Jokios religijos, tik savitas požiūris į gamtą
Kaip pasakojo vos už 25 km nuo Vilniaus esančio Melkio kaimo mokyklos ir darželio viena iš įkūrėjų ir vadovė Ernesta Zakarevičienė, idėja įkurti švietimo įstaigą gimė natūraliai.
Kai šeima iš Vilniaus persikėlė gyventi į kaimą, pradėjo ieškoti savo vaikams ugdymo įstaigos, atitinkančios šeimos vertybes, tačiau savo apylinkėse nieko panašaus nerado. Kadangi atsirado ir daugiau panašių šeimų, naujakuriai nusprendė susiburti ir bendromis pastangomis įkurti švietimo įstaigą vaikams.
Kadangi atsirado ir daugiau panašių šeimų, naujakuriai nusprendė susiburti ir bendromis pastangomis įkurti švietimo įstaigą vaikams.
Melkio kaime gyvenanti daug metų šiame krašte lietuvybę puoselėjanti prof. Zinaida Gineitienė šiam tikslui užleido savo pastatus, o šeimos jas renovavo, statė priestatus, gręžė vandens gręžinį, vedžiojo elektrą, šildymą, moliavo, dažė, tvarkė – darė viską, kad patalpos būtų jaukios vaikams bei atitiktų valstybės keliamus reikalavimus švietimo įstaigoms.
„Norėjosi vaikams sukurti tokią aplinką, kad jie džiaugtųsi ir paaugę nenorėtų bėgti į miestą. Mokyklos programoje nesiremiame jokia konkrečia religija, tačiau ugdome vaikuose suvokimą, kad viskas yra Vienis, kad mes esame gamtos dalis. Anksčiau sakydavo, kad gamta mūsų namai, po to atsirado posakis „važiuojame į gamtą“ – kaip „į svečius“, o dabar į gamtą vykstama išgyventi, su ja susigrumti, rengiamos įvairios išgyvenimo stovyklos.
Taigi per keletą dešimtmečių gamta nuo mūsų labai nutolo, todėl stengsimės iš naujo suvokti ją kaip vientisą visumą. Juk viskas, kas vyksta mūsų aplinkoje, yra susiję. Su gamtos ciklais keičiasi ir mūsų dienotvarkė“, – dalinosi idėjomis pašnekovė.
Kad vaikai geriau pažintų gamtos ciklus, mokyklos teritorijoje planuojama auginti daržus, daiginti ir sodinti įvairius augalus.
„Užsiimsime gamtine žemdirbyste ir vaikai galės stebėti gyvai, kokie procesai vyksta gamtoje. Paprastai apie tai jie sužino tik teoriškai iš vadovėlių. Geriausiu atveju išeina į parką prisirinkti lapų. Kol leidžia orai, kas rytą mokiniai ir mokytojai bėga iki prūdo ir maudosi. Tai tiesioginis prisilietimas prie gamtos. Vaikai labai konkrečiai gali pajusti, kaip keičiasi oras, vandens temperatūra, kaip tai juos veikia. Ketiname grūdintis visus metus. Lietuvoje dažnai lyja, kad daugiau užsiėmimų galėtų vykti gryname ore, planuojame įsirengti pavėsinę, laužavietę“, – pasakojo E.Zakarevičienė.
Ambicingi ateities planai
Šiuo metu pamokos vyksta tik pradinukams, tačiau ateityje planuojama išsiplėsti iki 12 klasių. Tam netoliese esančiame sklype projektuojamas naujas pastatas.
Čia tilps ir mokykla, ir įvairių amatų dirbtuvės, kuriose darbuosis suaugę ir vaikai, kartu statys ir įrenginės mokyklą, vyks įvairūs mokymai, paskaitos, čia daiginsime ir auginsime įvairius retus augalus.
„Mūsų planuose – daugiafunkcis bendruomenės centras „Namai“. Jo ašimi taps vidurinė mokykla-darželis, taip pat veiks dirbtuvės, sveikatinimo namai, parduotuvė, vyks paskaitos, seminarai, šventės.
