Svarbiausia – suprasti, kam gyveni
Jau diskusijos pradžioje N.Oželytė pabrėžė, kad nemėgsta žodžio „sėkmė“.
„Ką reiškia žodis „sėkmė“? Kai tik jį išgirstu, pasiuntu tarsi bulius, pamatęs raudoną toreodoro skraistę! Nusipirkau loterijos bilietą ir laimėjau milijoną – pasisekė? Sunkiai dirbau visą mėnesį ir gavau algą – ar tai sėkmė?“, – klausė Kauno technologijos studentų (KTU) Nepriklausomybės akto signatarė.
Jos teigimu, sėkmė – kvailio laimė, o tikroji sėkmė net neegzistuoja, nors šiais laikais ją pasiekti moko ne vienas. N.Oželytė studentams priminė ne vieną plačiai nuskambėjusį atvejį, kai nepasiturinčios šeimos laimėdavo loterijoje, tačiau šie pinigai jiems greitai pasibaigdavo ir žmonės vėl likdavo prie suskilusios geldos.
Svarbiausias kiekvieno žmogaus tikslas, pasak viešnios, – suprasti, kam reikalingas gyvenimas.
„Jau būdama mažytė norėjau žinoti, ką aš šiame pasaulyje turiu daryti. Ketverių pamačiau pirmąsias laidotuves ir ėmiau galvoti: gimstame, gyvename, mirštame – o kokia to prasmė? Dabartinis mūsų gyvenimas – tarsi apsipirkinėjimas prekybos centre per išpardavimą. Braunamės alkūnėmis, krauname materialias vertybes į savo gyvenimo vežimėlį, o vėliau užmirštame, ko atėjome į šį pasaulį. Dėl to žmonės ir negali pasakyti, kas yra sėkmė“, – sakė ji.
Sėkmės laukimas – gyvenimo žudymas
Dailės studijos „Menų kambarys“ organizuotoje diskusijoje N.Oželytė tvirtino, kad šiuolaikiniai žmonės, o ypač jaunimas, dažnai nebeturi gyvenimo tikslų.
„Kaip galima kalbėti apie sėkmę, jei nematai visumos? Gyvenimo perspektyvos nematymas – pats baisiausias dalykas, niveliuojantis bet kokias kalbas apie sėkmę. Žmogus savo sėkme vadina nedidelių etapų įgyvendinimą – susitaupyti pinigų ir nusipirkti naujausią kompiuterį“, – auditoriją perpildžiusiems KTU studentams sakė pašnekovė.
Ji tvirtino pastebinti, kad gyvenimo tikslo neturėjimas – ne tik Lietuvos, bet ir viso likusio pasaulio problema šiame šimtmetyje. Ankstesniais amžiais žmonėms tokių klausimų nekildavę, mat į viską atsakydavusi religija, kurios įtaka dabar gerokai sumenkusi.
„Kartais aš bijau, kad gyvenime iš viso nebėra tikslo, kurį tu norėtum pasiekti. Dar jaunystėje man į atmintį įsirėžė Anapilin išėjusio poeto Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ dramos siužetas, kur valdovas, suvienijęs Lietuvą, nebežino į kurią pusę eiti, kur ieškoti gyvenimo atspirties. Žmogus siekia karjeros, augina vaikus, tačiau dažnai jaučiasi negerai ir vis laukia, kol jo gyvenime įvyks kažkas didingo. Toks laukimas, pasak vieno rusų klasiko, – gyvenimo žudymas. Įvyks tik mirtis, o gyvename tik šią akimirką“, – teigė N.Oželytė.
Patarė nesižvalgyti į kitus
Pasak N.Oželytės, visada pravartu klausti savęs ar tikrai reikia to, ką manai esant tikrai reikalinga? Klausiant būtina neapsimesti prieš save kažkuo kitu, įsivaizduojamu.
„Rytiečiai turi labai įdomią patarlę: nelaimingasis, tu gausi tai, ko trokšti. Dar jaunystėje ją perskaičiau ir niekaip nesupratau, kaip aš galiu būti nelaiminga, jei aš gavau tai, ko aš noriu? Tačiau tik vėliau ateina suvokimas, kad esi laimingas tik tuo laiko momentu, kai nori trokštamo tikslo ar daikto. Tik vargeta turi iliuziją, kad gavęs daug pinigų, taps laimingas ir jam daugiau nieko nereikės. Pažįstu turtingiausius šalies žmones. Vienas jų papasakojo istoriją, kai vaikystėje troško dviračio, o gavęs seną dviratį dovanų iš tėvo, paguldė jį į lovą vietoje savęs, nes kiti jo draugai dviračius jau seniausiai turėjo. Dabar jis, būdamas tėčiu, negali atsakyti į vienintelį klausimą – kaip padaryti, kad jo vaikas bent ko nors norėtų? Kai žmogus nieko nenori – tai yra nelaimė“, – pasakojo N.Oželytė.
Jos teigimu, niekas žmogui gyvenime neduota veltui – net grožio idealo neatitinkanti išvaizda merginai gali tapti tuo gyvenimo varikliu, kuris privers ją labiau stengtis nei kitas jos bendraamžes.
„Jei tavo tikslas ateiti nuo gyvenimo taško A iki B, tačiau prieš išeidamas nepagalvojai, ką veiksi po taško B, tau nepadės jokia sėkmė. Nežinosi, kam augini vaikus, o jiems paaugus, negalėsi atsakyti jiems, kam juos pagimdei. Nesuvokiant gyvenimo prasmės, nebus kur ir panaudoti gyvenime nusišypsojusios sėkmės. Ji tiesiog negali būti sėkme. Dėl to yra labai pavojinga turėti savo karjeros ar sėkmės viziją, nusižiūrėjus ją nuo kitų“, – sakė ji.
Iškilti gali kiekvienas
N.Oželytė, bendraudama su KTU jaunimu, dar kartą priminė vengti sklandančio prietaro, kad jei tavo tėvai paprasti darbininkai, tad niekad nebūsi profesorius.
„Spjaukite į tai. Mane pagimdė vieniša motina, aš buvau niekas, socialinis „nulis“, vertėmės sunkiai, tačiau nepaisant to, man pavyko įstoti į konservatoriją. Jaunystėje pergyvendavau, kad neturiu svajonės, tačiau atsigręžusi atgal, galiu pasakyti, kad gyvenimas susiklosto taip, kad nei vienoje svajonėje to nesugalvotum. Tapau žinoma, mano interviu spausdindavo žurnalai. Net savo rankose esu laikiusi milijoną, tačiau tą pačią akimirką supratau, koks tai yra prakeikimas! Kai turi milijoną banke, nuolat pradedi galvoti, kad tas bankas rytoj bankrutuos“, – sakė ji.
Svarbiausia gyvenime, pasak N.Oželytės, bet kurį darbą atlikti maksimaliomis pastangomis.
„Mūsų gyvenimas tarsi surašytas į kompaktinę plokštelę. Galite panorėti rytoj sutikti savo gerą draugą, tačiau sutiksite visai kitą žmogų. Tai tarsi mokyklinė programa, kurią reikia išmokti, tačiau tik nuo mūsų kiekvieno priklauso, kokį gyvenimo pažymį gausime“, – sakė visuomenininkė.
