Siekti diplomo pasiryžę jaunuoliai, turintys negalią, pasakytų, jog nieko nėra
neįmanomo, tačiau pagalbos, žinoma, prireikia. Tam, kad ir šie žmonės, teturintys 45 procentų ar dar mažesnį darbingumo, arba sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį, galėtų studijuoti Lietuvoje, Valstybinis studijų fondas vykdo projektą „Studijų prieinamumo didinimas“. Panašus ir itin pavykęs projektas „Studijų prieinamumo didinimas specialiųjų poreikių turintiems studentams“, trukęs trejus metus, jau baigėsi, o naujajame etape finansavimas neįgaliųjų studijoms palengvinti skirtas dar 6-eriems metams.
Projekto išlaidos kruopščiai kontroliuojamos
Projekto metu vykdomos keturios veiklos: studentams, turintiems negalią, skiriamos tikslinės išmokos, jų studijoms pritaikoma aukštųjų mokyklų aplinka (skiriamos lėšos įrangai bei įvairioms priemonėms įsigyti, kurių aukštosioms mokykloms iki šiol jau nupirkta beveik už milijoną eurų), organizuojami specialūs mokymai aukštųjų mokyklų pedagogams bei darbuotojams, skleidžiama informacija apie studijų prieinamumo galimybes.
Projekto vadovė Ilona Jacob atvirauja, jog lėšų panaudojimas kruopščiai kontroliuojamas – perkama tik tai, ką būtina turėti siekiant pritaikyti darbo vietą neįgaliajam. Tai būtų: kopikliai laiptams įveikti, Brailio rašto spausdintuvai, programinė įranga, padidinanti šriftą, verčianti visą kompiuterio ekrane užrašytą tekstą garsu, interaktyvūs krepšiniui žaisti ar šokiams pritaikyti neįgaliųjų vežimėliai (nupirkti Lietuvos sporto universitetui), specializuoti stalai ir kėdės, ir pan.
Kontroliuojama ir kur studentas panaudos tikslinę išmoką (šiuo metu neįgaliesiems mokami 152 eurai per mėnesį). „Tikslinę išmoką studentas tegali panaudoti tik toms prekėms ir paslaugoms, kurios didina studijų prieinamumą. Studentai perkasi insulino pompas, reabilitacijos paslaugas, specialius telefonus, klaviatūras, programinę įrangą, maisto papildus bei paslaugas: samdosi gestų kalbos vertėjus, konspektuotojus,ar kasdienos darbus lengvinančią paslaugą“, – teigia I.Jacob. – „Taip pat griežtai kontroliuojame, kad savo neįgalumu studentas atitiktų tesės akte numatytus paramos gavimo kriterijus“.
Studentui, įgavusiam akademinę skolą, tikslinės išmokos mokėjimas laikinai sustabdomas – taigi ši išmoka, kuri mokama ir žiemos, ir vasaros atostogų metu, priklauso ir nuo mokymosi rezultatų.
Neįgali studentė: džiaugiuosi, kad nereikėjo dėl sveikatos aukoti studijų ir atvirkščiai
Grafikos dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi ir I-ojo tipo cukriniu diabetu serganti Aistė Jakimavičiūtė spinduliuoja pozityvia energija.
„Nors sergu nepagydoma liga, niekada nesusidūriau su kažkokiomis specifinėmis kliūtimis, kad dėl ligos kažko nepadaryčiau. Ji (liga) , sakyčiau, veikia mane kaip motyvatorius. Kuomet pradėjau studijuoti, manau, kaip ir mano bendramoksliai, sunkokai adaptavausi naujoje aplinkoje, pritapau prie studijų tvarkos, tvarkaraščių. Kitokių sunkumų neprisimenu“, – pasakoja buvusi bakalauro ir būsima magistro studijų studentė.
Aistės liga įpareigoja ją stropiai sekti organizmo būklę ir reakcijas 24 valandas per parą. Mergina sako, jog jau yra „pati sau daktarė“. Studijuojant tetrūkę tik vienintelio dalyko – ji negali kai kada spontaniškai pasielgti, ką darydavo jos bendrakursiai.
Projekto skiriama paramą A.Jakimavičiūtė panaudojo insulino pompai įsigyti.