Norisi sukurti įkvepiančią ir raminančią aplinką gamtoje, su švariu oru, vandeniu, su mišku ir pievomis, su paukščiais, gyvūnais, kad pastatai būtų iš natūralių medžiagų, derėtų kraštovaizdyje. Būsimasis bendruomenės centras bus tarsi biolaboratorija, kurioje susijungia mokslas, estetika ir bioįvairovė, kur galėsime stebėti realiai vykstančius gamtos procesus ir technologijas. Kartu sodinsime miško sodą, kraterinį daržą, formuosime vėjo gaudykles, upeliukus, stebėsime paukščius, miško, pievų gyvūnus. Tai bus visų mūsų namai.
Vaikai mokykloje šalia bendrosios programos mokysis daugelio buitinių dalykų ir amatų – jie ne tik tvarkys ir prižiūrės mokyklos patalpas, bet ir dalyvaus statybose, mokysis dirbti su medžiu, metalu, akmenimis, austi, pinti, velti, siūti“, – aiškino E.Zakarevičienė.
Į vaikus taip pat žiūrima kaip į atskiras asmenybes, galinčias už savo veiksmus prisiimti atsakomybę, tiesa, su mokytojų pagalba. Vaikai patys rūpinasi tvarka mokykloje, patys dalinasi maistą, drausmina vieni kitus. Pasak pašnekovės, tokiu būdu jie ne ruošiami gyvenimui, o jau gyvena ir įgauna praktinių gyvenimiškų įgūdžių.
„Mes, suaugusieji, esame labai užsiėmę. Visi labai neturime laiko, lekiame, skubame. Pagaliau mūsų bendruomenė dar nauja, tik įsikėlę žmonės turi pakankamai daug buitinių rūpesčių. Taigi nuostabu, kad augindami po 3-4 vaikus jie dar sugeba rasti laiko, kad galėtų atvykti pas mus į talką, pravesti kokį nors užsiėmimą ar tiesiog pabendrauti. Tokiu būdu tėvai pabūna ir su savo vaikais, ko negali padaryti dirbdami nuo ryto iki vakaro“, – svarstė mokyklos vadovė.
Kaip atrodo pamoka
Pirmokėlių mokytoja Milda Lomanienė pasakojo, kad pirmąją savaitę vaikai tiesiog pratinosi prie naujos aplinkos, susipažino vienas su kitu ir mokėsi būti komanda. Taip pat patys gamino penalus, dubenėlius, įsisiuvo po sagutę į maudynių rankšluostį, kad jį atpažintų.
„Daugiausiai turime pirmokų – 12. Jie visi dirba vienoje klasėje su manimi. Du antrokai, trys trečiokai ir vienas ketvirtokas keliauja į mokytojo Tado klasę. Į mokyklą renkamės be penkiolikos devynios, 15 min. pasibūname, pasibendraujame, tada 9 val. pasigirsta skambutis, mes visi išeiname į lauką ir sustojame ratu, pasisakome vieni kitiems „labas rytas“ ir padainuojame tos savaitės dainą.
Tuomet stojame po du ir bėgame prūdo link maudytis, į vieną pusę – apie pusę kilometro. Grįžę užkandžiaujame ir vėl susėdame į ryto ratą. Tos savaitės budintieji parašo oro ir vandens temperatūrą, aptariame svarbius klausimus – gal kažkam kažkas nepatiko, kažkas susipyko ar kas nors nori pasidalinti geromis žiniomis. Ir pradedame ilgąją pamoką, kuri trunka dvi valandas“, – pasakojo M.Lomanienė.
Mokytojai dirba pagal bendrojo ugdymo programą, tačiau metodus renkasi iš įvairių sistemų, tikrindami, kas tinka šiems vaikams.
Mokytojai dirba pagal bendrojo ugdymo programą, tačiau metodus renkasi iš įvairių sistemų, tikrindami, kas tinka šiems vaikams. Juk net ir valstybinėje programoje parašyta, kad reikia stengti kuo labiau integruoti mokomą dalyką į visumą. Kaip tai vyksta?
