– Savanoriauji organizacijoje „Žingsnis“. Ką ji veikia? Kokios tavo pareigos joje?
– Tai prevencinė jaunimo organizacija, neformalaus ugdymo metodais stiprinanti jaunimo bendruomenes ir skatinanti sąmoningą bei aktyvų laisvalaikį. Esu jos valdybos narys. Jau dvejus metus prisidedu prie „Žingsnio“ metų renginio – „Nacionalinės Sniego gniūžtės“ – organizavimo. Tai stovykla, kasmet mokanti taikyti „Sniego gniūžtės“ metodiką, kuri gali pakeisti moksleivių laisvalaikį į sąmoningesnį, aktyvesnį. Stovykloje dalyvavę „žingsniečiai“ pasisemia patirties ir kuria tokias pat stovyklas savo miestuose, bendruomenėse. Šis teigiamas efektas auga kaip riedanti sniego gniūžtė.
– Ko išmokai savanoriaudamas?
Organizacija „Žingsnis“, tai - prevencinė jaunimo organizacija, neformalaus ugdymo metodais stiprinanti jaunimo bendruomenes ir skatinanti sąmoningą bei aktyvų laisvalaikį.
– Jautrumo iškylančioms situacijoms. Esu matęs moksleivių, kurie savo veikla tiesiogiai gelbsti bendraamžių gyvenimus. Esu matęs jaunų žmonių, kurie tik per draugus savanorius sužinojo apie alternatyvą neigiamam keliui, savidestrukcijai. Reikia tikėti jaunimu ir tuo, ką jis gali. „Sniego gniūžtės“ metodika moksleiviams-savanoriams suteikia galimybę prieiti prie bendraamžių problemų gerokai arčiau nei dažniausiai pavyksta suaugusiesiems.
– Kas tave motyvuoja neatlygintinam darbui?
– Labiausiai motyvuoja darbo vaisiai. Bet kokia veikla yra tiek prasminga, kiek jos procesas daro aplinką geresne. Dažnai matau, kaip moksleiviai atsimuša į akligatvius, nes jiems sakoma: „tavo svajonė kvaila, nesivaikyk jos“ ar „mesk tai, rinkis kelią, kuris apsimoka“. Atrodo, kad viskas, kas tiesiogiai neprisideda prie ateities pelno ar užtikrinto gyvenimo, tampa rizikinga ir vengtina. Bet juk galima moksleiviams suteikti metodines priemones, kurios jiems leistų padėti kitiems, tuo pačiu tobulėjant ir ugdant ateičiai reikalingus įgūdžius. Kai matau aktyvius jaunuolius, kuriančius stiprias bendruomenes, matau prasmę veikti ir motyvacija pati atsiranda.
– Kokias problemas įžvelgi regionų jaunimo tarpe?
– Šiandien jaunimas regionuose turi labai daug potencialo, tačiau dažnai atsiskleidžia kitų kartų požiūris, kad jauni žmonės yra dar vaikai, kuriems nereikia mokytis priimti sprendimų. Aš kaip tik manau, kad nepriklausomybės karta turi būti iniciatyvi ir veržli.
– Didelį dėmesį skiri jaunimo motyvavimui gyventi be kvaišalų. Kaip šią problemą spręsti efektyviausia?
– Viena priežasčių, kodėl vartojami kvaišalai – priklausymas disfunkcinėms bendruomenėms, kuriose ryšiai sukurti be pagrindo, realaus santykio. Tokiose grupėse visi vartoja, kad pamirštų asmenines bėdas, kopijuotų lyderius ir kurtų iškreiptą „kietos“ asmenybės įvaizdį. Kvaišalai pasitarnauja kaip dirbtiniai katalizatoriai, kuriantys socialinius ryšius per bendrą savidestrukcinę veiklą.
Tikram santykiui užmegzti reikia įveikti bendras kliūtis, įdėti daug pastangų į komandinį darbą. Stovyklose sukuriame aplinką, kurioje nėra agresorių, patyčių, cinizmo, o žmonės priimami tokie, kokie yra. Jaunimas tai vertina. Kai jaunuoliai sukuria stiprius bendruomenės ryšius ir jaučia vienas kito paramą, dingsta poreikis dirbtiniams katalizatoriams – kvaišalams.
– Kuo svajoji tapti ateityje ir kaip dabartinė veikla prisideda prie šios svajonės įgyvendinimo?
– Svajoju tapti mokytoju, kuris prisidėtų prie neformalaus ugdymo programų stiprybių išnaudojimo ir įtraukimo į švietimo programas. Noriu parodyti, kad sniego gniūžtės efektas ir dalinimasis teigiamu ryšiu galimas ne tik jaunimo stovyklose.