„Dar būdama vaikas ją turėjau, tačiau nuo 18-os metų su tėvais sutarėme, jog toliau gyvensiu savarankiškai. Insulino pompa brangi, tačiau gyvenimui suteikia pilnavertiškumo. Taip pat galėjau įsigyti ir studijoms reikalingų dalykų. Labai džiaugiausi, kad dėl sveikatos nereikėjo aukoti studijų poreikių, arba atvirkščiai“, – teigia grafikos dizainerė.
Mergina, turėdama tokią negalią, sugebėjo ne tik studijuoti Vilniuje, bet vyko ir į Suomiją pagal studentų mainų programą „Erasmus“. Laimėjusi vieną kūrybinį konkursą apdovanojimo atsiimti skrido į patį Niujorką.
Ar dėl kelionių ir studijų nė karto nepablogėjo?
„Paradoksalu – esu įpratusi savimi rūpintis, todėl dažnai mano bendrakursiai pavargdavo net labiau už mane. Aš tiesiog labai gerai jaučiu savo organizmo ribą, laiku sustoju. Negaliu sau leisti prabangos dėl studijų aukoti sveikatą. Tačiau universitetą baigiau su pagyrimu“, – sako mergina.
Įgijusi bakalauro studijas Aistė dar baigė pegogikos kursus ir nusprendė, jog mokyti kitus jai patiktų. Todėl dabar mergina siekia edukologijos magistro laipsnio Vilniaus universitete.
Mokymuose dalyvavusi lektorė: pasirodo, netinkamai elgėmės su savo studentu
Tikslinės išmokos pagal šį projektą jau mokamos nuo 2015-ųjų . Jas gauna apie 700 neįgalių studentų visoje Lietuvoje (palyginimui - 2012-aisiais išmokos skirtos kiek daugiau nei 500 studentų). Daugiausia neįgaliųjų studijuoja Vilniaus universitete, Vilniaus kolegijoje, Vytauto Didžiojo universitete bei Lietuvos edukologijos universitete.
Tačiau ne vien lėšos ar įranga sukuria palankią aplinką studijuoti – labai svarbus ir dėstytojų, studijų draugų požiūris ir palaikymas. Projekto vadovė Ilona Jacob pasakojo, jog specialiuose mokymuose aukštųjų mokyklų darbuotojai supažindinami su skirtingomis negalios rūšimis, juose gausu praktinių užduočių.
Pašnekovė prasitarė, jog kai kurie dėstytojai visiškai nemoka elgtis su neįgaliais studentais, pavyzdžiui, kurčiajam bando kažką pasakyti garsiau rėkdami. Panašūs mokymai jau buvo organizuoti vykdant ankstesnį projektą ir pasirodė tokie sėkmingi, kad pedagogai prašė juos pakartoti. Iš viso mokymus užbaigė ir pažymėjimus gavo 106 asmenys.
Utenos kolegijos Elektros ir informatikos katedros lektorė Inga Dabkutė, dalyvavusi šiuose mokymuose, pasakojo, jog nors kartais mokymai buvo emociškai labai sunkūs, suteikė be galo daug žinių.
„Po praktinių užduočių, kuomet dėstytojai pastatydavo mus į neįgaliųjų padėtį, kartais negalėdavau atsigauti porą dienų. Kaip atrodė praktinės užduotys? Pavyzdžiui, privalėjome iš šiaudelių pastatyti kuo aukštesnį bokštą, o mūsų komandoje turėjo būti ir kurčnebylys, ir nevaldantis rankų, ir aklasis.
Regos negalia būna įvairi: vieni mato tarsi pro miglą, kiti – tik siauru regos kampu. Todėl mums uždėjo akinius, imituojančius įvairius regos negalios tipus, su kuriais vaikščiojome auditorije. Kita užduotis – teko skaityti iš lūpų, ką žmogus sako“,– netradicines užduotis vardijo lektorė.
Informacinių technologijų lektorė minėtuose mokymuose sužinojo, kokia šiuolaikiška programinė įranga sukurta padėti neįgaliesiems studijuoti.
