– Kokius uždavinius keliate sau per ateinančią kadenciją?
– Vilniaus universitetas turi strateginį planą. Visa bėda, kad tas strateginis planas nuo 2012 metų taip ir guli. Jis nėra nuosekliai vykdomas. Tame plane yra pagrindinės keturios kryptys.
Pagal mano prioritetus, pirmoji kryptis yra tarptautinių studijų sistemos sukūrimas ir radikalus studijų organizacijos modernizavimas. Jos tikslas yra pereiti nuo mokymo prie mokymosi, kaip Vakaruose, o tai techniškai realizuojama sukūrus modulinę studijų sistemą. Taip pat turime susidoroti su studijų kokybės valdymo problema. Čia mes greičiausiai kopijuosime viską nuo Vakarų. Ekspertai taip ir pasakė, kad baigtume išradinėti ratus. Tai bus sunku, kadangi atliekant reformą visada padaroma klaidų ir kyla konfliktų.
Antras dalykas yra tarptautinio lygio pasiekimas daugelyje mokslo krypčių. Šiandien mes turime labai aukštą tarptautinį lygį biotechnologijų, lazerių srityse, kai kuriose kitose srityse turime labai stiprius profesorius. Tačiau daugelyje sričių, pavyzdžiui, socialinių mokslų, atsiliekame ne tik nuo užsienio, bet ir nuo vietos universitetų.
Siekiant gerinti mokslo lygį, reikės naudoti daugybę vadybinių priemonių. Kai kur reikia tiesiog „ant bėgių“ pastatyti, pradėti nuo mokslinio seminaro, kitur, kur turime aukšto lygio mokslinius centrus, reikia skleisti jų patirtį. Reikia sukoncentruoti resursus universiteto mastu siunčiant jaunus žmones stažuotėms, kad jie perimtų dalykus iš užsienio. Pasikviesti pas mus žmones iš užsienio taip pat labai svarbu, tą reikia daryti ne tik savo iniciatyva, bet kryptingai, koordinuotai. Jeigu nori mobilizuoti visus resursus strategijai vykdyti, tai ne tiek daug pinigų reikia.
Anksčiau tam nebuvo paskatų, daug problemų, nebuvo sukoncentruoti ištekliai, nebuvo sukurtos valdymo schemos, kada ką reikia daryti, kas už tai atsako ir kas kontroliuoja. Tai yra nebuvo paprasčiausios vadybos. Mūsų universitetas buvo nuvažiavęs į akademinę savivaldą, kuri tam tikrais aspektais yra gerai, tačiau per ją šiandien mes pralošiame.
Dar du yra gana nauji tikslai, kurie buvo išvis apleisti universitete. Trečia kryptis yra partnerystės kryptis. Universitetas turi kitaip pozicionuotis, pradedant reitingais, kur nėra normalios vadybos. Aš manau, kad jau šiandien turime būti tarp 500 stipriausiųjų pasaulyje (pagal QS tarptautinį universitetų reitingą, šiuo metu Lietuva užima 551–600 vietas – BNS), bet duomenų pateikimas nėra sutvarkytas gerai, tiesiog nesirūpinama.
Mūsų silpniausia vieta yra akademinė reputacija ir darbdavių reputacija, tuo mes daugiausiai pralošiame konkurentams, kurie yra aukščiau mūsų. O pagal mokslą, pagal studentų skaičių, tenkančių vienam dėstytojui, gerai atrodome.
Ką reiškia, kad nėra reputacijos? Nesirūpinama įvaizdžiu. Kaip gali kažkokie Rusijos universitetai turėti geresnę reputaciją už mūsų? Būdami Europos Sąjungoje nesugebame reputacijos susikurti? Čia yra tiesiog vadybinis aplaidumas. Mes sutvarkysime tuos dalykus ir iš karto pakliūsime tarp 500 stipriausių, o vėliau turime pasivyti Tartu universitetą (379 vieta QS reitinge – BNS) ir aplenkti. Bet tam jau reikės studijas modernizuoti.
Yra daug kitų dalykų, pradedant nuo sustiprintos atrankos į darbą, baigiant daugybe kitų priemonių, žinomų vadyboje, kad kiekvienas jaustųsi gerai organizacijoje ir kad būtų paisoma jo nuomonės priimant sprendimus.
Kita vertus, turime ir šalyje save kitaip pozicionuoti. Aš prieš aroganciją, kad mes seniausi ar didžiausi. Kiekvienas universitetas turi kažką autentiško.
Ketvirta kryptis yra bendruomenė, kurios šiandien mes normalios neturime. Reikia kelti darbuotojų motyvaciją. Visi mano, kad reikia tik atlyginimą didinti. Nieko panašaus, motyvacija yra bent septyni svarbūs aspektai, o atlyginimai užima tik vieną dalį iš vieno aspekto. Yra daug kitų dalykų, pradedant nuo sustiprintos atrankos į darbą, baigiant mase kitų priemonių, žinomų vadyboje, kad kiekvienas jaustųsi gerai organizacijoje ir kad būtų paisoma jo nuomonės priimant sprendimus.
– Ar keisis universiteto administracijos struktūra?
– Struktūroje didelių revoliucijų nebus. Pagal naują statutą, šiek tiek ji persiskirsto, nes kancleris daugiau vadovauja administracijai, jis nėra dabar prorektorius. Kancleris įgauna daug daugiau galių administravimo srityje, kas susiję su ūkiu, turtu, finansais, viešaisiais pirkimais. O jau studijos, mokslas atskiriama nuo to. Čia daugiau galių turi Senatas ir prorektoriai.
