– Neįgaliųjų skaičius Lietuvos aukštosiose mokyklose po truputį auga. Galbūt to užtenka pasakyti, kad studijos Lietuvoje jiems yra prieinamos?
– Šiemet atlikome tyrimą, kuriame analizavome studijų prieinamumą neįgaliesiems – jis tapo dalimi MOSTA leidinio „Lietuvos studijų būklės apžvalga 2014“. Šiame tyrime dalyvavo paskutiniųjų klasių moksleiviai, studentai ir aukštųjų mokyklų absolventai. Tai, kad turime žmonių su negalia, kurie studijuoja ar jau baigė mokslus aukštojoje mokykloje rodo, kad studijos jiems bent kažkiek yra prieinamos. Tačiau norėjome pažiūrėti plačiau: kaip jiems sekasi, ar jie turi visas reikalingas studijoms sąlygas, kas juos džiugina, ką galbūt būtų galima pagerinti. Taip pat ką būtų galima keisti, kad tie žmonės, kurie norėtų studijuoti aukštojoje mokykloje, bet dėl kažkokių priežasčių negali, turėtų galimybes ir jiems būtų sudarytos sąlygos studijuoti.
Pavyzdžiui, tyrime dalyvavę asmenys nurodo, kad jiems labai praverstų speciali patalpa neįgaliesiems, kurioje jie galėtų pakeisti fizinę padėtį, padaryti mankštos pratimus ar pasinaudoti savo ergoterapinėmis priemonėmis.
– Kokį įspūdį susidarėte, ar neįgalieji mato teigiamų aukštųjų mokyklų pokyčių?
– Tikrai taip. Pavyzdžiui, Valstybinio studijų fondo nuo 2012 m. vykdomo projekto kas mėnesį skiriamos tikslinės išmokos tikrai pagerina studijuojančiojo galimybes. Šiuos pinigus studentai skiria specialiems kompiuteriams, ergoterapinėms priemonėms, kitoms specialiosioms reikmėms. Jiems ši pagalba tikrai labai svarbi, netgi įvardijama, kad be jos siekti aukštojo mokslo neįgaliajam būtų sudėtinga. Pritaikant infrastruktūrą taip pat yra teigiamų pokyčių, galbūt tik ne tiek daug ir ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Kita vertus, aukštosios mokyklos dalį infrastruktūros galėtų pagerinti neinvestuodamos didelių lėšų ar pagerindamos aplinką su turimais resursais. Pavyzdžiui, tyrime dalyvavę asmenys nurodo, kad jiems labai praverstų speciali patalpa neįgaliesiems, kurioje jie galėtų pakeisti fizinę padėtį, padaryti mankštos pratimus ar pasinaudoti savo ergoterapinėmis priemonėmis.
– O ko neįgalieji labiausiai pasigenda?
– Vėlgi, yra skirtingų patirčių. Vienas iš minėtų dalykų – trūksta geresnio santykio su dėstytojais, administracijos darbuotojais, iš jų gaunamo grįžtamojo ryšio. Konkretus pavyzdys – regėjimo negalią turinčiam studentui dėstytojas egzamino atsiskaitymą skiria žodžiu, kai jis mielai laikytų egzaminą raštu tuo pačiu metu kaip ir kiti kurso draugai. Žinoma, yra ir teigiamos patirties pavyzdžių, kuomet auditorija operatyviai pakeičiama į pritaikytą neįgaliajam ar dėstytojas palaukia, kol jo mintį išvers gestų kalbos vertėjas. Kitas dalykas – grįžtamasis ryšys: ar visuomet studentai gauna atsakymą į rūpimus klausimus, ar jie turi kontaktą asmens, į kurį galėtų kreiptis, ar gauna atsakymus į savo prašymus. Pavyzdžiui, studentas keletą kartų siūlo, kad silpnaregiams pirma ir paskutinė laiptų pakopa aukštojoje mokykloje būtų užspalvinta, tačiau, net jeigu to dėl kažkokių konkrečių priežasčių padaryti neįmanoma, studentas apie jas neinformuojamas ir lieka nežinioje.
– Ar aukštosiose mokyklose nėra atsakingų žmonių, kurie padėtų spręsti tokius klausimus?
– Kai kurios aukštosios mokyklos turi neįgaliųjų reikalų koordinatorius. Tyrimo dalyviai taip pat įvardino, kad tokie žmonės labai reikalingi. Jie turėtų ir skleisti informaciją, ir prireikus būti tarpininkais tarp neįgaliojo asmens ir dėstytojo ar administracijos darbuotojų. Tačiau reikia, kad tokie koordinatoriai ne tiesiog būtų, bet tikrai aktyviai veiktų. Turėtų susirūpinti tos aukštosios mokyklos, kurios juos formaliai turi, bet neįgalieji apie tai nieko nežino.
– Kaip studijų prieinamumą neįgaliesiems veikia naujosios technologijos?
– Jos suteikia žymiai daugiau galimybių, tik reikia jomis pasinaudoti. Dėstytojai gali atsiųsti paskaitų medžiagą elektroniniu paštu, paskaitos metu galima įjungti kompiuterio kamerą, kad studentas klausytų paskaitos internetu, galbūt net galėtų dalyvauti paskaitos diskusijose. Studentai, kurie dėl sveikatos problemų negali lankyti paskaitų, yra patenkinti galimybe studijuoti ir atsiskaityti nuotoliniu būdu. Svarbiausia – kalbėtis ir kartu ieškoti išeičių.
– Kaip neįgaliuosius priima aukštųjų mokyklų bendruomenė? Ar jie jaučiasi pilnaverčiais jos nariais?
– Apibendrinant galima pastebėti, kad aukštoji mokykla tarsi visuomenės veidrodis – joje taip pat yra visko. Neįgalieji pastebi, kad kartais jiems nepavyksta užmegzti ryšio su bendramoksliais, jaučia, kad jų tarsi bijoma. Bet yra teigiamų patirčių, kada jie puikiai integruojasi. Dėstytojų taip pat yra labai įvairių – ir labai geranoriškų, ir tokių, kurie nenori sau papildomo vargo, nežino ar nemoka kaip dirbti su neįgaliaisiais. Didžiąją dalį problemų būtų galima išspręsti, bet būtina apie jas kalbėti. Savo ruožtu noriu padėkoti visiems tyrimo dalyviams, kurie sutiko pasidalinti labai asmeniškomis patirtimis ir skyrė laiko dalyvauti šiame tyrime.
