos mokytojas, taigi su tais vaikais, kurie pasirinkę fiziką, dirbu papildomai – ir individualiai, ir grupėmis.
Taip ir kiekvienas mokytojas. Mūsų mokyklos mokytojai iš darbo išeina apie penktą valandą, nes jie dirba su mokiniais. Konsultacijos švietimo sistemoje įteisintos ne taip ir seniai, o mes tai vykdome daugiau nei dešimtmetį. Būtent todėl mūsų vaikams nereikia jokių korepetitorių.
– Kaip yra su inventoriumi ir mokymosi baze? Ar iš tiesų sunku aprūpinti vaikus būtinais dalykais?
– Ne, tikrai nėra taip, kaip kai kurie įsivaizduoja (nusijuokia). Toks požiūris į kaimo mokyklas iš tiesų yra labai provinciškas. Juk visos mokyklos dalyvauja tose pačiose Švietimo ir mokslo ministerijos programose, pagal kurias gauna ir moderniausią įrangą, ir tai, kuo turime aprūpinti mokinius.
Mūsų mokykla yra renovuota, įrengta moderni kompiuterių klasė. O taip pat, ar kuri miesto mokykla gali pasigirti tuo, kad atnaujino visų klasių suolus? Taigi, žmonės paprasčiausiai nežino. Kartais dėl to provincialumo ir tenka pasijusti nejaukiai, Lietuvoje socialinė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir provincijų tikrai nemenka.
Mūsų gauti rezultatai sutapo su tarptautiniais, kurie rodo, kad apie 15–20 proc. vaikų grįžta į namus, kuriuose jų niekas nelaukia.
– Jūsų gimnazijoje vykdomas ir ikimokyklinis, ir pradinis, ir vidurinis ugdymas. Kitaip tariant nuo mažumės iki mokyklos baigimo, koks tokios sistemos privalumas?
– Aš manau, kad tai, jog mes tą vaiką matome nuo mažų dienų, yra didžiulis pliusas. Jis ateina pas mus į darželį ir mes jau matome, kad, sakykime, jam reikia logopedo pagalbos. Stengiamės užbėgti įvykiams už akių, išspręsti šiuo dalykus kuo anksčiau, kad sulaukus mokyklinio amžiaus jam būtų jau lengviau. Ugdydami vaiką nuo mažumės mes galime pastebėti, tam tikrus dalykus, kuriuos reikia koreguoti ir stengiamės jam padėti.
– Ne kartą esate užsiminęs apie visos dienos mokyklą. Kokios priežastys verčia apie tai galvoti?
– Visos dienos mokykla, mano nuomone, būtų naudinga dėl dviejų pagrindinių dalykų. Visų pirma, tai padėtų mažinti socialinę atskirtį. Antra, mes esame atlikę įsivertinimo tyrimus, kuriais bandėme išsiaiškinti, kaip vaikai gyvena. Klausėme vaikų įvairių klausimų apie aplinką, į kurią jie grįžta. Mūsų gauti rezultatai sutapo su tarptautiniais, kurie rodo, kad apie 15–20 proc. vaikų grįžta į namus, kuriuose jų niekas nelaukia.
Taigi įsivaizduokime, jie grįžta į namus ir jų laisvalaikis, pamokų ruoša bei kokie nors užsiėmimai – jų pačių reikalas. O tai gali nulemti ir ne pačius geriausius pasirinkimus. Taigi visos dienos mokyklos paskirtis pasiūlyti vaikui užsiėmimą drauge su kitais vaikais, su mokytoju. Ir tada namo jis grįžtų saugiai, atlikęs visus namų darbus ir kažką įdomaus nuveikęs. Mūsų mokykloje tokio dalyko norėtų apie 70 proc. vaikų.
Vienintelis dalykas, kas tam kliudo šiuo metu, yra finansiniai resursai mokykliniam autobusiukui. Paskutinis autobusiukas namo vaikus veža puse keturių, o užsiėmimai tęstųsi tikrai ilgiau. Taigi reikia išspręsti tik šį klausimą, nes tėvai pasisako už vaikų užimtumą mokykloje.
Be to, labai džiaugiamės neformaliojo krepšelio įvedimu, kuris mokyklai padidino būrelių prieinamumą. Dabar jų turime net keturis.
– Kokių naujovių, pokyčių dar nusimato jūsų mokykloje?
– Na, siekiame sudaryti sistemą, kad klasės auklėtojai su vaikais praleistų daugiau laiko. Šiuo metu kone visose mokyklose yra taip, kad mokytojai surengia klasės valandėles, o likusi dalis – nekontaktinės valandos. Mes su savo pedagogais jau susitarėme, kad nuo šių metų rugsėjo jie tas darbo valandas dirba mokykloje su vaikais. Turime skirti kuo daugiau dėmesio būtent darbui su vaikais.
Bendrojo ugdymo mokyklų priemonėms, skirtoms gamtos ir technologinių mokslų mokymui, įsigyti bus skiriamos 2014-2020 m. Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšos.