Su kancleriu svarstysime struktūrą. Ten didelių pokyčių nebus. Bus tam tikri perstumdymai, bus taikomos verslo valdymo schemos, įvertintas administracijos darbuotojų efektyvumas. Kai kur jų yra per daug, kai kur per mažai. Tai nėra subalansuota, niekas negali šiandien atsakyti, ar tas darbuotojas kavą geria visą dieną, ar dirba.
Aišku, atsiras kažkoks Bendruomenių reikalų skyrius, atsiras Partnerystės skyrius. Aš manau, tam užteks tų pačių darbuotojų.
– Ar matote galimybę didinti mokslo darbuotojų darbo užmokestį, didinti kitas socialines garantijas?
– Vilniaus universitetas yra viešoji įstaiga. Pagrindinis universiteto finansavimo šaltinis yra valstybės lėšos. Mes galime pasakų pripasakoti, kad čia išplėtosime su verslu ryšius, tačiau niekur pasaulyje verslas universitetų neišlaiko. Amerikoje geriausias universitetas yra Masačusetso technologijų institutas. Jo mokslo portfelį sudaro 70 proc. valstybės lėšų, 13 proc. – vieši projektai su verslu ir 17 proc. – labdara.
Optimizuodami studijų procesą, sumažindami dėstytojų krūvius, išnaikindami studijų dubliažą, perėję prie mokymosi sumažinsime auditorinį krūvį.
Tačiau mes, optimizuodami studijų procesą, sumažindami dėstytojų krūvius, išnaikindami studijų dubliažą, perėję prie mokymosi sumažinsime auditorinį krūvį. Darbuotojams atsiras daugiau laiko dirbti mokslinį darbą, o ten galima užsidirbti iš įvairių projektų. Pavyzdžiui, universitetas labai atsilieka pagal dalyvavimą tarptautiniuose projektuose dėl vadybos stokos, universitetas atsilieka ir su verslu ne dėl to, kad neturi ką pasiūlyti, tiesiog mokslininkas neturi užsiimti tais popieriais, jam turi kažkas padėti.
Antra, mes peržiūrėsime požiūrį į lojalumą. Dabar, jeigu dėstytojas dirba kitame universitete, jis laikomas kone nusikaltėliu. Kitas kokią individualią veiklą atlieka, nenaudodamas universiteto infrastruktūros, – vėlgi nusikaltėlis. Reikia kitaip žiūrėti. Reikia, kad žmonės deklaruotų, kur dar dirba, ir reikia darytis sau iš to įvaizdį, pasirašyti sutartis su kitais universitetais, kad mūsų profesoriai ten dėstytų kaip Vilniaus universiteto žmonės.
– Vilniaus universitetas yra nusistatęs minimalų stojamąjį balą – tris. Ar ateityje jis turėtų didėti?
– Jis turėtų būti diferencijuotas. Yra studijų kryptys, kur ir dabar žmonės įstoja su gerokai aukštesniais balais nei trys. Jeigu įvesime aukštesnius balus, kur galime pririnkti studentų, mes nemulkinsime jaunimo. Jis turi žinoti, kad stojant į biotechnologiją, psichologiją ar teisę, trijų neužteks. Antras aspektas, tas padidinimas yra ir universiteto įvaizdžiui gerinti, mes balą padidinsime, vidutiniškai balas išaugs.
Minimalaus balo reikia 100 procentų. Universitetas nėra vieta, kur reikia užkaišyti po mokyklos likusias spragas. Tegul jaunas žmogus perlaiko tą abitūrą, ją gi galima perlaikyti. Ir tegul stoja, kame problema? Ko jie verkia dėl to balo? Lai pasimoko, laiko egzaminus ir stoja iš naujo. Universitetas nėra vieta, kur rašto reikia mokytis. Ateina, rašyti nemoka, pripratę be nosinių rašyti SMS žinutes. Negalima tokių žmonių priimti.
– Kokias numatote studentų skatinimo galimybes?
– Dirbsime su Studentų atstovybe ta kryptimi ir mokysimės iš užsienio. Jeigu mums pavyktų sumažinti visokių netinkamai naudojamų antraeilininkų darbuotojų, tai studentas pats galės įsidarbinti universitete. Kaip užsienyje, daug kur studentai pas dėstytojus tikrina kontrolinius, laboratorinius darbus.
Institute, kurio direktorius buvau dešimt metų, jau dabar turime gerą mokslinio darbo patirtį. Tai yra stipendijos iš tų pačių mokslui skiriamų lėšų. Man reikės įtikinti kitus universiteto padalinius, kad studentams duoti stipendijas apsimoka. Tai universitetui duoda naudą, nes studentas sukuria pridėtinę vertę ir viskas atsiperka. Kiek įmanoma studentus reikia įtraukti į mokslinę veiklą.
Taip pat, jeigu augs partnerystė, augs visokių stipendijų iš šalies, kaip dabar yra daug verslininkų, kurie kuria savo vardo stipendijas gerai besimokantiems.
– Kokio universiteto reitingo tarp kitų pasaulio aukštųjų mokyklų tikitės kadencijos pabaigoje?
– Po trejų metų, manau, mes būsime tarp 500 stipriausių, o po penkerių metų mes turėtume pakliūti į 400-ą. Po penkerių metų norėtumėme būti ten, kur dabar yra Tartu universitetas. Atstumas iki jo turi kaip įmanoma labiau sumažėti, o galbūt net ir sugebėsime aplenkti. Turime įeiti į 500-ą, ten geriau rodomi konkurentų rodikliai. Ir tada pasidaro dar aiškiau, ką galima tobulinti.
– Ačiū už pokalbį.