„Pavyzdžiui, mokomės raidę A. Mano klasėje yra keletas vaikų, kurių vardas prasideda raide A, todėl pirmiausiai atkreipiame dėmesį į juos. Taip kuriami ir asmeniniai santykiai tarp vaikų. Tada pradedame žaisti su šia raide: bandome ją ištarti, piešiame ją rankomis, alkūnėmis, keliais, pilvais, tuomet sugula vaikai ir sudaro raidę A, skaičiuojame, kiek reikia kūnų jai sudaryti, po to skaičiuojame, kiek reikia vaikų, kad išeitų pati didžiausia raidė A.
Galiausiai sėdame į suolus ir užrašome raidę A į sąsiuvinius. Aptariame, kas apskritai yra A. Pavyzdžiui, tai pirmoji abėcėlės raidė? Kokie dar žodžiai prasideda raide A? Stabtelime ties žodžiu „aš“, kadangi čia jau prasideda pasaulio pažinimas: kas yra tas aš? Nusipiešiame save, parašome „aš“ ir pabraukiame raidę A“, – pasakojo mokytoja.
Po pietų – saviugdos erdvės
Mokykloje vaikai būna iki 16 val. Į šį laiką įeina pietų pertrauka ir neformalusis ugdymas, t.y. būreliai.
Popietinis laikas skirtas savarankiškam mokymuisi. Kiekvienas vaikas laisva valia gali pasirinkti, į kokią erdvę jis nori eiti dirbti.
Popietinis laikas skirtas savarankiškam mokymuisi. Mokykla tampa erdvių vieta: yra skaitymo erdvė, dailės, mokslo, žaidimų, darbų. Kiekvienas vaikas laisva valia gali pasirinkti, į kokią erdvę jis nori eiti dirbti.
„Mums svarbu, kad vaikas mokykloje galėtų veikti tai, ką jis nori, o mes jam tiesiog padedame. Taigi yra laikas, kai yra pamoka ir mokytojo užduota veikla, ir yra savarankiška veikla, skirta saviugdai, kad vaikas iš tiesų darytų tai, kas jam patinka. Taip pat kiekvienos savaitės pradžioje vaikas gauna su mokymo programa susijusias savarankiškas užduotis, kurias turi per tą savaitę atlikti. Nuo kurios užduoties pradėti, jis gali pasirinkti pats“, – teigė mokytoja.
Švelnioji disciplina arba kūrybiškas mokymasis
Nors atrodo, kad vaikai čia turi daug laisvės, tačiau yra ir už daug ką atsakingi. Mokytojai atidžiai stebi, kad jie atliktų visas savo pareigas.
„Nėra taip, kad mes juos laisvai paleidžiame. Tiesiog šalia disciplinos atsižvelgiame ir į paties vaiko poreikius, į ką jis pats labiau linkęs. Juk motyvacija labai dažnai priklauso nuo užduoties įdomumo. Pavyzdžiui, mokantis rašybos galima rašyti diktantus, atpasakojimus ir rašinėlius, o galima rašyti laiškus vieni kitiems. Mokslininkų įrodyta, kad jeigu vaikai mokosi stresinėje aplinkoje, jie viską įsimena tik paviršutiniškai ir greitai pamiršta. Kai jie mokosi ramiai, komfortiškai, visos jų žinios keliauja į giliąją atmintį. Todėl būtina atsižvelgti į vaiko raidą, jo poreikius ir suprasti, kokį krūvį jis sugebės atlaikyti“, – dėstė M.Lomanienė.
Mokyklos vadovė neabejoja, kad vaikai lengvai įsisavins valstybinę metų programą. Jos manymu, kai vaikas pasitiki ir gerbia mokytoją, o mokytojas nuoširdžiai siekia perteikti turimas žinias, šis procesas gali vykti neįtikėtinu greičiu.
„Tačiau kuo greičiau ir kuo daugiau išmokyti tikrai nėra mūsų tikslas. Svarbiau sukurti tvirtus ryšius tarp mokytojų ir mokinių, taip pat pačių mokinių kolektyve – kad jie būtų komanda, kad padėtų vienas kitam, turintys žinių mokytų nemokančius, mokytųsi empatijos, supratimo, dirbti drauge. Kaip nuostabu stebėti, kai po barnių ir aiškinimosi, kas geresnis, jie ima darniai sugyventi. Kokia neįtikėtina jėga yra tame“, – pasakojo pašnekovė.