„Šiandien aklieji gali skaityti knygas – jos yra iškart paverčiamos garsu, egzistuoja ir klaviatūros su Brailio raštu. Mūsų kolegijoje yra tokia programinė įranga,“ – pasakojo I.Dabkutė.
Pasak jos, pastebėta, jog kai kurie studentai, turintys negalią, stengiasi nerodyti kitiems savo negalios, neužsiregistruoja į kolegijoje sudarytą sąrašą.
„Šiuo metu studijuoja apie 20 įvairią negalią turinčių studentų. Vaikinas neįgaliojo vežimėlyje studijuoja informacines technologijas. Anksčiau puldavome jam padėti: griebdavome vežimėlį stumti, atidaryti duris. Kursuose sužinojau, kad į žmogaus asmeninę erdvę kištis nereikėtų, rekomenduotina palaukti, kol jis pats paprašys pagalbos. Neįgalumas dažniausiai juk tik fizinė negalia, ne protinė. Kaip mes, sveikieji, prireikus kreipiamės pagalbos, taip pat elgiasi ir neįgalieji“, – dalinosi kursų patirtimi I.Dabkutė.
Utenos kolegijoje studijuoja rėgėjimo, judėjimo negalią turintys, vidaus organų ligomis (dažniausiai – diabetu) sergantys jaunuoliai.
„Motyvacijos jiems galėtume tik pavydėti. Štai informacinių technologijų studentas puikiai mokosi, jo paskaitų lankomumas – šimtaprocentinis. Anksčiau į paskaitas atveždavo tėvai, o dabar jis nutarė savarankiškai gyventi bendrabutyje – sakosi norįs bendrauti su bendraamžiais. O grupės draugai iš tiesų jam labai geranoriški. Mačiau kartą juos visus bėgančius nuo kalniuko ir bestumiančius draugo vežimėlį. Į mano nuogąstavimą, kad nepamestų draugo, turinčio negalią, atsakė, kad jis įpratęs prie jų judėjimo tempo. Tokių atvejų, kai neįgalusis atstumiamas, mes nepastebėjome“,– dalinosi įspūdžiais I.Dabkutė.
Artimiausi mokymai aukštųjų mokyklų darbuotojams numatomi šių metų spalį – juose patirtimi ir žiniomis dalinsis habilituoti mokslų daktarai bei gydytojai psichiatrai.
Kodėl projektas iš tiesų yra skirtas mums?
Projektą administruojantys darbuotojai teigia sulaukę ir labai ciniškų replikų: „Parama? Ar šalyje neužtenka bedarbių?“.
„Jei žmogus neįgalus ir dar neturi išsilavinimo – nebūtinai aukštojo, tegu ir profesinio – kokia tuomet jo funkcija visuomenėje? Manau, šiuo projektu mes kaip tik didiname jų galimybes įsidarbinti“, – sakė I.Jacob.
Vis tik projekto vykdytojai džiaugiasi, jog šiandien beveik visos aukštosios mokyklos yra pasiruošusios priimti studentus, turinčius negalią, bei supranta, jog jie dažniausiai būna išskirtinės asmenybės. Mažėjant bendram studentų skaičiui neįgaliųjų skaičius universitetuose ir kolegijose tik auga. Šiuo metu turintiesiems negalią galimybės studijuoti dėl savo specifikos nesuteikia tik generolo Jono Žemaičio akademija ir kunigų seminarijos.
Motyvacija atveria visas duris
„Gausybė sveikų studentų nutraukia studijas. Pritrūksta valios ar noro... Neįgalieji šiuo atveju savo motyvacija sugeba „ atverti visas duris“ – tiek juose stiprybės ir užsidegimo. Ir apskritai, šis projektas, manau, skirtas ne vien jiems, o ir mums, sveikiesiems. Jum mums dar trūksta supratimo, tolerancijos – to dar mokysimės ir mokysimės. Savęs kasdien klausiame: jeigu ne mes dirbtume šioje sferoje, kas tai atliktų? Atrodytų, kad tai tik smulkmenos, bet jos gali padėti taisyti pasaulį“, – kalbėjo projekto „Studijų prieinamumo didinimas“ vadovė.
Per šešerius metus neįgaliųjų galimybių studijuoti didinimui numatyta skirti 7,2 mln. eurų.
